Genoefa POVILAVIČIENĖ
Ak, tas svaiginantis pavasaris. Saulės spindulys bučiuoja šaltas žemės lūpas, bundanti gamta kviečia mėgautis, šypsotis, o parskridusi pempė klykia, pranešdama džiugią žinią – prieš 65-erius metus, kovo 20 dieną, į Ukmergės rajoną, Dukstynos kaimą, gandras atnešė Zitą Vareikytę-Bakienę.
Zita augo gausioje penkių vaikų šeimoje, buvo jauniausia – pagrandukė. Kaip pasakojo jos sesuo Janina Vaičiūnienė, tėveliai labai norėjo sūnaus. Bet to juk nepasirinksi, ne viskas nuo tėvelių priklauso.
Zita lankė tuometę Ukmergės Gudaičio-Guzevičiaus vidurinę mokyklą (dabar Antano Smetonos gimnazija). Vėliau įstojo neakivaizdiniu būdu mokytis į Kauno technologijos technikumą, prekių žinovės specialybę. Kartu dirbo Ukmergės bazės sandėliuose. Baigusi studijas liko dirbti Ukmergėje. Nepanoro niekur toli nuo gimtinės išvykti.
Laikas nepastebimai bėga, nestovi vietoje.
Sesės Janinos vestuvėse Zita buvo pamergė. Nuo tos dienos, kai buvo poroj su pabroliu Vaclovu Baku, jiedu pradėjo draugauti, o po trejų metų, 1978 metais, Zita už Vaclovo ištekėjo.
Iš pradžių jaunavedžiai gyveno pas Vaclovo tėvus Vidiškiuose. Vėliau bendrovė „Ukmergės melioracija“, kurioje dirbo Zitos vyras, naujame keturaukščiame name Šventupėje skyrė šeimai butą. Jame pragyveno 12 metų. Per tą laiką suko savo lizdą – nebenorėjo „inkiliuke“ gyventi, svajojo apie atskirą kiemą, erdvų namą. Po didelių pastangų, darbų ir rūpesčių 1993 metais šeima įsikūrė savo išpuoselėtame name Šventupėje. Čia gimė sūnūs Marius ir Gražvydas.
Zitai teko dirbti Ukmergės vartotojų kooperatyve. Deja, turėjo palikti darbą ir atsivežus pas save slaugyti mamą.
Vaikai vienas po kito paliko gimtuosius namus. Zitos sūnus Marius gyvena Vokietijoje. Sukūręs šeimą, augina sūnų Dovydą, kuriam jau 18 metų. Sūnus Gražvydas gyvena Anglijoje, vaikučių kol kas neturi.
Zita juokauja: „Mums su Vaclovu dabar antra jaunystė, juk likome dviese, nors vaikai ir anūkas aplanko, tačiau jie – kaip svečiai. Retkarčiais būna, jog dideliuose namuose vienas kito neberandame. Kartais girdisi net kaip musė skrenda.“
Zita turi pomėgį – kepa tortus, skruzdėlynus, grybukus, pyragus bei kitokius skanėstus, skaniai gamina ir mėsos patiekalus. Matyt ir užkariavo Vaclovo širdį per skrandį…
Paklausus, kokią ji turi svajonę, tiesiai šviesiai sako: „Norėčiau, kad jaunystė sugrįžtu.“ Na, Zitut, pirma, jaunystė tai tikrai negrįš, tu tą puikiai žinai. O antra, jaunystė, kaip pati sakei, ir vėl atėjo. Todėl džiaukitės abudu gyvenimu, prašyk Dievo sveikatos, palaimos ir taikos mūsų padangėje. Kai žmogus sveikas, jis yra laimingas ir turtingas.
Iš gausios Vareikių šeimynos liko tik trys seserys: Janina, Irena ir Zita. Irena gyvena Deltuvoje ir ten gieda Švč. Trejybės bažnyčios chore. Zita, kaip ir jos sesė Janina, kartu su mumis gieda Vidiškių parapijos Švč. Trejybės bažnyčios chore.
Mes, choristai ir vargonininkė Milda Dunčienė, sveikiname Zitą Bakienę su 65-erių metų jubiliejumi, kuris trumpam sustojo prie jos vartų.
Skiriame Jai iš visos širdies šiuos žodžius:
„Negrįžta valandėlė nė viena,
Ir nei minutei metai nesustoja.
Mokėki džiaugtis kiekviena diena,
Kurią gyvenimas Tau dovanoja.
Gražiausių metų leisk Tau palinkėti,
Lai niekados širdy nebus rudens,
O metai, vien laimingi ir saulėti,
Gėriu ir viltimi rusens.
Tegul sveikatos ir kantrybės šuliniai nesenka,
Tegul naujų idėjų ir džiaugsmo visada pakanka.“
