Ukmergės tolerancijos centre su įdomiais pokalbiais bei jidiš kalba atliekamomis dainomis pristatytas projektas „Kaip mes žydų (pa)likimo miesteliuose ieškojome“. Jis apėmė keturis Lietuvos miestus bei miestelius, įskaitant Ukmergę.
Projektą pristatė jo sumanytoja VšĮ „Om-lėtai“ vadovė Dovilė Vainorė. Ji yra kilusi iš Ukmergės, čia gimusi ir augusi. Pernai, išėjus iš darbo, atsirado erdvės naujoms veikloms, ir Dovilė prisiminė savo pomėgį domėtis žydų kultūra bei istorija.
Jos pirminis planas – keli straipsniai šia tema. Vėliau nutarė projektą vystyti plačiau. Galiausiai jį įgyvendino keturios skirtingų sričių atstovės – be Dovilės, esperanto kalbos specialistė Severija Marija Banaitytė, teisininkė Augustė Maziukaitė ir fotografė Gabrielė Kirklytė. Nors visos dirbo atskirai, tačiau temos susisiejo.
„Metų pradžioje leidomės į savotišką ekspediciją. Ieškojome istorijų ir vietų, kurios galėtų subtiliai papasakoti apie Lietuvoje gyvenusius žydus bei jų kultūrą. Radome ne tik vietas ir pastatus. Tiesa, pastarieji jau praradę savo tikrąją paskirtį: sinagogose – muziejai, ješivos iškeltos, krautuvės ir namai gyvena kitus gyvenimus. Užtat mes sutikome daug nuostabių žmonių, o įkvėpimą radome lankydamos amžinojo poilsio žydų vietas – kapines“, – dalijasi dalyvės.
Projektas jau buvo pristatytas Žiežmariuose, o dabar atkeliavo į Ukmergę.
Jį finansavo VšĮ „Geros valios kompensacijos už žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą disponavimo fondas“.
Esperanto atvedė į Lietuvą
Severija per esperantininkų bendruomenę parengė interviu su JAV gyvenančiu žydų kilmės pašnekovu. Esperanto – tai dirbtinė kalba, nepriklausanti nė vienai tautai. Jos kūrėjas Liudvikas Zamenhofas yra žydų kilmės.
Pati Severija esperanto kalbą išgirdo savo šeimoje. Jos prosenelis daug keliavo. Jis, senelis ir tėtis – visi esperantininkai. Pirmas Severijos ištartas žodis buvo „avo“ – „senelis“. Dabar ji šią kalbą moka C1 lygiu ir dirba esperantininkų organizacijoje, yra atsakinga už komunikaciją, renginių organizavimą.
Veikla esperantininkų organizacijoje ir lėmė pažintį su Niujorke gyvenančiu žydu, kuris per esperanto bendruomenę keliavo po Lietuvą, norėdamas pamatyti vietas, kur gyveno žydai. Tiek esperantininkų, tiek žydų organizacijos teikia pagalbą keliaujantiems. Jis aplankė ne tik didmiesčius, bet ir kitus miestus ir čia atrado žydų kultūros paveldą. Jo kelionė po Lietuvą nebuvo linksma, nes dažniau teko ne bendrauti, o vaikščioti po kapines ar aptikti buvusią kultūrą, kurios nebėra.
Niujorkiečio istorija įdomi tuo, kad jis sąmoningai pasirinko abi tapatybes. Nors įprastai žydu gimstama, o esperantininku tampama, jis ir tautinę tapatybę pasirinko sąmoningai. Žydų šeima, kurioje gimė, tradicijų nepuoselėjo, bet jis pasirinko sekti tradicijas.
Holokaustas – žmogaus teisių pradžia
Augustė projekte atliko tyrimą, kuris atskleidė, jog Holokaustas turėjo įtakos žmogaus teisių atsiradimui.
„Kalbant apie Holokaustą, nėra galimybių juokauti ar pagražinti, reikia sakyti ir rašyti taip, kaip buvo“, – mano teisininkė. Vis tik ryžosi imtis būtent šios temos ir nagrinėti ją žmogaus teisių kontekste.
Būtent po Holokausto atsirado pirmosios žmogaus teisių konvencijos. Apie genocidą pirmasis prabilo žydų kilmės lenkų teisininkas Rafaelis Lemkinas. Jis šią sąvoką naudojo sąmoningam ir sistemingam tautų žudymui įvardyti. Genocidas laikomas sunkiausiu nusikaltimu žmoniškumui, kai nužudomi ne pavieniai žmonės, o sistemingai naikinama tauta. Pagal Ženevos konvenciją – tai planuoti veiksmai, skirti tam tikros tautos arba gyventojų grupės sunaikinimui įgyvendinti, naikinant kultūrą ir visa kita, siekiant, kad ta grupė žmonių ilgainiui išnyktų.
Tad, pasak Augustės, Holokaustas yra žmogaus teisių pradžia.
„Paliesdami skaudžias temas galime būti balsas tų, kuriems nedrąsu kalbėti, – sako Augustė. – Gal tai nelemia ryškių pokyčių, bet inspiruoja nematomus poslinkius visuomenės švietime, todėl kalbėti verta ir prasminga.“
Sunaikintos kapinės
Gabrielės pomėgis – fotografuoti, todėl į žydų temą ji žvelgė per kūrybą. Ji į projektą įsiliejo su savo idėja fotografuoti senąsias žydų kapines. Ieškodama jų mergina aplankė Ukmergę, Žiežmarius, Jonavą ir Kupiškį. Dabar Tolerancijos centre eksponuojama jos paroda „Lyg akmuo, lyg malda“.
