Lapkričio 5 dieną suėjo metai kai anapilin iškeliavo mūsų kraštietė humanitarinių mokslų daktarė, tautosakininkė Bronislava Kerbelytė. Savo prisiminimais apie ją dalijasi etnologė, tautosakininkė Gražina Kadžytė.
Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Tautosakos archyvo skyriaus mokslo darbuotoja Gražina Kadžytė studijavo žurnalistiką, tad nebuvo ukmergiškės Bronislavos Kerbelytės mokine. Susitiko kitaip, o dalykiniai santykiai virto artimu ryšiu.
„Gyvenimas suvedė gana vėlai, nors mokiausi iš jos tikriausiai gerokai anksčiau, – sako Gražina Kadžytė. – Mokyklų bibliotekose buvo 1961 m. Bronislavos Kerbelytės sudaryta knyga „Negirdėtos neregėtos pasakos“. Ir aš tą knygą skaičiau, bet, kaip ir visi vaikai, nesidomėjau, kas ją sudarė.“
„Studijuojant žurnalistiką Vilniaus universitete Bronislavą Kerbelytę teko pažinti tik iš tolo – besiruošiant ekspedicijoms. Vilniaus universiteto sambūris, jungiantis studentus ir dėstytojus, besidominčius istorijos ir etnokultūros paveldu, organizuodavo kompleksines kraštotyros ekspedicijas. Į jas kiekvieną rugpjūtį vis kitame Lietuvos regione susirinkdavo apie šimtas studentų iš įvairių fakultetų – prisijungdavo dailininkai, kurie piešdavo, muzikai, kurie užrašydavo melodijas. Ruošiantis ekspedicijoms vykdavo įvairių sričių mokslininkų paskaitos, kurių metu jie pristatydavo savo profesijos patrauklumą, įdomius tekstus ir jų prasmes, mokė bendravimo su pateikėjais, teikė patarimų, kaip pritaikyti šiam darbui tinkamas mokslines metodikas.
Bronislava Kerbelytė supažindindavo su pasakojamosios tautosakos rinkimu. Tada pirmakursiams studentams siūlydavo spręsti, kurią domėjimosi sritį pasirinkti. „Kadangi studijavau žurnalistiką, mūsų prašė rinkti ne praeities, o tuometinės istorijos faktus, tad su Kerbelyte ir anuomet prasilenkėme. Nebuvau jos vadovaujamose grupėse“, – prisimena Gražina Kadžytė.
Po studijų pagal paskyrimą trejus metus išdirbusi Šalčininkų rajono laikraščio korespondente, ji grįžo į Vilnių. 1980-aisiais, pradėjusi dirbti Lietuvos paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijoje, Bronislavą Kerbelytę ji pažino geriau, kaip kompleksinių kraštotyros ekspedicijų tautosakininkų vadovę ir mokslinę konsultantę.
Bronislava Kerbelytė ne kartą buvo ekspedicijų tautosakos grupės vadove. „Esu mačiusi, kaip ji rimtai dirba. Nors ekspedicijose dalyvaudavo ne specialistai, o visuomenininkai entuziastai, įvairių specialybių žmonės, be rimto pasiruošimo, ji niekam nedarydavo nuolaidų. Visi žinojo, kad Kerbelytės grupėje įdomu, bet į ją patekus dirbti reikės labai atsakingai“, – pasakoja Gražina Kadžytė. Pirmą dieną visų grupių vadovai aiškindavo darbo metodiką, sėkmės galimybes būtent toje vietovėje, apmokydavo pagal parengtus klausimynus, paskirstydavo grupėms darbo barus. Vėliau kai kuriems užtekdavo tik pasidalinti informacija apie įdomesnius atradimus.
Tautosakos rinkėjai iki šiol prisimena: kai kitų grupių duomenų rinkėjai vakarais po darbų kas šokdavo, kas maudydavosi, Bronislava Kerbelytė reikalaudavo iššifruoti per dieną surinktus tautosakos tekstus. Ji iš vakaro sužiūrėdavo, kur ko trūksta, ką reikia patikslinti – ar metriką, ar tekstą, žodyną, ir rytojaus dieną siųsdavo patikslinti. Magnetofonų ne visiems užtekdavo, užrašinėdavo ranka. Bronislava Kerbelytė iškart pagaudavo, jei rinkėjas, netiksliai užfiksavęs, perrašinėdamas tekstą dėl sklandumo pridėdavo savo žodžių.
„Ji turėjo itin išlavintą vidinę klausą ir juto, kaip pasikeičia teksto ritmas, struktūra. Tai, pasak pašnekovės, visiems darė įspūdį. Kita vertus, tokia darbo metodika buvo rezultatyviausia: kitų grupių kraštotyrininkai, grįžę prie savo kasdienių darbų, kartais ilgai užtęsdavo arba apleisdavo tvarkytinus rankraščius, o tautosakininkų vadovė į institutą parsiveždavo visą grupės surinktą derlių iš karto.
Bronislava Kerbelytė, nors buvo pasakojamosios tautosakos specialistė, ekspedicijų metu tiek pati rinkdavo, tiek ir kitus konsultuodavo platesne tautosakos paveldo tematika. Ji palankiai vertino jaunimo pastangas kraštotyros draugijoje įkurti liaudies muzikos sekciją. Vienas iš pirmųjų minėtos sekcijos dalyvių susitikimų įvyko Lietuvių literatūros ir tautosakos institute.
„Eini pas žmogų dainų užrašinėti, o šalia dainų ir apie gyvenimą pasišneki, ir kokį priežodį užsirašai“, – dalijosi anuomet lektorė, taip pat iš savo tautosakinės patirties pridėjusi daug vertingų pastebėjimų. Tada sužinojome, kaip mokslininke pasitikėjo garbaus amžiaus pateikėjai: retai su kuo buvo dalinamasi užkalbėjimų bei kitos specifinės senovės išminties dalykais, o Kerbelytei daug tokių paslapčių buvo patikėta.“
Gražina Kadžytė prisiminė vieną iš ekspedicijų Salake.
Bronislava Kerbelytė su savo vyru Jurijumi Novikovu, anuometinio Vilniaus pedagoginio instituto dėstytoju, kuris, be kita ko, tyrinėjo ir Lietuvos sentikių folklorinį paveldą, vasarodavo sodyboje prie Salako ežero.
Paprašyta paskaitos profesorė neatsikalbinėdama atvyko pas stovyklautojus. Iš to vakaro įsiminė pasakojimas, kaip mokslininkė, ieškodama pasakų prasminių ženklų, bandydama iššifruoti herojų elgsenos motyvus, ilgokai bergždžiai bandė išsiaiškinti, kodėl žmogus, išėjęs į mišką ir perspėtas „tik neik į raganos trobelę“, vis tiek į ją užsuka. Ir kaip ta prasmė mokslininkei atsiskleidė, kai kelintą naktį ant rašomojo stalo berymančiai, vyro raginamai: „eik pagaliau gulti, nes visai „nuo proto nušoksi“ švystelėjo pati paprasčiausia mintis: pervargusiam žmogui taip reikia miego, jog visai nebesvarbu, kur ieškoti nakvynės.
Pasak pašnekovės, Bronislava Kerbelytė su mokslininkais kalbėjo giliamintiškai, o su kitais, ypač vaikais, mokėjo bendrauti labai paprastai. Iš profesorės ji pati perėmusi patirties, kaip galima sudominti moksleivius per ekskursijas institute.
1994 m. rudenį Gražina Kadžytė atėjo į Lietuvių literatūros ir tautosakos institutą. Tada su Bronislava Kerbelyte tapo kolegėmis, tik, kaip sako, skirtingo rango, kadangi dirbo skirtinguose kabinetuose, domėjosi skirtinga tematika.
„Mūsų bendravimas buvo dalykinis“, – prisimena pašnekovė. Tiesa, būta poros darbinių išvykų, komandiruočių: juodvi atstovavo instituto tautosakininkams, pakviestiems į dzūkų dainininkės ir tautosakos rinkėjos Agotės Žuraulienės 80-jo gimtadienio šventę Druskininkuose, taip pat Gražina Kadžytė asistavo Bronislavai Kerbelytei Ukmergės kultūros centro kviestiniame renginyje didžiojoje salėje, kuri pilnutėlė prisirinko ukmergiškių, atėjusių pasidžiaugti savo iškilia kraštiete.
Tačiau ir institute greta darbuotis teko neilgai. 2000-aisiais Bronislava Kerbelytė pagrindine darboviete pasirinko profesoriavimą Kauno Vytauto Didžiojo universitete.
Bronislava Kerbelytė be rusų, prancūzų ir vokiečių, gerai mokėjo ir anglų kalbą, kas buvo retoka jos kartoje. Tad per anglų kalbą profesorė plačiai skleidė žinią pasauliui, dalyvaudama tarptautiniuose mokslo renginiuose. Jai buvo visai nesunku įvaldyti internetines platformas nuotoliniam dalyvavimui, kadangi taip pat kaip ir humanitariniams, taip ir tiksliesiems mokslams buvo gabi iš prigimties.
Paskutinį gyvenimo dešimtmetį, kuomet ji ateidavo į Tautosakos archyvą pasitikslinti metrikų bei kitos informacijos iš katalogų bei rankraščių savo rengiamiems leidiniams, abiem moterims atsirado progų bendrauti artimiau.
Gražina Kadžytė viešniai pasiūlė arbatos, ir nuo tos pirmosios kartu praleistos darbo dienos arbatos pertraukėlės tapo draugiškais pokalbiais, kurių metu vienai buvo progos prisiminti, kitai – sužinoti daugiau apie instituto istoriją ir joje dalyvavusius žmones.
Ruošdama pranešimą apie tautosakininkę poetę daktarę Pranę Jokimaitienę (Aukštikalnytę), sužinojo, kad šioji buvo Bronislavos Kerbelytės 11 klasės vadovė Ukmergės gimnazijoje.
Pranei Jokimaitienei, konspiratyviais būdais susigrąžinusiai vyrą poetą Gediminą Jokimaitį iš Altajaus tremties, Lietuvoje buvo nesaugu, tad nuolat kėlėsi iš vieno rajono darbovietės į kitą. Jos mokytojavimo metai Ukmergėje sutapo su Bronislavos Kerbelytės abitūros metu. Pranė Jokimaitienė buvo lietuvių ir prancūzų kalbų specialistė, su mokiniais dalijosi savo ir vyro sukaupta biblioteka. „Iš profesorės pasakojimų supratau, kad ji pati nebuvo „saldainiukas“, turėjo tvirtą nusistatymą“, – dalijasi Gražina Kadžytė.
Pastaraisiais metais Bronislava Kerbelytė rūpinosi savo ir vyro, mirusio beveik prieš dvejus metus, biblioteka ir rankraštynu, jų perdavimu mokslo archyvams, bibliotekoms. Gražinai Kadžytei teko patarpininkauti, suvedant profesorę su humanitarinių mokslų daktare Margarita Moisejeva, kurios tyrimų akiratyje, tarp kitko, buvo Lietuvos sentikių muzikinis paveldas.
Bronislavos Kerbelytės asmeninio archyvo nuotraukas atsiuntė Deividas Kukis, jos sūnėno sūnus.
