Praeities gyvenimo atspindžiai

Autorius Ukmergės žinios
Praeities gyvenimo atspindžiai / 1963 m. bibliotekininkės kelionė su knygomis pas skaitytojus.

Pasitinkant Vlado Šlaito viešosios bibliotekos jubiliejų, Bibliografijos-kraštotyros skyrius surinko buvusių bibliotekininkų prisiminimus. Jais pasidalijo daugiau kaip trys dešimtys į užtarnautą poilsį jau išėjusių darbuotojų. Pasakojimų kalba pateikta neredaguota, stengtasi išsaugoti gyvą tekstų kalbą, nutylėjimus.

„Tik skaitai, nieko nedarai“

Greičiausiai dėl sunkių gyvenimo sąlygų, menko išsilavinimo iš pasakojimų jaučiamas neigiamas dalies žmonių požiūris į knygų skaitymą. Ne vieną iš jų tėvai bardavo dėl per didelio domėjimosi knygomis, laikė tai nereikalingu pomėgiu. 

Vaikai, kaip ir suaugusieji, šeimoje turėjo savo pareigas ir, tėvų nuomone, tokiems dalykams kaip knygų skaitymas buvo gaila laiko. Monika pasakojo, jog mama bardavosi, pamačiusi ją skaitančią: „Ai, knygos, jos nieko gero neduoda, tik skaitai, tik skaitai, nieko nedarai.“ Panašiai sakydavo ir Viktorijos tėtis: „Mesk tas knygas, nes tu iš knygų duonos nevalgysi.“

Paklausta, ar vaikystėje skaitė, Julijona pasakojo: „Prieš karą knygų nebuvo. Atsimenu, atvažiavo iš miesto šeima gyvent pas gimines ir atsivežė knygą apie žvėrelius. Zoologijos sodas ten buvo, visokių žvėrelių. Išsižioję, liežuvius iškišę žiūrėdavom, kaip gražu. Tai mama davė kašikėlį kiaušinių tai moteriai, kad tą knygutę gaut mums.“

Apie savo pomėgį skaityti pasakojo ir Viktorija: „O taip, aš nuo pat mažų dienų slėpdavausi nuo tėvų, vasarą kur nors į žoles įlįsdavau ir skaitydavau.“

Monika, paklausta apie biblioteką, kurią lankė būdama vaikas, prisimena: „Nu ką, biblioteka tai prašė, kad knygų neištepti ir nesuplėšyti. Tai namie padėdavau knygas į garbingiausią vietą, vajej, kad tiktai neišsiteptų.“

Valerija papasakojo, kad biblioteka jai palikusi tik teigiamus įspūdžius: „O mes, kai mokydavomės, lankydavomės bibliotekoj, ten centre buvo. Ir man ten labai patiko, ir darbuotojai, jų darbas patiko.“ Geri įspūdžiai apie biblioteką pasilikę ir Viktorijos prisiminimuose: „Man labai patiko eiti į tą biblioteką. Su bibliotekininke mes kaip draugės beveik buvom.“

„Išėjau dirbt beveik iš mokyklos suolo“

Iš kalbintų septynių buvusių darbuotojų keturi yra baigę bibliotekininkystės mokslus. Trys moterys, įgijusios šią specialybę, visą gyvenimą dirbo bibliotekoje. Visos jos pasakojo, kad į bibliotekininkystę stoti neplanavo, tačiau nė viena nesigailėjo tapusi bibliotekininke. Jos rodė studijų baigimo dokumentus, prisiminė ne vieną linksmą nutikimą, pasakojo, kaip nesiruošusios galėdavo eiti atsakinėti, buvo stropios ir gabios studentės.

Trys pašnekovės, svajojusios apie kitą, visai su bibliotekininkyste nesusijusią specialybę, įstojusios savo sprendimo nesigailėjo ir daug metų dirbo bibliotekoje. O ta, kuri svajojo būti bibliotekininke, kurį laiką padirbusi, suprato, kad gal ne visai tą kelią pasirinko.

