Neseniai publikuotoje tyrimų centro „World Inequality Lab“ studijoje atskleidžiama, kaip globali prekyba lėmė dabartinį turto pasiskirstymą pasaulyje per pastaruosius du šimtus metų.
Tyrimo metu paaiškėjo, kad išsivysčiusios Šiaurės šalys tapo turtingomis dėl didelės savo derybinės galios ir pigių žaliavų importu, nesąžiningu apmokestinimu bei prievarta grįsto kolonijinio išnaudojimo. Tai patvirtina prielaidą, kad pasaulinė ekonominė nelygybė yra ilgalaikių nelygiaverčių mainų, išnaudojimo ir nesąžiningų prekybos taisyklių pasekmė. Nors kolonializmo laikai seniai baigėsi, jo sukurta nelygybė išlieka.
Nelygybė galėjo būti mažesnė
Gegužę publikuotoje studijoje analizuojama, kaip per du šimtus metų pasaulinė prekyba ir turtas buvo paskirstomi tarp turtingų Šiaurės ir skurdesnių Pietų šalių.
Siekiant išsiaiškinti, kodėl vienos šalys tapo daug turtingesnės už kitas ir kaip prekybos taisyklės bei galios disbalansai formavo pasaulio ekonomiką, studijos autoriai sukūrė duomenų bazę, kurioje atsispindi prekių, paslaugų, pajamų ir piniginių srautų judėjimas. Duomenų bazė apima 57 šalis ir regionus nuo 1800 iki 2025 metų.
Įvertinus kolonijinių pervedimų ir žemų žaliavų kainų vaidmenį kaupiant Europos užsienio turtą 1800–1914 metais, šie rezultatai buvo lyginami su pasauliniais disbalansais, susiformavusiais 1970–2025 metais.
Paaiškėjo, kad jei valstybių derybinė galia ir pasaulio prekybos taisyklės būtų buvusios kitokios, pasaulinė nelygybė galėjo būti daug mažesnė.
Kolonijos leido turtėti
Nuo XIX amžiaus iki Pirmojo pasaulinio karo buvusios kolonijinės Europos šalys (ypač Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Vokietija ir Nyderlandai) tapo nepaprastai turtingos – iki 1914 metų Europos užsienyje turimo turto vertė sudarė apie 70 proc. viso šio regiono BVP. Tuo metu kitų pasaulio regionų užsienio aktyvų balansas šiuo laikotarpiu buvo neigiamas.
Didelė dalis šio turto atsirado būtent dėl kolonializmo – Europos valstybės prievarta išgaudavo turtus iš kolonijų per priverstinį darbą ir nesąžiningus mokesčius, tokius, kaip „vergovės skola“, kurią Prancūzija privertė mokėti Haitį, britų ir olandų mokestinis išnaudojimas Indijoje bei Indonezijoje ir pan.
Be to, Europa labai mažomis kainomis įsigydavo žaliavas, o gatavą produkciją parduodavo daug brangiau. Skirtingai nei dabartiniu metu, Europai nereikėdavo eksportuoti daugiau nei importuodavo – kolonijų turtai dengė jos prekybos deficitą ir leido nuolat turtėti, todėl prekybos perviršiai tuomet nebuvo aktualūs.
Kolonijinės valstybės praturtėjo ne daugiau eksportuodamos, o daugiau išgaudamos iš periferijų, įskaitant pelną, palūkanas, paslaugas. Tačiau po Pirmojo pasaulinio karo Europos dominavimas sumažėjo – pagrindine ekonomine pasaulio galia tapo JAV, o vėliau augti pradėjo nafta turtingos šalys ir Rytų Azijos ekonomikos, ypatingai Japonija ir Kinija. Iki 2025 metų pasaulyje susiformavo naujas, daug užsienio turto sukaupusių šalių „kreditorių“ klubas, tačiau bendras tarptautinis turto pasiskirstymas iš esmės liko panašus kaip 1914 metais, tik su kitomis lyderėmis.
Kolonializmo laikai sugrįžta?
Pastarojo meto JAV prezidento Donaldo Trumpo siekiai bet kokia kaina įgyti Grenlandijos kont-rolę – ypatingai karo Ukrainoje kontekste – kuria itin pavojingą precedentą, galintį pasaulį ir vėl grąžinti į kolonializmo laikus.
D. Trumpo muitų politika taip pat demonstruoja, jog net ir šiuo metu prekybos taisyklės išlieka nelygiavertės ir neteisingos.
Turtingesnės Šiaurės šalys vis dar naudojasi palankesnėmis prekybos sąlygomis – jos pigiai perka žaliavas iš neturtingesnių šalių ir joms parduoda brangesnius produktus.
Turtingos šalys ir didelės korporacijos dažnai turi daugiau įtakos nustatant kainas, o toks galios disbalansas diktuoja pasaulinės prekybos taisykles.
Studijoje akcentuojama, kad jei neturtingų Pietų šalių eksporto kaina būtų 20 proc. aukštesnė, jos galėtų tapti globaliomis kreditorėmis, o ne skolintųsi pačios.
Ką daryti?
Studijos autoriai daro išvadą, kad tokia pasaulinė nelygybė nėra vien tik darbo, technologijų ar kultūros rezultatas. Ji giliai susijusi su šimtmečius trukusia nelygiaverte prekyba ir galios pusiausvyra.
Turtingos šalys ir toliau naudojasi pigiomis žaliavomis, o vargingos šalys kovoja, kad pasivytų turtingesnes.
Studijoje rekomenduojama imtis tarptautinių veiksmų reformuojant globalios prekybos taisykles, kad skurdesnėms Pietų šalims būtų sudarytos palankesnės sąlygos derėtis dėl geresnių savo eksporto – ypač žaliavų ir prekių – kainų.
Akcentuojamas stipresnio kolektyvinio tarptautinės prekybos ir finansų reguliavimo poreikis, kuris apimtų naujų tarptautinių institucijų kūrimą.
Rekomenduojama, kad iš teisingesnės prekybos gautos papildomos pajamos būtų nukreiptos į švietimą, sveikatos apsaugą ir infrastruktūrą skurdesnėse šalyse, kas ilgainiui padėtų mažinti produktyvumo ir vystymosi atotrūkį.
Vartotojų aljanso pateiktą informaciją parengė Rūta Trainytė
