Virginija TYLIENĖ
Ukmergės rajono savivaldybės Vlado Šlaito viešosios bibliotekos direktorės pavaduotoja
Rugpjūčio 31 d. minėjome kraštotyrininkės, poetės, Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos narės Genovaitės Masiulytės-Bagačiūnienės 100-ąsias gimimo metines.
Genovaitė Masiulytė-Bagačiūnienė gimė 1925 m. Jurgelionių kaime, Siesikų valsčiuje, vidutinių ūkininkų šeimoje. Šeimoje dar augo trys broliai. Septynerių metų būdama, jau išmokusi pažinti raides, mergaitė susirgo meningitu ir neteko klausos. Būdama silpnos sveikatos, bet smalsi ir gabi ji labai norėjo toliau mokytis. Negalėdama lankyti mokyklos, padedama giminaičių, mokėsi namuose – iš mamos maldaknygių, giesmynų, brolių mokyklinių vadovėlių, skaitydavo tėvų prenumeruojamus to meto leidinius – „Ūkininko patarėją“, „Mūsų rytojų“, „Lurdą“, bei knygas iš nedidelės kaimo bibliotekėlės.
Šioje bibliotekėlėje knygos buvo įsigytos už kaimo vaikų surinktus pinigus. Vaikai, mokytojos paskatinti, rišdavo šluotas, tėvai, dėdės ar tetos jas parduodavo turguje. Taip surinkta suma buvo išleista knygoms. Dar iki karo pradžios kaimui išsiskirsčius į vienkiemius, knygos liko pas kaimo seniūną Jurgį Tamošiūną.
Karo metai, pokaris, vyko partizaninės kovos, vis dažniau kalbama apie gyventojų trėmimus į Sibirą. Miršta brolis Medardas, vėliau tėvas… Ką daryti jaunai merginai kaime? 1948 m. ji subūrė kaimo jaunimą ir ėmėsi iniciatyvos leisti ranka rašytą laikraštėlį „Gimtasis kaimas“. Laikraštėlis gyvavo tik metus. 1949 m. buvo suimti ir ištremti net keturi šio laikraštėlio bendradarbiai. Šio laikraštėlio kopiją galima surasti Genovaitės parašytoje kaimo istorijoje „Jurgelionys – tėviškė mana“.
Žavi Genovaitės entuziazmas, jos noras daryti kažką naudingo ir reikalingo. Šiandien, suprasdami apie karo ir pokario meto pavojus, žinodami, kad šalia kaimo miškuose veikė partizanų būrys, siautėjo enkavedistai, kad netoli esančio Siesikų miestelio aikštėje buvo išguldyti partizanai, galime tik stebėtis jaunos merginos drąsa. Tuo labiau, kad, prasidėjus trėmimams į Sibirą, daug šio kaimo jaunimo buvo suimta ir išvežta, tarp jų – ir Genovaitės brolis Vytautas.
Tais pačiais metais, rudenį, dėdės Juozo Tamelio paskatinta, Genovaitė išvažiavo mokytis į Vilniaus kurčiųjų mokyklą, ją baigė ir įgijusi siuvėjos profesiją įsidarbino „Lelijos“ fabrike, bet neatsiradus kur gyventi išvyko į gimtinę.
1953 m. Kurčiųjų draugijos vadovų pakviesta vėl atvyko į Vilnių ir pradėjo dirbti Vilniaus kurčiųjų klubo vedėja, organizavo ir vedė renginius, kūrė sceninius vaizdelius, redagavo sienlaikraštį, dalyvavo meno saviveikloje. Pablogėjus sveikatai, pradėjo dirbti Lietuvos kurčiųjų draugijos Vilniaus įmonėje sukirpėja, vėliau – darbų skirstytoja.
1963 m. susituokusi su liaudies menininku Antanu Bagačiūnu, dirbdama baigė vakarinę mokyklą, o 1976 m. – su pagyrimu bibliotekininkystės kursą Vilniaus kultūros mokykloje. Literatūra, knygos nuolat supo Genovaitę. Jos kūryba, straipsniai socialiniais bei visuomeniniais klausimais buvo publikuojami „Akiratyje“, „Respublikoje“, „Jaunimo gretose“, „Švyturyje“ ir kituose to meto leidiniuose.
1984 m. Genovaitė savo bute Vilniuje surengė pirmąjį likimo draugų „Poezijos pavasarį“. Kasmet vykstantys poetų sambūriai tapo tradicija ir jau vyksta daugelį metų.
1989 m. brolio Vytauto atminimui ji parašė knygą „Jaunystė lageriuose ir tremtyje“. Atsiliepdama į Kraštotyros draugijos kvietimą rinkti ir siųsti medžiagą „Lietuvos išnykusių kaimų enciklopedijai“, ji penkerius metus rinko Jurgelionių kaimo gyventojų prisiminimus, senų žmonių pasakojimus, aprašė papročius, nuveiktus darbus.
Genovaitė yra kurčiųjų kūrybos almanachų „Suskambusi tyla“ bei Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos almanacho „Ten sidabro vingy“ (2003–2005) bendraautorė. 2001 m. išleido savo eilėraščių rinktinę „Gyvenimo šviesa“, 2007 m. parengė antrąją – „Įprasmintų dienų aidai“.
Paskutiniąją rugpjūčio savaitę būrelis bendraminčių Petronių bibliotekoje susirinko paminėti 100-ąsias kraštotyrininkės gimimo metines, prisiminti jos nuveiktus darbus, pasiklausyti prisiminimų ir poezijos. Prieš renginį aplankėme gimtojo Jurgelionių kaimo kapines, kur, šalia tėvų ir brolių, 2013 m. palaidota ir Genovaitė. Nuoširdžiais prisiminimais pasidalino Genovaitės bičiulė Vanda Vaitkutė, buvusi Lietuvos kurčiųjų draugijos pirmininko pavaduotoja, apie Jurgelionių kaimą papasakojo Virginija Tylienė. Uždegę atminimo žvakeles, Petronių padalinio vyresniosios bibliotekininkės Reginos Zimblienės pakviesti, atvykome į Petronis.
Jaukiai įsikūrę Petronių bibliotekoje, apžiūrėjome čia parengtą dokumentų parodą: vartėme nuotraukas, knygas ir straipsnius, galėjome pasklaidyti rašomąja mašinėle atspausdintą ir įrištą Jurgelionių kaimo istoriją. Klausėmės poetės Janinos Audzijonienės prisiminimų ir eilių. Genovaitė ir Janinos mama buvo geros bičiulės, kurias vienijo ir tokia pati negalia. Pasigrožėjome Janinos mamos, Valerijos Dauginienės piešiniais, kurie papuošė Genovaitės eilėraščių knygas. Subtilūs, grakštūs piešiniai – tarsi atkartojantys užrašytas poetės mintis. Eiles apie tėviškę skaitė, prisiminimais apie savo mamos gimtąjį Meilūnų kaimą, pagarbą tėvų ir protėvių kraštui kalbėjo ukmergiškė poetė Genovaitė Krogertaitė-Aniūnienė. Apie Genovaitės Masiulytės-Bagačiūnienės gyvenimą ir kūrybą papasakojo Virginija Tylienė.
Dar ilgai netilo kalbos, prisiminimai apie Genovaitę, kuri, nebodama negalios, paliko didžiulius dvasinius turtus savo mylimo kaimo žmonėms…
Nuoširdžiai dėkojame šios popietės viešnioms Vandai Vaitkutei, Janinai Audzijonienei, Genovaitei Krogertaitei-Aniūnienei, kolegėms Ritai ir Reginai, kurios talkino renkant medžiagą parodai, Rolandui Mockaičiui už nuotraukas ir visiems bibliotekos lankytojams, kurie buvo kartu.