Daugelis kalbintųjų gimę tarpukario arba pokario metais. Vaikystėje patirtos artimųjų mirtys, karo, pokario metų baisumai per anksti atėmė iš jų vaikystę, atvedė į suaugusiųjų gyvenimą. Dažnas iš jų ir dirbti išėjo kone iš mokyklos suolo. Tokie pasakymai: „Sąlygos vertė ir išėjau dirbt beveik iš mokyklos suolo“, „Vis tiek duonos kąsnio reikia, daugiau mokytis negalėjau“ parodo, kad žmonės neturėjo galimybės nieko spręsti, teko tiesiog plaukti pasroviui stengiantis išlikti.

„Kas tas bibliotekininkas – nieks…“

Pasakodami apie savo darbo bibliotekoje pradžią, pašnekovai pabrėžė jiems svarbias problemas. Vieni akcentavo materialius dalykus, kitiems atmintyje išliko jausmai, išgyvenimai atėjus į naują vietą.

Labai emocingai apie savo darbą pasakojo Valerija, dirbusi vienoje iš kaimo bibliotekų: „Aš nežinau, kodėl man taip įsirėžė, kaip nė vienas kitas toks darbas. Labai maža biblioteka, dar ir dabar sapnuoju tuos vaizdus, nu tokia mažytė buvo, kad Dieve Dieve… Lentynos… Dabar jau yra renovuotas tas namas, dabar yra ambulatorija ten. Ten ir bibliotekininkui kambariukas buvo duotas. Nu kas tas bibliotekininkas – nieks…“

Sapnuose regima biblioteka, apibūdinama kaip mažytė patalpa, matyt, yra paralelė su, jos manymu, tokiu pat „mažu“ – nereikšmingu ir nesvarbiu – bibliotekininku kaime…

„Pagrodavom, padainuodavom, skaitydavom“   

Bibliotekininko darbas neapsiribodavo tik skaitytojų aptarnavimu. Kaimo bibliotekininkas pokario metais turėdavęs vaikščioti po namus ir ne tik siūlyti skaityti knygas, bet ir pardavinėti politinę literatūrą, rinkti pinigus, surašinėti gyvulius, dirbti kitokius darbus. Ne iš vieno pasakojimo matyti, kad bibliotekininkas buvo nevertinamas, išnaudojamas, jam primetama visokios papildomos veiklos.

Biblioteka būdavo nuolatinė susibūrimų vieta, po bažnyčios čia mielai rinkdavosi ir jaunimas. Dauguma teigiamai pasakojusių apie šią veiklą kalba daugiskaita: „Pagrodavom, padainuodavom, skaitydavom. Vaidinom Baltušio kokią tai pjesę ir zonoj pirmą vietą gavom už dramą. Pakalbam, būdavo, pabendraujam iki vakaro, pasidžiaugiam, kaip kas buvo.“

Valerija pasakojo, kaip ją, pavyzdingą bibliotekininkę, geriausiai platinančią politinę literatūrą, pasikvietė bibliotekos vedėjas papasakoti apie šią veiklą svečiams. O ji atvirai pasakiusi: „Nu kas pirks tas knygas, žmonės juk neturtingai gyvena, tai aš pati keletą nupirkau, draugės keletą. Tai dabar galvoju, kaip aš pavedžiau Mickų (tuometinis bibliotekos direktorius – S. A.). Bet nieko, jis manęs tada nebarė.“

Dalis pašnekovų pabrėžė, kad bibliotekininkas kaime būdavo nepritampantis prie kolūkio žmonių, mėgstantis kritikuoti, pamokslauti, netoleruojantis kaimiečių žalingų įpročių. Kiti –  atvirkščiai: jautėsi dirbantys prasmingą darbą: „Darydavom vakarones bibliotekoje – skaitydavom vaikams pasakas, o suaugusiems – eilėraščius, pagrodavom, padainuodavom. Tankiai taip darydavom ir žmonės būdavo labai patenkinti.“

Parengta pagal Kauno VDU Humanitarinių mokslų fakulteto lyginamųjų kultūros studijų magistrantės Sigitos Astikienės tiriamąjį darbą „Bibliotekininkų pasakojimuose – praeities gyvenimo atspindžiai“, publikuotą žurnale „Tarp knygų“.

Sigita ASTIKIENĖ

Dalintis

Nuotraukų galerija:

Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *