Keliautojus Prienai pasitiko vaizdinguoju Nemuno kilpų regioniniu parku. Nuo aukšto skardžio stebėjome vingiuojantį Nemuną. Legenda pasakoja, jog upei, atitekėjusiai į šias vaizdingas apylinkes, apsisuko galva ir ji nebežinojo, kur plaukti, todėl atsirado šios kilpos. O Prienai – pasakoja kita legenda – pavadinti galbūt kunigaikščio Prienio vardu. O gal pavadinimas radosi dar nuo tų laikų, kai Nemunas vardo neturėjo, ir vietą, kur žmonės gyveno „prie anos upės“, pavadino Prienais.

Rudenėjantis Birštonas stebino išpuoselėtu grožiu, tvarkingumu, ir dėmesiu čia atvykstantiems. Išmoningi gėlynai, ramios gamtinės pastatų spalvos malonino akis. Takeliai per kankorėžius, šakeles, akmenėlius ir mineralinio vandens baseinėlius užkaitino juos išbandžiusiųjų kojas. Išragavome iš gelmių trykštančius aštraus skonio „Vytauto“ ir švelnaus „Birutės“ mineralinius vandenis. Poilsiautojų malonumui – poilsis deguonies kambaryje, kur ant patogių krėslų klausėmės fontanėlių čiurlenimo. Atsigaivinome „Šakų“ kambaryje pušyne, kur vanduo, sruvenantis šakomis, sukuria pajūrio įspūdį.

Ant Punios piliakalnio gidas papasakojo kryžiuočių kronikose užrašytą kraupią kunigaikščio Margirio ir jo pilėnų istoriją: lietuviai išsižudė vieni kitus ir sudegino pilį, kad gyvi neatitektų žiauriems priešams. Tokių istorijų per Lietuvą, pasakoja kronikos, buvo ne viena. Lietuviai nebijojo mirti laisvi, gyveno ir džiaugėsi šia diena. Baisesnė jiems buvo kankinanti mirtis nuo kryžiuočių keršto.

Nuo Merkinės apžvalgos bokšto stebėjome Nemuną, Merkinės bažnyčią, pušynus, Merkinės tiltą. Kopėme į piliakalnį, kurio trečią dalį kažkada nuplovė ištvinstantis Stangės upeliukas. Nuo 30 metrų aukščio kalno žiūrėjome, kaip Merkys įkrinta į Nemuną. Tolumoje matėsi Merkinės piramidės kupolas. Netrukus apsilankėme ir ten. Stebinanti kupolo akustika: giedančio šios sakralinės vietovės įkūrėjo balsas kartu priminė ir vargonų muziką, ir choro giedojimą.  

Druskininkai pasitiko žmonių šurmuliu. Senosios kurorto ramybės nė žymės nelikę. Gatvės, parkai, takai užlieti žmonių, kalbančių įvairiausiomis kalbomis. Šiame dailininko ir muziko M. K. Čiurlionio mieste klausėmės kūrėjo simfoninės poemos „Jūra“,  šokant įspūdingiems fontanams.

Nuostabi kūrėja yra gamta, kūrybos galiomis apdovanojanti ir žmogų. Tokį menininką sutikome jo sodyboje prie Druskininkų. Tai medžio drožėjas Antanas Česnulis. A. Česnulis – vienas geriausių Dzūkijos skulptorių. Jo sodyboje esantys medžio drožiniai ar kompozicijos – tik dalis keturių dešimčių metų kūrybos. Jo skulptūros, stogastulpiai, koplytstulpiai, bareljefai sukurti liaudies meno, literatūros kūrinių motyvais. Čia ir šv. Jurgis galabija slibiną, groja muzikantai, šv. Kristoforas su kūdikiu brenda per upelį, tarsi gyvi Žemaitės, A. Vienuolio, Just. Marcinkevičiaus, V. Krėvės kūrinių personažai, Lietuvos politikai, menininkai... Ir dar gausybės jo rankų darbo ir pleneruose kitų skulptorių sukurtų rūpintojėlių ekspozicija riedulių sienoje. Rodos, vieno žmogaus gyvenimo neužtektų tiek skulptūrų išdrožti. Tačiau kieme sutiktas menininkas pasakojo, kad viename Grybų festivalyje pusantro metro grybautojos figūrą išdrožęs per pusdienį. Beje, meistras pasidomėjo ir savo kolega ukmergiškiu skulptoriumi Rimantu Zinkevičiumi.

Dar šiai ekskursijai nesibaigus, „Pušelės“ pirmininkė T. Baranovienė jau planavo naują išvyką – kelionę į atsinaujinusius Telšius. Sodininkai dėkingi savo vadovei už jos entuziazmą ir suteiktą galimybę pažinti gimtąjį kraštą.