Taip tikino Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje tapybos darbų parodą surengęs kraštietis dailininkas, architektas, pedagogas Albinas Purys.
2007-aisiais mūsų bibliotekoje buvo surengta dailininko akvarelių paroda – pirmoji Ukmergėje per visą jo kūrybinės veiklos laikotarpį. O šie metai nepaprasti visiems. Ir bibliotekai, mininčiai 100 metų jubiliejų, ir tą pačią dieną su biblioteka – kovo 1-ąją – gimusiam parodos autoriui. Šiemet jam sukako 90 metų.
Žmogus – legenda. Džentelmenas „iki kaulų smegenų“, stebinantis neįtikėtina atmintimi, žavintis aristokratiška elegancija, šmaikštumu.
Baigęs dabartinę Antano Smetonos gimnaziją ir išvykęs į tuometį Dailės institutą studijuoti architektūros, A. Purys išmaišė daugiau kaip pusę pasaulio, didžiosiose parodų salėse pristatinėdamas Lietuvos meną ir kultūrą. Rengė žymiausių autorių parodas kitose šalyse, vadovavo Maskvos olimpinių žaidynių lietuvių ekspozicijos įrengimui, tarptautinių Erfurto taikomosios dailės ir dailiųjų amatų, Leipcigo, Frankfurto knygų mugių, daugelio žinomų autorių parodų apipavidalinimui. Kasmet jis kurdavo plakatus populiariems sporto, kultūros, turizmo renginiams: estradinės dainos konkursui „Vilniaus bokštai“, Lietuvos pučiamųjų orkestro „Trimitas“ koncertams, Sartų žirgų lenktynėms, dainų šventėms...
Jaunystėje tapęs profesionaliu buriuotoju, pelnęs daugybę apdovanojimų ir Lietuvos čempiono titulą, šiuo pomėgiu sužavėjo ir savo žmoną Emiliją. Kaip ir kalnų slidinėjimu, kelionėmis, kitais pomėgiais.
Teko Albinui dirbti Vilniaus „Dailės“ kombinato architektu, direktoriumi, Vilniaus miesto vyriausiuoju dailininku, vyriausiojo architekto pavaduotoju, Dailės akademijos dėstytoju ir net kruizinio laivo virėju. Mat lietuviui architektui buvo patikėta šio laivo visuomeninių patalpų rekonstrukcija – įrengti vidaus paplūdimį šalia baseino, atnaujinti kavinės, baro, muzikos salono interjerą. Dailininkas tapo jūreiviu, oficialiai įdarbintas laivo virėju...
Ukmergėje kalbinamas bibliotekos edukatorės, dailininkės Kristinos Darulienės, svečias linksmai komentavo parodoje eksponuojamus savo tapybos darbus.
„Universiteto kiemas, knygyno kampas, Literatų skersgatvis, o čia – Aušros vartai, – komentavo savo kūrybą autorius. – Visiems tai – gražus, šviesus pastatas, o man – ubagų apsėstas“, – šypsodamasis kalbėjo, tarsi iš naujo apžvelgdamas savo drobes, iš lėto, kaukšėdamas lazdele, žingsniuodamas nuo vieno paveikslo iki kito.
„Va, vienuolės didįjį šeštadienį žingsniuoja į bažnyčią. Linksmos, ir sijonai linksmai apie kojas plaikstosi... Gal šiek tiek „paėmusios“... O štai čia „Dusetų kadrilis“ – linksmai šokantis žirgelis lenktynėse ant Sartų ežero. Tomo Mano namelis Nidoje, garsusis „Kurėno“ laivas prie krantinės ir spalvingai nutapytas kormoranas. Kitiems tai juoda, gamtą niokojanti pabaisa, o štai dailininkui – gražus, mielas paukštis...“
Moterų aktų galerija, pasak dailininko, – jo pozicijos pareiškimas į Seimo diskusijas apie partnerystės įstatymą. „Pasitikėjimas“, „Praradimas“, „Įtarimas“, „Isterija“, „Abuojumas“ – vidinė moterų būklės, kurių apibūdinimais autorius pavadino tapytų moterų drobes.
A.Purys sako esąs vienišius, ne kompanijos žmogus. Kadaise suburtoje bendraminčių Žuvų zodiako sekcijoje „Plekšnė“ jis buvo Žiobris. Bičiuliai kasmet rengdavo vieno paveikslo parodą. Mieli, romantiški prisiminimai. Bet gal ir nebeverta „sugrįžti į Sorentą“, vėl šmaikštauja mūsų svečias, baksnodamas sau į smilkinį: svarbiausia, kad tie prisiminimai mūsų „kalafijoruose“ (suprask – galvose) liktų.
Į Kristinos klausimą, kaip reaguoja į tapomus moterų aktus ir jo kūrybą žmona, atsakė pati A. Purio sutuoktinė, didžioji jo gyvenimo meilė Emilija Banionytė, Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus bibliotekos direktorė. „Aš jam tiesiog netrukdau. Šitiek per savo gyvenimą nuveikti, pasiekti, sukaupti, atsiminti kiek-vieną vaikystės žingsnį, gimtojo miesto kampelį gali ne kiekvienas. Didelė laimė gyventi šalia tokio žmogaus...“
Šventinį susitikimą papuošė Meno mokyklos Muzikos skyriaus violončelininkės, vadovaujamos mokytojos Angelės Adamonienės.
Reklama: eurobiuras.lt
