M. Čamano asmeninio archyvo nuotr. Su arkivyskupu metropolitu Kęstučiu Kėvalu. M. Čamano asmeninio archyvo nuotr. Su arkivyskupu metropolitu Kęstučiu Kėvalu.

Penkiolikmetis Matas Čamanas jau dabar tvirtai apsisprendęs, kuo bus ateityje – kunigu. Nuo vaikystės bažnyčioje patarnaujantis jaunuolis dabar yra Kauno arkivyskupijos ministrantas, laisvalaikiu mėgsta keliauti dviračiu, vyksta į piligrimines keliones.

Matas yra Ukmergės technologijų ir verslo mokyklos devintos klasės mokinys. Prieš tai mokėsi Užupio pagrindinėje mokykloje.

Piligrimystę pradėjo prieš dvejus metus. Kol kas keliauja tik Lietuvoje. Pirmoji kelionė buvo į Šiluvą, kur rugsėjį vyksta Šilinių atlaidai. Dabar šioje vietovėje apsilanko kas mėnesį ar du, nes čia kiekvieno mėnesio 13 d. vyksta kasmėnesiniai atlaidai. Moksleivis buvo nukeliavęs ir į Kryžių kalną, aplankė Aušros Vartus.

Pasak Mato, keliauti niekas nepaskatino – sugalvojo pats. „Patarnaudavau mišioms Ukmergėje Švenčiausios Trejybės bažnyčioje ir norėjosi pabandyti patarnauti kitur“, – pasakoja Matas. Šis noras ir pastūmėjo leistis į piligrimines keliones, į kurias jis vyksta, turėdamas tikslą susipažinti su skirtingomis bažnyčiomis, parapijomis.

Yra tekę patarnauti mišioms ir Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje.

Keliauja įvairiai – tai priklauso nuo atstumo. Jei Ukmergės rajone, dažniausiai sėda ant dviračio ir mina pats.

Į tolimesnius miestus vyksta kitokiu transportu. Dažnai keliauja su Jonavos ar Ukmergės piligrimais. O jei tenka vienam, važiuoja autobusu. Taip jis aplankė ir Aušros Vartų atlaidus, vykusius lapkričio 18 d. Į tokias keliones mamos pinigų neprašo, važiuoja iš savo santaupų.

Ir patarnauja, ir domisi

Kadangi kelionių tikslas – patarnauti mišioms, Matas pasirūpino ir apranga. „Aš ir rūbus savo vežuosi kuprinėje, – pasakoja vaikinas.  – Nors dažniausiai rūbai yra parapijose, aš turiu savus. Kai nusiveži, tai tikrai žinai, kad galėsi patarnauti net ir tada, jei parapija rūbų neturėtų. Visos parapijos turi liturginius rūbus kunigui, o patarnautojams kai kurios neturi. Vienur tie rūbai per dideli, kitur per maži.“

Mato žiniomis, liturginiai rūbai į Lietuvą atvežami iš Lenkijos. Yra liturginių rūbų parduotuvės Kaune ir Vilniuje. Savuosius vaikinas pirko Kaune. Jo turimą rūbų komplektą sudaro alba ir cingulis. Alba yra ilgas (beveik iki žemės) baltas sujuosiamas rūbas. Žinyne rašoma, kad balta albos spalva simbolizuoja sielos tyrumą, o ilgis – ištvermę ir gerus darbus. Cingulis yra virvė (juosta), kuria susijuosiama. Pasak Mato, jam rišti naudojamas specifinis būdas.

Bažnyčiose įprastai naudojamas perpus trumpesnis (siekiantis maždaug iki kelių) ir platesnis rūbas.

Kartais Matas patarnauja dėvėdamas kamžą. Pasak jo šie rūbai Lietuvoje naudojami nuo pat prieškario laikų.

Vaikinas domisi liturginiais rūbais. „Patarnauju nuo aštuonerių metų, tad viską tenka po truputį pažinti. Ne tik patarnauju, bet ir  gilinuosi“, – kalbėjo jis.

Pašaukimas

O kaip pradėjo lankyti bažnyčią? „Mano šeima nėra labai religinga, – pasakoja jaunuolis. – Tipiniai katalikai, kurie į bažnyčią nueina per Kalėdas, Velykas ir dar porą kartų per metus.“ Tad į bažnyčią niekas Mato nenutempė.

