Garsi dainininkė su karu ragina nesusigyventi

„Net mažytis veiksmas yra labai reikšmingas karo akivaizdoje“, – sako LATGA tarybos pirmininkė, muzikos autorė ir atlikėja, lektorė, doktorantė ukmergiškė Raminta Naujanytė-Bjelle. „Net mažytis veiksmas yra labai reikšmingas karo akivaizdoje“, – sako LATGA tarybos pirmininkė, muzikos autorė ir atlikėja, lektorė, doktorantė ukmergiškė Raminta Naujanytė-Bjelle.

Nuo pat pirmųjų karo Ukrainoje dienų ukmergiškė dainininkė Raminta Naujanytė-Bjelle aktyviai palaiko Ukrainą ir padeda nuo karo bėgantiems ukrainiečiams.

Visuomenės entuziazmui blėstant, ji ragina nesusigyventi su karu. Kalbamės apie jos vykdomas pagalbos akcijas ir kodėl svarbu tai daryti.

Muzikos instrumentų rinkimas ukrainiečiams vaikams. Kaip žmonės atsiliepė į šį kvietimą?

Prasidėjus karui norėjosi rasti nišą, kurioje galiu būti naudinga. Išgirdusi, kad į Lietuvą atvyko muzikuojančių ukrainiečių, supratau, kad būtent jiems galiu padėti. Instrumentus rinkau dviem etapais. Pirmasis buvo kiek chaotiškas. Surinkau apie 15 gitarų, kelis sintezatorius, daugybę perkusinių instrumentų, ukulėlių...  Nuvežiau juos į pirmąją ukrainiečių šeimoms skirtą stovyklą ir išdalinau.

Supratusi, kad ne visiems užteko ir ne visi vaikai tiksliai žinojo, ko jiems reikia, parašiau skelbimą į stovyklos grupę, kurioje į mane tiesiogiai kreipėsi žmonės prašydami pagalbos. Antrasis etapas vyko kur kas įdomiau – rinkau konkrečius instrumentus pagal išsakytus prašymus.

Antrame etape išdalinau apytiksliai 30 gitarų, 10 elektrinių pianinų, keletą ukulėlių, balalaiką, porą smuikų, violončelę. Instrumentus siuntė net emigravę lietuviai, prisidėjo ir muzikos prekių parduotuvės, ypač muzikos salonas „Tamsta“. O aš tik prižiūrėjau, kad vyktų instrumentų kaita. Vienas kolega išgirdęs, kad nerandu pianinų, nuvažiavo ir tiesiog nupirko kelis naujus. Keletas instrumentų atkeliavo ir iš Ukmergės gerų žmonių namų. Labai ačiū visiems aukojusiems. Tas neapsakomas dėkingumo jausmas atpirko visas valandas, praleistas komunikuojant su žmonėmis.

Vedėte ir užsiėmimus vaikams?

Prisidėjau prie prodiuserio Lauryno Šeškaus organizuojamos vaikų savaitgalinės stovyklos „Ukrainos vaikai Lietuvoje“. Dabar ši stovykla tapo „Ukrainos ir Lietuvos vaikų Draugų diena“. Mano užsiėmimai buvo susiję su muzika. Veiklos labai skirtingos. Pirmoji – terapinė, muzikavimo kartu veikla. Joje dalyvavo šimtai vaikų.

Antroji – skirta paaugliams, jų buvo apie 50. Pasakojau apie muzikos inovacijas, naująsias technologijas. Buvau atvykusi porą kartų padainuoti, dar padėjau vesti užsiėmimą Algiui Ramanauskui. Labai gera prisidėti prie stovyklos veiklos, nes ji puikiai sustyguota, susirenka tūkstančiai ukrainiečių šeimų pabūti kartu.

Vienai mergaitei surengėte susitikimą su „Tamsta“. Vėliau jos mama dėkojo viešai. Kas tai per susitikimas?

Man paskambino L. Šeškus ir paprašė pagalbos surasti elektrinį pianiną jaunai perspektyviai pianistei iš Ukrainos. Mergaitė mokosi M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Paskambinau į muzikos prekių parduotuvę „Tamsta“ ir jie sutiko padovanoti instrumentą. Mergaitės mamai ir pačiai mergaitei tai buvo didelė staigmena. 

Kokią dar pagalbą teikiate?

Vasarą turėsiu šiek tiek laisvo laiko, baigiau mokymus ir žadu savanoriauti. Padedu ukrainiečiams tiek, kiek galiu. Žinoma, prisidedu aukodama ir dainuodama įvairiose akcijose. Karo pradžioje su kolegomis „Tamstos“ muzikos klube surengėme labdaros koncertą, surinktus pinigus paaukojome.

Taip pat dirbu asociacijoje LATGA, kurioje su taryba ir administracija priėmėme sprendimus finansiškai remti Ukrainos autorius per jų autorių asociaciją. Vienas svarbesnių sprendimų – nutraukti bendradarbiavimą su šalių agresorių – Rusijos ir Baltarusijos – autorių asociacijomis.

