Bibliotekos darbuotojos sako neradusios nė vienos kitos poezijos knygos, kurios pavadinime būtų minimas Ukmergės vardas.

„Virtuvėlė pilna Ukmergės“ – J. Kelero vaikystės, kurios vasaras autorius leisdavo mūsų mieste, prisiminimų rinkinys.

Knyga neseniai pristatyta Ukmergės Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje.

Poetas sako, kad vaikystės pasaulyje Ukmergė buvo svarbiausias miestas, nes čia praleista kiekviena vasara žymėdavo naują augimo etapą, naują brendimo periodą. Prisimena, kad tėvai į Ukmergę veždavosi nuo pat gimimo. Vėliau seneliai, kuriuos vadindavo diedukais, numirė, liko vienintelė teta. Kaip vėliau paaiškėjo, ji buvo slapta vienuolė ir prisidėjo prie „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ leidybos.

Ukmergėje įvyko ir vienas pirmųjų J. Kelero susitikimų su poezija. Senelių namuose stovėjo spintelė, kurios lentynoje buvo keletas knygų. Tarp jų – ir du Jono Aisčio eilėraščių rinkiniai, kurie atrodė tarsi iš kito laiko, jie skyrėsi nuo sovietinių knygų.

Viena buvo rinktinė, kita vadinosi „Kristaliniam karste“. Pasak poeto, jos žadino kažkokį sunkiai nusakomą ilgesį.

J.Kelero knygoje „Virtuvėlė pilna Ukmergės“ gausu įvairių smulkmenų. Autoriaus teigimu, jos ir vadovauja paradui, nes buvo labai svarbios atsimenant. „Aš bandžiau atsiminti, rekonstruoti, kas buvo tame name, kaip jis atrodė“, – dalijasi poetas. Pasak jo, gyvenimas tekėjo savo vaga, kaip ir normalių sodiečių ūkyje. Autorius toje tėkmėje išskirtinumo ieško per detales, prisimindamas, kaip teta siūdavo jo praplyšusias kelnes, kur stovėjo spinta, lovos, ką mėgdavo veikti.

„Tų smulkmenų buvo labai daug, – sako J. Keleras. – Jos suformavo tam tikrą mano bažnyčią. O galbūt nesuformavo, man jos dabar yra kaip bažnyčia.“ Tai yra šeimos teritorija, kur daug visko – siūlų dėžučių, kavos puodukų... Paprasčiausi daiktai autoriaus atmintyje tampa sakralūs.

Į gyvenimo detales įsipina ir didesni įvykiai. Vienas tokių – ubago apsilankymas, kuriam bobutė davė kiaušinių ir silkę. Nors neprisimena nei ubago veido, nei aprangos, bet dabar jis, regis, kaip šventasis.

Autoriui svarbu tiek daiktai ir žmonės, lydėję jį vaikystėje, tiek išgyventas santykis su jais. Ukmergė tuo metu jam buvo laimės sala, Edenas, rojus. Kita vertus, tai buvo labai maža teritorija – vienas šeimos sodžius, namai su sodu, ir ta teritorija, kur buvo rusų stačiatikių kapinės, ir nelabai toli – upė.

Tarp atsiminimų įsipina ir pirmųjų netekčių patirtys. „Nuo pirmosios netekties turbūt ir supranti, kad pasaulis yra laikinas“, – sako poetas. Tada pasaulis ima dužti, skilinėti. Galbūt dėl to, pasak jo, ir atsiranda eilėraščiai. Jie leidžia atsiminti brangius žmones, kas su visais nutiko, koks buvo gyvenimas vaikystėje, kurios laiką šiek tiek idealizuoja.

J.Keleras papasakojo, kad, pradėjus rašyti, iš pradžių spontaniškai iškildavo motyvai, kurie poetui atrodė svarbūs, įdomūs, įprasmintini. Vėliau sąmoningai pradėjo traukti iš savo atminties siūlą ir kalbinti 84-erių metų mamą, kad papasakotų apie įvykius, žmones.

Su poeto Vlado Šlaito poezija, leidusia geriau suvokti vaikystės aplinką, susipažino tik studijuodamas. Su V. Šlaitu J. Kelero tėvas, tėvo broliai ir seserys mokėsi toje pačioje gimnazijoje. Poetas buvo jų draugas, kai kurių – klasiokas. Dėdės draugas daktaras Henrikas Gintautas, dažnai viešėdavęs senelių namuose, buvo labai artimas V. Šlaito draugas, nors apie poeziją tuo metu nekalbėdavo.

Pristatytos knygos eilėraščiai pripildyti autentiško Ukmergės gyvenimo. J. Kelero manymu, čia jau tiktų prisiminimų kategorija. Nors eilėraštis nėra tiesioginis prisiminimas ar dokumentika, o meninis literatūros kūrinys. Autentikos juose tiek, kiek išliko prisiminimų iš vaikystės, kuri praleista senelių namuose, retai kada važiuojant į miesto centrą, žaidžiant su kitais vaikais ir stebint gyvenimą.

Leisdamas knygą, autorius ieškojo paramos Ukmergėje, bet negavo. Dėl to nesiskundžia. Sako: „Kas tą poeziją dabar skaito? O knyga vis tiek išėjo.“

Dabar J. Kelero jokie reikalai į Ukmergę nebeatveda. Senelių namų neliko. Jie sunyko. Vėliau, pardavus naujiems šeimininkams, buvo nugriauti. „Visa tai įvyko kaip natūrali gyvenimo slinktis“, – sako poetas.

Namų vaizdas išsaugotas fotografijose, kurias prieš keturiolika metų padarė pats. Šiuolaikinėje Ukmergėje poetas beveik nieko nepažįsta, išskyrus keletą žmonių.

Visas J. Kelero gyvenimas susijęs su literatūra ir kūryba. Vilniaus universitete jis įgijo lietuvių kalbos ir literatūros specialybę, Ilinojaus valstybiniame universitete Čikagoje – laisvųjų menų magistro laipsnį. 

Redagavo ir vertėjavo leidykloje, buvo Niujorke pranciškonų leisto savaitraščio „Darbininkas“ vyriausiuoju redaktoriumi. Be kita ko, dirbo redaktoriumi Lietuvos kino studijoje, apžvalgininku LRT radijuje.

Autorius yra išleidęs daugiau kaip dešimt eilėraščių rinkinių, parašęs knygų vaikams, pjesių, sudaręs antologijų. Jo poezija išversta į įvairias užsienio kalbas – anglų, bulgarų, čekų, lenkų ir kitas. Už kūrybinę veiklą įvertintas premijomis bei apdovanojimais.

Poetas yra aktyvus tarptautinių poezijos festivalių dalyvis ir poezijos skaitymų rengėjas. Šįsyk, pristatant knygą,  jo eilėraščiai skaityti Ukmergėje.

Naujos knygos pristatymas Ukmergėje buvo reta proga apsilankyti vaikystės mieste po daugelio metų. Pristatymo metu autoriui talkino aktorė Jolanta Dapkūnaitė.