Po netekties – kilnus šeimos sprendimas

Ukmergę žaibu apskriejo skaudi žinia – anapilin iškeliavo daugeliui žinomas ukmergiškis politikas, visuomenininkas, meno mylėtojas, savivaldybės administracijos darbuotojas, buvęs „Ukmergės žinių“ bendradarbis, tikras savo krašto patriotas Sigitas Labanauskas.

Tai buvo neeilinė, kūrybinga, nestandartiškai į gyvenimą žiūrinti asmenybė, neabejotinai įmynusi gilią pėdą jį pažinojusių žmonių atmintyje.

Po staigios ir netikėtos 56-erių metų vyro mirties šeima apsisprendė įvykdyti Sigito išsakytą valią – kūną po jo mirties perduoti mokslo įstaigai.

Sigito žmona Klavdija Stepanova sako, kad šią valią vyras buvo išsakęs ne kartą. Apie tai garsiai prabilo po patirto pirmo infarkto gulėdamas ligoninėje. Gulėdamas palatoje, būdamas pacientu, medikams pasakė sutinkantis, kad jo ligos atvejis atneštų naudą – iš to mokytųsi studentai.

Vėliau kalbėjo, kad ir po mirties norėtų būti naudingas mokslui. Tokia buvo jo valia.

Vis dėlto priimti šį išsakytą sprendimą netekties prislėgtiems artimiesiems – be galo sunkus žingsnis. Pritarė tam visa šeima, taip pat ir garbaus amžiaus sulauksi Sigito mama. Priėmus sprendimą, kaip sako Sigito žmona, pasidarė lengviau – tada buvo užpildyti visi reikiami dokumentai.

Kūnas po atsisveikinimo perleistas Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedrai moksliniams tyrimams. Sutarta, kad trejiems metams. Taigi laidotuvės vyks ne anksčiau kaip po trejų metų, kai Sigitas grįš...

Pasitarnauja gyviesiems

Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros docentas dr. Andrejus Suchomlinovas sako, kad kūno po mirties dovanojimas medicinos mokslui reikšmingai pasitarnauja gyviesiems.

Registro, kuriame saugomi duomenys apie žmones, pasiryžusius po mirties savo kūną dovanoti medicinos studijoms, duomenimis, to teiraujasi iki 100-o žmonių per metus.

Pasirašančiųjų valios pareiškimą – apie 30 per metus. Kreipiasi skirtingo amžiaus, išsilavinimo, skirtingose vietovėse gyvenantys vyrai ir moterys.

Tarp priėmusių šį nelengvą sprendimą iki šiol buvo vienas ukmergiškis.

Šiuo metu gyvųjų donorų registre iš viso saugoma per 300 užpildytų valios pareiškimų. Pasak A. Suchomlinovo, tendencija padovanoti savo kūną po mirties medicinos mokslui auga. Dažnu atveju tokiu būdu žmonės atsidėkoja už pagalbą gydytojams, nori prisidėti prie būsimų gydytojų rengimo, jau praktikuojančių medikų tobulinimosi bei mokslinių tyrimų. Paprastai per metus gaunama nuo 4-ių iki 10-ies kūnų. Prieš Vėlines jų saugota 19.

Valios pareiškimas

Norint įforminti valią, reikalingas valios pareiškimo notarinis patvirtinimas.

A.Suchomlinovas papasakojo, kad kartais žmogus nori padovanoti savo kūną po mirties, o artimieji priešinasi. Nors pagal įstatymą artimieji negali daryti įtakos išreikštai žmogaus valiai.

Todėl prašoma, kad būtų jeigu ne šeimos narių pritarimas, tai bent fakto pripažinimas. Pasak docento, pasitaiko, kad pasirašyti valios pareiškimą ateina keli šeimos nariai tuo pačiu metu. Pavyzdžiui, ne toks jau retas atvejis, kad vyras ir žmona kartu pasirašo dokumentą.

Ne tik pats žmogus gali dovanoti savo kūną. Jam mirus, tai gali padaryti ir pirmos eilės giminės, Lietuvos įstatymai tą leidžia. Pasak A. Suchomlinovo, tai – retesnis atvejis, tokių buvo vos 2, paskutinįkart – prieš porą mėnesių. Žmogus artimiesiems buvo išsakęs savo norą žodžiu, bet nebuvo sutvarkęs reikiamų dokumentų.

Pasitaiko atvejų, kai pareiškėjas pakeičia savo sprendimą ir nutaria nebedovanoti savo kūno. Valios pareiškimą žmogus gali bet kada atsiimti ar koreguoti.

Dovanojimo prasmė

Docento teigimu, žmonėms, priėmusiems sprendimą, prasmės klausimų nekyla. Juos vienija noras padėti mokslui, būsimų gydytojų rengimui, supratimas, kad kūnas po mirties jiems jau nebereikalingas, tačiau kitiems, gyviesiems, jis gali pasitarnauti labai ženkliai. Dažnai, sunkiai sirgus ir sulaukus gydytojų pagalbos, norima atsidėkoti.

