Ukmergės vaikų globos centro darbuotoja apibūdino Raimondą kaip labai nuosaikią, mylinčią vaikus globėją, organizuotą ir veiklią asmenybę.

Pasiteiravus, kaip jiedu su vyru nutarė tapti globėjais, Raimonda papasakojo, kad iniciatorė buvo ji, o vyrą reikėjo pakalbinti. Bet sprendimas – abiejų.

Raimonda visuomet norėjo dirbti socialinį darbą. Tačiau tuo metu, kai rinkosi studijas, ši specialybė buvo nauja ir labai populiari, tad Raimondai pritrūko balo, kad įstotų. Gyvenimas nuvedė kita kryptimi. Apgalvojusi, kad Ukmergė – siuvėjų miestas, o siuvėjų visada trūksta, įstojo į siuvimo inžinerijos fakultetą Kauno technologijų universitete. Įgijo siuvimo dizaino ir technologijų specialybę, pagal kurią daug metų ir dirbo.

Gimė dukra, sūnus. Jiems tapus paaugliais, šeima susilaukė trečio vaiko – Pauliaus. Ir tada Raimondai ėmė kirbėti noras nuveikti kažką daugiau. Mykolo Romerio universitete moteris baigė socialinio darbo magistro studijas ir pradėjo kartą per savaitę savanoriauti Vaikų globos centre. Po trejų metų savanorystės pasiryžo tapti globėja.

„Matai vaikus ir supranti, kad visiems nepadėsi, bet gali apsiimti globoti vieną ir padėti jam“, – kalbėjo moteris.

Priimant visai šeimai svarbų sprendimą vyresnieji vaikai neprieštaravo. Tad prieš septynerius metus sutuoktiniai baigė kursus (dabar jie vadinasi GIMK – „Globėjų ir įtėvių mokymo kursai“) ir į šeimą priėmė Arniuką.

Dvejų metų dar neturėjusiam berniukui stigo tėvų meilės ir priežiūros. Dabar berniukui – devyneri. Raimondą jis vadina mama, nes nuo mažumės girdėjo, kad taip ją vadina vyresnieji vaikai.

Dabar du iš jų jau savarankiški – dukra dirba, sūnus studijuoja. Jauniausias vienuolikmetis Paulius – dar tėvų namuose.

Po dvejų metų iš Globos centro Balandžiai sulaukė žinios dėl Arniuko sesės – jai taip pat teko ieškoti globėjų. Taip šeimoje apsigyveno ir Augustytė. Dabar ji – pirmokė.

Dar dvi mergaitės į šeimą atėjo pernai. „Kai tampi globėju, ryšys su Globos centru nenutrūksta, jį palaikai nuolat, – pasakojo Raimonda. – Centro darbuotoja paskambino ir pasiūlė mums pagalvoti apie paauglių globą. Pasitarėme su vyru ir dabar jau metus laiko su mumis kartu gyvena dvylikos metų Rugilė ir šešiolikmetė Kamilė.“ Sesių gyvenimas pažymėtas skaudžiomis netektimis, dėl kurių labai išgyvena.

Pasiteiravus, kas tapus globėjais yra sunkiausia, Raimonda atsako, kad tai – darbas su savimi ir nuolatinis kantrybės mokymasis, o paėmus paauglius – baimė, kad turės per mažai laiko jiems padėti. „Vaikai, ateidami į globėjų šeimą,  jau turi savo gyvenimo patirčių – daugiau nesėkmingų“, – pastebi Raimonda.

Pasak jos, susiduriant su vaikų patirtimis, ypač skaudžiomis, globėjams kasdien yra ką veikti su savo pačių netobulumu. „Svarbu pripažinti savo trūkumus, surasti taškus, kur skauda. Juk tavo tikslas – suteikti vaikams tokius namus ir šeimą, kuria remdamiesi jie galėtų kurti savo gyvenimą“, – sako moteris.

Praktika rodo, kad dauguma nori globoti mažesnius vaikus, nes galvoja, kad, auginant ir auklėjant vaiką nuo mažens, kils mažiau iššūkių ir problemų. Tačiau Raimondos patirtis kitokia. Iš keturių vaikų sudėtingiau auklėti ne paaugles, o vaiką, patyrusį nepriežiūrą pirmus dvejus gyvenimo metus. „Labai sunku pirmuosius gyvenimo metus nemylėtam vaikui įrodyti, kad žmonės yra geri“, – prisipažįsta globėja.