Viešoje erdvėje nuolat skatinate visuomenę įsitraukti ir į kitų rengiamas palaikymo akcijas Ukrainai. Tai – raginimai aukoti Andriaus Tapino inicijuotam „Bayraktar“ pirkimui, balsuoti už televizijos projekto „Dainuoju Lietuvai“ dainas ir taip aukoti kovojančiai Ukrainai.

Lietuvoje daugybė žmonių aukoja,  tačiau yra dalis, kuri atsargiai vertina televizinius projektus, manydami, kad didžioji dalis pinigų keliauja į rengėjų kišenes – kostiumams, grimui, honorarams. Kaip iš tiesų viskas vyksta?

Bijoti aukoti nereikėtų, ypač, jei renginiai yra oficialūs, organizacijos patikimos. Žinau, kad tokio pobūdžio projektai turi išankstinį finansavimą ir iš balsavimo tikrai neišgyventų, todėl galvoti, kad pinigai nukeliaus į organizatorių kišenes, nereikėtų. Labai džiaugiuosi, kad dainų konkurso organizatoriai balsavimo metu surinktus pinigus skyrė Ukrainos paramai. Aukojant svarbiausia pasitikrinti, ar lėšų rinkėjai yra patikimi. Pati prieš aukodama pasidomiu ir, tik įsitikinusi organizacijos skaidrumu, pervedu pinigus.

Kaip manote, kiek ta mūsų pagalba vertinga?

Negeneralizuoju lietuvių kaip vientiso judėjimo, bet jaučiu, kad mano socialinio burbulo žmonės supranta, kad Ukrainai padėti tiesiog būtina. Pradžioje pagalba buvo susijusi su emociniu krūviu, su baime. Bet svarbu, kad vieningumas ir kantri pagalba neblėsta. „Bayraktar“ akcijos pavyzdys parodė, kad esame supratinga ir drąsi tauta. Kartais tenka išgirsti propagandinių informacijos šaltinių paveiktų žmonių, kurių argumentai iš šono skamba absurdiškai. Bet nesusikoncentruoju į juos. Esame mažos valstybės didinga tauta. Galim rodyti pavyzdį kitiems žmogišku elgesiu. O paburbėti, kad gyvename blogai, valdžia negera, gali kiekvienas. Kol turime stogą virš galvos, ką valgyti ir kur dirbti, galime dalintis.

Karui tęsiantis, palaikymo entuziazmas blėsta. Kiek ilgai turėsime jėgų, noro ir resursų padėti?

Natūralu, kad dėmesys blėsta, svarbu ir toliau blaiviai vertinti situaciją. Karas nesibaigė ir greitai nesibaigs, todėl linkiu visiems rasti jėgų prisidėti kuo gali, priminti, kad žiaurumui atvirų kelių nėra ir nebus. Ukrainiečiai rodo savo nepaprastą vidinę stiprybę ir tikėjimą. Mūsų tauta puikiai atsimena, ką reiškia genocidas ir okupantų žiaurumas. Todėl kiekvienas galim prisidėti ir turim palaikyti tautą, kuri nori būti laisva.

Esate viena iš palaikymo šauklių. Kodėl tai taip svarbu?

Tiesiog esu viešas asmuo ir darau, ką galiu, nuo savęs. Jaučiu pareigą elgtis žmogiškai. Bet yra šimtai žmonių, kurie daro kur kas didesnius darbus už mane, aukoja žymiai daugiau savo laiko ir jėgų. Jie yra pavyzdys ir įkvėpimas. Nėra klausimo kodėl – vyksta karas ir pagalba yra reikalinga. Nesu linkusi laukti, kol kažkas nueis, išspręs ir viskas susitvarkys. Pradedu nuo savęs. Mano draugai iš Ukrainos neteko būstų, giminių, draugų, darbų. Gyvena tarsi nuo nulio, tad padėti jiems yra mažiausia, ką galime.

Kaip paskatintumėt visuomenę neapsiprasti su karu? Kodėl visiems turėtų būti  svarbu toliau remti kovojančią Ukrainą?

Jausmas viduje veda, kaip elgtis teisingai. Svarbu suprasti, kad net mažytis veiksmas yra labai reikšmingas karo akivaizdoje. Nebijokit būti savimi, būti drąsūs.

Ačiū už pokalbį.

Kalbino Skaistė Vasiliauskaitė-Dančenkovienė

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)

Pridėti komentarą

ukzinios.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, nesusijusius su tema, įstatymus pažeidžiančius, reklaminius, skatinančius smurtą komentarus. Už komentarus atsako juos parašę skaitytojai. Kurstant smurtą, rasinę, tautinę, religinę bei kitokio pobūdžio neapykantą ar kitaip pažeidžiant LR įstatymus, galite sulaukti atitinkamų tarnybų dėmesio.


Draugai

Ukmerges kulturos puslapiai

gpm 2011 n 135

Lietuvos valstybe

ukvm

vilkmerge

UKC logo 115x63

Voruta

Tauragės laikraštis

Aistra

baidariu aukstaitija

Interneto dienraštis Bernardinai

Vilkmerge

lrytas

delfi

logo srtrf-300x170

Į viršų