Kiek save prisimena mažą, visada jautė patriotizmą. Būdamas aštuonerių eidavo į visus valstybių švenčių minėjimus. 2017-ųjų sausio 13-ąją prie paminklo „Lithuania restituta“ išgirdo, kad už žuvusiuosius Švč. Trejybės bažnyčioje bus aukojamos šventosios Mišios. „Parbėgau namo, pasiklausiau mamos, kur ta Švč. Trejybės bažnyčia. Mama paaiškino ir nuėjau. Nuo tada pradėjau kas antrą dieną lankytis mišiose. Po mėnesio ar dviejų klebonas kartu su katechete pakvietė ateiti patarnauti“, – prisimena Matas.

Pasiteiravus, ar tuo metu jau buvo priėjęs Pirmosios Komunijos, atsako: „Ne. Ir pakrikštijo mane gana vėlai – tik penkerių metų. O Pirmosios Komunijos priėjau dvylikos ar trylikos.“

Kaip šeima reaguoja į tokį įsitraukimą? „Mama neprieštarauja, bet pati nėra giliai tikinti, į bažnyčią eina retai“, – sako Matas.

Teiraujantis, kaip pats mano, kaip ir iš kur atėjo jo pasirinkimas, Matas pasakoja: „Augau be tėčio. Jis šeimą paliko, kai buvau vos vieno mėnesio. Tačiau turėjau patėvį. Močiutė iš patėvio pusės buvo labai tikinti. Ji gyveno Zarasuose, bet atvažiuodavo pas mus. Ji vienintelė man buvo tikėjimo pavyzdys. 2016 metų gruodį ji mirė. Tą sausio 13-ąją, kai pirmą kartą nuėjau į bažnyčią, buvo mėnuo po jos mirties. Daug kas iš artimųjų sako, kad tai ji pakvietė mane ir dabar globoja bei saugo. Aš tuo tikiu.“

Tuometinis Švč. Trejybės bažnyčios klebonas kunigas Šarūnas, pasak Mato, jam yra labai artimas. „Kunigas Šarūnas man buvo kaip tėvas. Dažnai važinėdavomės dviračiais, kai buvau mažas, kartu dėliodavome lego“, – prisimena vaikinas.

Savas tarp kunigų

Septyneri metai tarnystės – suskaičiuoti keliose skirtingose bažnyčiose per šį laiką yra patarnavęs būtų sunku. Pasak Mato, jų būtų dešimtys.

O kaipgi pasisiūlyti? Juk daugeliui nedrąsu prie kunigo prieiti. Matas sako, kad jam, daug metų tarnaujančiam bažnyčioje, yra lengviau. Su skirtingų bažnyčių kunigais susipažįsta per atlaidus. „Jei esu buvęs parapijoje, pasisveikinu ir kunigas atpažįsta“, – dalijasi jis. Kartais kunigai ir patys pasikviečia.

Birželio mėnesį vykusios kanoninės vizitacijos Švč. Trejybės bažnyčioje metu Matą patarnauti mišiose pakvietė ir Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas. Ši vizitacija vaikinui buvo jau ne pirmas susitikimas su arkivyskupu. Anksčiau taip pat buvo tekę su juo bendrauti ir prieš mišias, ir po jų. Per vizitaciją po mišių buvo agapė, kai parapijos bendruomenė susiburia pabūti bendrystėje.

Kartais Matas pasisiūlo patarnauti ir visai nepažįstamiems kunigams. Prieš dvejus metus pirmą kartą nuvykęs į Dievo Gailestingumo šventovę Vilniuje, tiesiog užsuko į zakristiją, prisistatė, pasakė, kad norėtų patarnauti mišioms ir jį priėmė.

Ką reikia žinoti patarnautojui? Pasak Mato, svarbu išmanyti mišių eigą – kada ką paduoti, kada vandenį pilti ir kt. – bei gerai žinoti atsakymus. „Mišios – yra kunigo dialogas su parapija. Yra tekę patarnauti mišioms, kurios buvo aukojamos atskirai už mirusįjį. Dalyvavo tik jo artimieji – keliolika žmonių. Kunigui balsu atsakinėjau vienas“, – dalijasi patirtimi.

