Į ją sudėti eilėraščiai, sukurti slenkant šiurpioms karo Ukrainoje dienoms.

Nuo pat karo Ukrainoje pradžios Vainius kiekvieną dieną parašo po eilėraštį, juos numeruodamas karo dienomis. Dalis jų sugulė į knygą, kurią praėjusią savaitę išleido asociacija „Slinktys“. Šį šeštadienį 16 val. LITEXPO konferencijų salėje vyks knygos pristatymas ir literatūrinė-muzikinė programa „Liepsnos geltonos ir mėlynos“.

Karo eilėraščiai – ar tai nėra slegiantis siekis kasdien kalbėti apie karo tikrovę?

Įnikęs į kūrybos procesą, regis, niekada net nesusimąsčiau, ar jis sunkus ir slegiantis, nes viskas vyko tiesiog savaime. Nuo pat pirmosios dienos ėmiau ieškoti būdo, kaip išbūti, išgyventi karo realijas. Ir visai be jokio plano karo dienų sukrėtimai pasąmonėje ėmė skleistis per poetinę kalbą. Visi jausmų proveržiai staiga suplūdo į eiles. Tai man padėjo išsigręžti, nusiraminti. Tik vėliau supratau, kad tai – tarsi terapijos forma, visų pirma, pačiam sau. Vykstant tokiems baisumams negaliu laikytis neutraliai. Išsikalbėjimas per eilėraščius tapo neišvengiamas.

Suvokiau, kad, tvyrant nežinomybei, rodos, pati sąmonė turi tam tikrą „savisaugą“. Suvaldyti vaizdiniai, ritmiškos eiliuotos formos tapo man kaip priešprieša chaosui. Lyg kareivius rikiuoji eilėraščius į tvarkingas strofas – į būrius, legionus, kurie kyla į kovą.

Sakoma, istorija kartojasi, rimuojasi, todėl galima kalbėti universaliais, visiems atpažįstamais įvaizdžiais. Nuo pat Homero „Iliados“ iki Remarko, Hemingvėjaus herojų, nuo mitų iki mūsų istorinės atminties. Tokiu žiauriu karo laiku tikriausiai ir nubunda poeto pilietinė pareiga liudyti, dokumentuoti ir savo žodžiais būti bendrystėje su tais, kuriems dabar reikia palaikymo. Net praėjus metams neįgavau jokio „imuniteto“ tiems karo potyriams, jie lygiai tokie pat aštrūs. Bet aš pasirinkau tokį išgyvenimo, ramybės, ieškojimo būdą. Žymiai sunkiau man būtų tylėti.

Kas paskatino eilėraščius sudėti į knygą?

Eilėraščius publikuoju savo paskyroje socialiniame tinkle. Iš pradžių tikrai nė negalvojau apie knygą, nežinojau, kas bus rytoj, kiek truks šis mano rašymas apie karą. Tačiau jau įpusėjus metams atsirado gana didelis pluoštas eilėraščių, o kartu ir suvokimas, kad viena yra interneto medijų srautas, o visai kas kita – knyga.

Manau, kad gilioms tekstų refleksijoms reikalinga knyga, apčiuopiamas pavidalas. Socialinių tinklų sraute lengva paskęsti, o pasiėmęs knygą gali pasinerti į ją, įsiklausyti, pajusti dialogą be papildomų dirgiklių. Be to, internetiniame sraute pasirodę eilėraščiai – impulsas, reakcija, jie ne visada suvaldyti. Į knygą „Pasiklydusios kulkos“ pateko tik patys geriausieji, nugludinti tekstai.

Kiek eilėraščių pateko į knygą? Kaip juos atrinkote?

Į knygą pateko maždaug ketvirtadalis iki šiol parašytų eilėraščių. Dėl knygos maketavimo darbų ciklas baigiasi ties 317-a karo diena, tačiau kartu ir nesibaigia. Čia palieku tam tikros intrigos. Knyga nesibaigs, kol pergalė ir taika nepadės taško. Tekstus knygai surinkti padėjo redaktorius ir puikus poetas Gintaras Bleizgys. Svarbiausia buvo knygos meniškumas, tekstų kokybė ir bendra koncepcija. Rašydamas kasdienį karo metadienoraštį negali taip pamatyti savęs iš šalies, kaip praėjus tam tikram laikui. Man atrodo, kad galiausiai pavyko išgauti tekstų esenciją ir į 140 puslapių sutalpinti pačius tikriausius, jautriausius ir gryniausius... Kampai liko aštrūs, emocijos nenušlifuotos, faktūra autentiška.

Neabejoju, kad eilėraščiai jau verčiami į kitas kalbas. Kokias? Ar jie bus išleisti kitomis kalbomis?

Pirmųjų dienų eilėraščius, skirtus Ukrainai, į rusų kalbą išvertė Georgijus Jefremovas. Boriso Nemcovo skvere buvo rengiami mitingai ir reikėjo, kad Lietuvoje gyvenantys rusakalbiai piliečiai išgirstų tai, įsiklausytų, suprastų. Vėliau bendradarbiavau su Lietuvos kultūros institutu ir pasirodė sėkmingų vertimų į anglų bei ukrainiečių kalbas, jie buvo skelbiami tarptautinio Europos literatūros tinklo svetainėje eurolitnetwork.com, skambėjo per LRT radiją. Buvo nuspręsta pamėginti bendromis jėgomis parengti mano eilių rinktinę ukrainiečiams. Su siekiu, kad eilėraščiai galėtų sustiprinti ir Ukrainos žmonių dvasią bei ryžtą nepasiduoti.

Tikriausiai didelė prasmė yra ne tik tai, kad šios eilės išliks ir po daugelio metų bei primins apie karo žiaurumą, bet ir tai, kad jos įkvepia palaikymui dabar, kai to labai reikia. Ką pats manai?

Karas išmokė gyventi šiandiena, galvoti tik apie labai netolimą ateitį. Nekurti didelių ateities planų, nes ji dar labai miglota, bet neabejoju – baigsis Ukrainos pergale. Išliekamąją vertę dažniausiai parodo vienintelis visų teisėjas – laikas.

Manau, svarbiausia tai, kas vyksta dabar. Visi fronto įvykiai nulems ne tik Ukrainos, bet ir visos Europos likimą. Ukrainos kariai kaunasi už visų mūsų laisvę ir vertybes, už demokratiją, priešinasi ardančiam, viską griaunančiam totalitarizmui, mankurtizmui. Tikiu, kad eilėraščiai paskatina žmones prisidėti prie įvairių paramos akcijų. Ukrainai reikia visko – ginklų, žmogiškųjų išteklių, visokeriopos paramos. Dar ilgai jos reikės. Tikiu, kad bent maža dalimi prisidedu, remdamas kaip moku ir galiu. Dabar svarbiausias uždavinys, kad karas europiečiams, o kartu ir Lietuvos žmonėms, netaptų rutina, kasdienybe. Su laiku žmogaus protas pavargsta nuo karo, todėl svarbu kurstyti vienybės ugnį.

Visada stengiuosi ir pats aukoti, ir raginti kitus prisidėti prie paramos Ukrainai. Jie moka už laisvę kraujo kaina, o kiekvienas iš mūsų juk gali paaukoti bent kelis eurus. Tikiu, kad mano naujoji eilėraščių knyga bus savotiškas priminimas aukoti, remti, palaikyti ir būti vieningiems.

Ačiū už pokalbį ir palaikymą Ukrainai.