Mažieji vaikai Raimondą vadina mama, tačiau žino savo biologinius mamas ir tėčius ir pagal galimybes su jais bendrauja. Kuo vaikai turi daugiau artimų žmonių, su kuriais gali bendrauti, tuo jiems geriau, nes turėdami ryšį su biologine šeima vaikai žino savo šaknis.

Pasak Raimondos, globotiniai turi žinoti tiesą. Prieš porą metų Arniukas, pastebėjęs, kad pavardės šeimoje skiriasi, pradėjo klausinėti, kodėl taip yra. Teko paaiškinti. „Reikia būti pasiruošus atsakyti į klausimus tiesą, o ne kurti pasakas. Jei išsisukinėsi ir prikursi, vėliau gali užlipti ant savo melo kabliuko. Turi prisiminti, ką sakei ar ko nesakei. Vaikas greit pastebės, kad pasakojimų detalės nesutampa. O tiesa nepasikeis nei po metų, nei po kelerių – niekada“,   – mintimis dalijasi globėja.

Kai Arnas išreiškė norą pamatyti savo tėtį, šeima per Globos centrą surado jo kontaktus, susisiekė. Nuo tada vyras parašo, pasiteirauja, kaip berniukui sekasi, perduoda linkėjimus, porą kartų buvo susitikę ir gyvai.

O kas globėjams teikia daugiausiai džiaugsmo toje kantrybės reikalaujančioje kasdienybėje? Raimonda sako, kad labiausiai ją džiugina, kai mato, kad vaikai laisvėja ir stiprėja savo pasirinkimuose. „Gera, kai gali palengvinti gyvenimo naštą, kai matai sugrįžtant vaiko džiaugsmą“, – sako ji.

Paklausus, ar niekad neteko priimti vaiko trumpam, Raimonda sako, kad budinčio globėjo statusas jai ir visai šeimai būtų skausmingas. „Kai esi nuolatiniu globėju, vaikus augini kaip savus. Jie tampa namų ir širdies dalimi. Budintis globėjas – tai tarpinė stotelė, kurioje turi suteikti vaikui saugumą, kol sprendžiasi jo likimas: bus surasti nuolatiniai globėjai ar jis grįš į biologinę šeimą. Tai trunka nuo mėnesio iki metų. Šildai vaiką savo šiluma, jį pamilsti. Ir tada jį reikia išplėšti iš savo šeimos...“ – dalijosi mintimis Raimonda. Pasak jos, budinčio globėjo misija labai svarbi, bet sunki.

Vis tik moteris priimtų ukrainiečių vaikus, kad ir laikinai, nes supranta, kad jiems reikalinga globa, kol vyksta karas. Vyresnės mergaitės puikiai kalba rusiškai. Apie šeimos atvirumą ukrainiečių vaikams yra pranešusi ir Globos centrui.

Šiuo metu šeima gyvena Kalėdų laukimu – pynė advento vainiką, kepė imbierinius sausainius ir juos spalvino. „Visą advento metą namuose dega žvakės. Svarbu įsileisti džiaugsmą, ramybę, susitaikymą“, – dalijasi Raimonda. Jai pačiai tai – ne tik populiari tradicija, bet ir katalikiško auklėjimo dalis, nes yra praktikuojanti katalikė. Vaikams pasiūlo, bet nebruka, leidžia pasirinkti. „Vaikai padarys savo išvadas“, – sako moteris. Galbūt jos lūpomis kalba meilė.

***

* Šių metų spalio viduryje Lietuvos globos sistemoje buvo registruota 5,9 tūkst. vaikų. Tai – trečdaliu mažiau nei prieš 5-erius metus.

* Centrinės projektų valdymo agentūros užsakymu vykdytos apklausos, kurioje dalyvavo 1 013 respondentų, duomenimis, globoti vaiką ar paauglį svarsto 10 proc. ir rimtai svarsto 1 proc. respondentų.

* Pastebima, kad mažiau būsimų globėjų dėmesio sulaukia vyresnio amžiaus vaikai ir paaugliai, kurių yra daugiausia tarp globojamų vaikų. Globoti vaiką, bet ne paauglį, svarstytų 4 proc. respondentų.

* Apklausos duomenimis, vaikų globą svarstantys labiau teoriškai teigė aukščiausio išsimokslinimo, didesnių pajamų respondentai.

* Visai nesvarstantys ir neplanuojantys svarstyti dažniau teigė vyrai, vyresni, žemesnio išsimokslinimo, mažesnių pajamų apklaustieji, rajono centrų ir kaimo vietovių gyventojai.