Nėra nepritapėlis

Matas į pokalbį atvyko pasipuošęs gana dideliu kryžiumi. Ar nesulaukia komentarų iš aplinkos dėl tokio aksesuaro? „Dėl kryžiaus – ne. Visi žino, kad aš patarnauju bažnyčioje. Ir dabartinėje mokykloje, ir ankstesnėje. Draugai mane palaiko. Bet yra kas pravardžiuoja necenzūriniais žodžiais, prikiša, šaiposi – aš nekreipiu dėmesio. Manęs tokios kalbos neužgauna. Užgaulius žodžius praleidžiu pro ausis, – dalijasi Matas. – Turiu ir pravardę – „kunigėlis“. Bet ji nepikta. Draugai susitikę sako: „Sveikas, „kunigėli“, kaip tau sekasi?“

Jaunuolis dar domisi medžio darbais, drožyba. „Švč. Trejybės parapijos namuose vaikams vyksta Gerojo ganytojo katechezė. Katechetė Alma paprašė manęs užsiėmimams padaryti liturginių baldų sumažintus modelius, kad vaikai mokytųsi žaisdami. Jau pagaminau amboną – tai paaukštinta vieta, nuo kurios skelbiamas Dievo žodis. Taip pat – tabernakulį, vietą, kur laikomas Švenčiausiasis Sakramentas. Dar padariau stovus tabernakuliui ir Biblijai padėti. O dabar gaminsiu altorių.“

Matas taip pat mėgsta dainuoti. Mokykloje lanko „Balso studiją“, su kuria koncertavo per tėvų dieną.

Vienintelis ministrantas

Matas yra vyriausias šeimoje. Jis turi du jaunesnius brolius ir dvi jaunesnes seseris. Klausiant, ar galvoja apie kunigystę, tvirtai atsako: „Jau devynerių apsisprendžiau, kad noriu būti kunigu. Esu užsispyręs, kad baigęs dvylika klasių stosiu į seminariją. Draugai manęs neįsivaizduoja kitaip. Mama irgi palaiko, džiaugiasi, kad ne chuliganas. Ji jau seniai susitaikiusi su ta mintimi, kad būsiu kunigu.“

Pasiteiravus, ar jo pasirinkimas neatskiria nuo bendraamžių, jaunuolis patikina, kad ne. Su bendraamžiais eina pasivaikščioti, kalbasi, lanko koncertus, labai mėgsta diskotekas. „Esu linksmas žmogus“, – sako Matas.

Vaikinas pats pastebi, kad jaunimo į bažnyčią ateina ne per daugiausia. „Esu vienintelis ministrantas Ukmergės dekanate (ministrantas yra dvasininko pagalbininkas, padedantis atlikti liturgijos apeigas – aut. past.). Daugumoje parapijų patarnautojai eina zakristijono pareigas ir dažniau zakristijonais būna vyresni pasauliečiai“, – pastebi jis. Klausiant, kas paskatintų jaunimą eiti į bažnyčią, svarsto, kad paskata būtų draugiškas ir atviras bendravimas.

Matui jau teko apmokyti tris vaikus, besiruošusius Pirmajai Komunijai, patarnauti mišioms. Du iš jų – liko. „Sunku pasakyti, kas įtraukia. Vieni pabando ir išeina, kiti lieka. Aš suradau bendrą kalbą. Prie altoriaus neturi būti „chi, chi, cha, cha“, bet šiaip bendraudamas esu paprastas. Manau, kad reikia bendrauti gražiai, neatstumiant, neužsidarant. Jaunimas gal galvoja, kad bažnyčioje visi labai šventi ir uždari. Iš tiesų bažnyčia priima visus“, – dalijosi mintimis vaikinas.

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)

Pridėti komentarą

ukzinios.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, nesusijusius su tema, įstatymus pažeidžiančius, reklaminius, skatinančius smurtą komentarus. Už komentarus atsako juos parašę skaitytojai. Kurstant smurtą, rasinę, tautinę, religinę bei kitokio pobūdžio neapykantą ar kitaip pažeidžiant LR įstatymus, galite sulaukti atitinkamų tarnybų dėmesio.


Kainoteka

Optima 13 Picerijos salės nuoma

Draugai

Ukmerges kulturos puslapiai

gpm 2011 n 135

Lietuvos valstybe

ukvm

vilkmerge

UKC logo 115x63

Apkeliauk

Tauragės laikraštis

KuoSkiriasi.lt

baidariu aukstaitija

Interneto dienraštis Bernardinai

Vilkmerge

lrytas

delfi

logo srtrf-300x170

Į viršų