Tiesa, Ukmergėje senųjų kapinių, buvusių Vilniaus gatvėje, nebeliko. Jų vietoje – vos keletas paminklinių akmenų, iš gyvatvorės suformuota Dovydo žvaigždė ir istorija, pasakojanti, kad soviet-mečiu kapinės buvo sunaikintos. Tad Ukmergės rajone Gabrielė fotografavo Želvos senąsias kapines, kurios irgi byloja apie nykimą. Viskas apaugę žole – laikas naikina ir jas.
Kodėl pasirinkta būtent Ukmergė bei kiti mažesni miesteliai? Pasak projekto vykdytojų, did-miesčiuose renginių ir taip gausu, o mažesni miesteliai taip pat turi savo istorijas, kurias svarbu tyrinėti ir perduoti vietos atmintį iš kartos į kartą.
Projekto sumanytoja pasirėmė mintimi, kad kapinės pasakoja ne apie mirusiuosius, o apie tuos, kurie laidoja, apie konkrečios bendruomenės tradicijas tam tikru istoriniu laiku.
Žydų kapinėse prie paminklų galima pastebėti paliktų akmenukų. Tai – atminties ženklai. Kai kuriuose būna įrašyti metai ir vardai. Tai rodo, kad, nors gyvos bendruomenės nebėra, pasaulyje vis dar yra kas saugo atmintį apie mirusiuosius.
Dovilė papasakojo apie besikeičiantį savo pačios santykį su žydų tragedijos vietomis – Vaitkuškio dvaru, kur buvo įkurtas žydų getas, Pivonijos šilu, kur yra žydų nužudymo vieta. Ji pasidalino mintimi, kad vieta nėra kalta, žudynes lėmė to meto geopolitika, tačiau vietos mus moko.
Atminties sklaida
Projekto vykdytojas pasveikino Ukmergės žydų bendruomenės pirmininkas Artūras Taicas, pats sulaukęs padėkų už projekto idėjos palaikymą. Jis kalbėjo, kad žydų atmintis nelieka bendruomenėje, kurios mūsų dienomis Ukmergėje – vos saujelė, o skleidžiama plačiau. Vykdomi bendruomenės projektai su rajono savivaldybe, leidžiamos istorinės knygos.
„Jei norime sužinoti, kokie būsime ateityje, turime perskaityti, kokie buvome praeityje“, – sakė bendruomenės pirmininkas. Jis pasidžiaugė naujai sudarytu Juliaus Zarecko leidiniu „Ukmergės žydų bendruomenė XX amžiuje“, kuris skelbiamas Ukmergės meno draugijos puslapyje ukmergeskulturospuslapiai.lt. Tikimasi ateityje jį išleisti ir knygos pavidalu.
A. Taicas pats atlydi mokinių ekskursijas į Ukmergę, kad čia jaunimas susipažintų su žydų tautos paveldu. Štai Tolerancijos centras 1898 metais buvo pastatytas kaip pradinė mokykla, kurią mecenavo iš Ukmergės kilęs garsusis fabrikantas Chaimas Frenkelis. Iki pat Antrojo pasaulinio karo čia mokėsi berniukai iš neturtingų žydų šeimų. Mecenato pirmasis fabrikas taip pat buvo Ukmergėje, ant Šventosios upės kranto, vėliau jis išsikėlė į Šiaulius. Pokariu sovietai mokyklą nacionalizavo. Iki 2009-ųjų čia veikė Dailės mokykla. Vėliau dėl avarinės būklės pastatas buvo uždarytas. Ukmergės žydų bendruomenė prisidėjo, ieškant lėšų pastato renovacijai.
A. Taicas papasakojo, kad planuojama kartu su rajono savivaldybe steigti iš Želvos kilusio mokslininko biofiziko, Nobelio premijos laureato Aarono Klugo vardo premiją, pažymint ir įprasminant jo atminimą.
Rajono savivaldybės vicemeras Eugenijus Kuodelis pritarė, kad žydų istorija nėra vien žydų tautos, bet ir mūsų, lietuvių, taip pat ir Ukmergės istorija, todėl svarbu kad ją perimtų jauni žmonės.
Renginyje dalyvavo ir Vokietijos ambasados atstovės – kultūros atašė Valerie Hog ir patarėja kultūros klausimais Salomėja Pranckienė.
Aktorius, rašytojas, žurnalistas Arkadijus Vinokuras dainavo savo mamos – jidiš – kalba. Taip pat pristatė keletą savo išleistų knygų. Viena jų – „Mes nežudėme“ – pakalbiai su Holokausto vykdytojų, kurie žudė žydus, vaikais ir anūkais. Paties Arkadijaus tėvo giminė buvo išžudyta, tačiau autorius mano, kad atėjo laikas tiesti vieni kitiems ranką. Kita knyga – eiliuota istorija vaikams „Tadas ir Misteris Arkadas: Mano Lietuva“. Šią knygą iliustravo jo žmona Aušra Chlevickaitė.
Renginys užbaigtas žolelių arbata su tradiciniais žydiškais skanėstais imberlechais bei neformaliais pokalbiais.