„Mes tikrai be tų kūnų galėtume sunkiai funkcionuoti, jie mums, anatomams, ir mūsų studentams yra be galo reikalingi“, – sako docentas. Vienas dalykas mokyti iš knygų arba plastikinių muliažų, kitas – matyti tikrą sandarą, anatomiją.

Docento manymu, artimiausiu laiku technologijos įprastų mokymosi būdų tikrai nepakeis, todėl kūno dovanojimas labai svarbus. Naudojant tikrą kūną galima jausti tikrą audinį, kaip čiuopiasi nervas, arterija, vena. Taip pat tai padeda suprasti, kad visi žmonės yra unikalūs ir skirtingi. Pamačius kelis kūnus, kur viename yra vienaip, antrame kitaip, o trečiame dar kitaip, ateina suvokimas, kad viskas yra gana sudėtinga.

Svarbu ir chirurgų mokymas. Jie gali ateiti pasipraktikuoti, geriau suprasti anatomiją. Chirurgai turi žinoti ne tik tuos atvejus, kurie pasitaiko dažniausiai, jie turi žinoti visus įmanomus variantus – tam paaukoti kūnai labai pasitarnauja. Kaip ir moksliniams darbams.

Laikotarpis

Pagal nustatytą tvarką, nuo žmogaus mirties iki jo kūno patekimo į mokslo įstaigą gali būti praėję ne daugiau kaip trys paros. Po tyrimų jis pas artimuosius sugrįžta pelenų pavidalu arba visai negrįžta.

Galimybė atsisveikinti su mirusiuoju sudaroma prieš įstaigai pasiimant kūną ir tuomet, kai artimiesiems grąžinama urna su pelenais. Gali vykti įprastos laidotuvės, tik jos nusikelia...

Laikotarpis, kuriam dovanojamas kūnas, priklauso nuo to, kaip žmogus būna nusprendęs ir ką įrašęs valios pareiškime. Trumpesnis laikotarpis – vieni arba keleri metai. Po to artimieji turi galimybę palaidoti urną su pelenais.

Visgi, anot A. Suchomlinovo, dauguma valios pareiškėjų renkasi dovanoti kūną po mirties neterminuotam laikotarpiui. O jis būna įvairus – gali būti net ir keli dešimtmečiai.

Moralinis aspektas

Katalikų Bažnyčios kunigai į kūno dovanojimą po mirties žiūri geranoriškai ir teigiamai.

VU kapeliono kun. Gintaro Vitkaus teigimu, Katalikų Bažnyčia nuolat primena, kad visais atvejais būtina paisyti žmogaus asmens orumo, ar jis būtų gyvas, ar miręs. Juk kiekvienas žmogus, krikščionių įsitikinimu, yra sukurtas pagal Dievo paveikslą. Kūną po mirties paskirti mokslo tiriamiesiems darbams leidžiama, tačiau su tam tikromis sąlygomis.

Visų pirma, tokio veiksmo paskata neturėtų būti noras uždirbti pinigų. Tinkamas motyvas – pasitarnauti kitų žmonių gerovei, poreikiams – medikų rengimui, ligų ir traumų tyrimui, apsauginių priemonių išbandymui... Taip pat turi būti aiškiai išreikšta savo kūną dovanojančio asmens ar mirusio asmens artimųjų laisva valia. Galiausiai, po sutarto laiko kūnas ar kremuoti palaikai turi būti palaidoti kapinėse. Bažnyčia nepritaria kremuoto kūno pelenų išbarstymui ar laikymui namuose, nes tai, krikščionių supratimu, nebūtų tinkamas pagarbumo žmogui ženklas.

 

Parengta naudojantis Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto informacija

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)

Komentarai  

0 # Remigijus Ašembergas 2022-11-13 20:45
Jo....tik Sigis galėjo turėti drąsos taip padaryti...gerbiu....
Atsakyti | Atsakyti cituojant | Citata

Pridėti komentarą

ukzinios.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, nesusijusius su tema, įstatymus pažeidžiančius, reklaminius, skatinančius smurtą komentarus. Už komentarus atsako juos parašę skaitytojai. Kurstant smurtą, rasinę, tautinę, religinę bei kitokio pobūdžio neapykantą ar kitaip pažeidžiant LR įstatymus, galite sulaukti atitinkamų tarnybų dėmesio.


Draugai

Ukmerges kulturos puslapiai

gpm 2011 n 135

Lietuvos valstybe

ukvm

vilkmerge

UKC logo 115x63

Voruta

Tauragės laikraštis

Aistra

baidariu aukstaitija

Interneto dienraštis Bernardinai

Vilkmerge

lrytas

delfi

logo srtrf-300x170

Į viršų