R. Valatka: esame tikra paradoksų tauta

Autorius Laima JUZĖNIENĖ
R. Valatka: esame tikra paradoksų tauta / Susitikime dalyvavo teisininkų bendruomenė.

Lie­tu­vos tei­si­nin­kų drau­gi­jos Uk­mer­gės sky­rius ket­vir­ta­die­nį į su­si­ti­ki­mą su tei­si­nin­kais pa­kvie­tė ži­no­mą žur­na­lis­tą, po­li­ti­kos ap­žval­gi­nin­ką Rim­vy­dą Va­lat­ką. Žur­na­lis­tas iš­sa­kė kaip vi­sa­da ori­gi­na­lų sa­vo po­žiū­rį į po­li­ti­kos ak­tu­a­li­jas ir kri­ti­nes min­tis apie lie­tu­vių na­cio­na­li­nį cha­rak­te­rį, įpro­čius ir ver­ty­bes.

Uk­mer­gės sa­vi­val­dy­bės sa­lė­je vy­ku­sia­me su­si­ti­ki­me su žur­na­lis­tu, Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­ru Rim­vy­du Va­lat­ka da­ly­va­vo bū­rys tei­si­nin­kų, klau­sė­si pa­skai­tos po­li­ti­kos, eti­kos bei so­cia­li­nė­mis te­mo­mis, da­ly­va­vo dis­ku­si­jo­je.

Pa­si­rem­da­mas Eu­ro­pos Są­jun­gos moks­li­nin­kų su­kur­ta Eu­ro­pos ver­ty­bių sis­te­ma, R. Va­lat­ka ap­žvel­gė lie­tu­vių ver­ty­bes, ku­rias at­sklei­dė ke­le­tas Lie­tu­vo­je at­lik­tų ty­ri­mų. Kas mes esa­me Eu­ro­po­je ir ko­kie mes tarp sa­vo tau­tie­čių. Pa­aiš­kė­jo, kad lie­tu­viai – tik­ra pa­ra­dok­sų tau­ta. Pa­sak žur­na­lis­to, pa­nai­ki­nus Lie­tu­vo­je bau­džia­vą ir darbš­tes­niems lie­tu­viams pra­tur­tė­jus, ki­ti ėmę pa­vy­dė­ti. Ta­po­me pa­vy­di tau­ta, dėl ne­sėk­mių  ir ne­lai­mių kal­ti­nan­čia ką nors ki­tą – po­ną, žy­dus, buo­žes, Sei­mą, Ame­ri­ką, Eu­ro­pos Są­jun­gą, bet ne sa­ve. Pa­si­rem­da­mas re­li­gi­jo­ty­ri­nin­ko Gin­ta­ro Be­res­ne­vi­čiaus min­ti­mis, žur­na­lis­tas pa­brė­žė, kad taip mes ta­po­me dep­re­sy­via tau­ta, ku­rios įkū­ny­to­ji iš­raiš­ka – Rū­pin­to­jė­lis.

Dar vie­nas lie­tu­vio bruo­žas, anot lek­to­riaus, – pa­si­pū­ti­mas ir pa­nie­ka. Nuo ki­tų ES gy­ven­to­jų esą mes ski­ria­mės ne­pa­si­ti­kė­ji­mu ar­ti­mu. Šve­dų, pa­vyz­džiui, pa­si­ti­ki ar­ti­mu 66 proc., o lie­tu­vių – 14 proc., ta­čiau apie sa­ve esą gal­vo­ja­me daug ge­riau. Kal­bė­da­mas apie pi­lie­ti­nę mo­ra­lę, žur­na­lis­tas taip pat iro­ni­za­vo lie­tu­vius. Ne­va Lie­tu­vo­je dau­giau­siai iš vi­sos Eu­ro­pos la­biau­siai pa­tei­si­na va­žiuo­jan­čius be bi­lie­to vi­suo­me­ni­niu trans­por­tu, la­biau­siai, po len­kų, bel­gų ir pran­cū­zų, ven­gia mo­kė­ti mo­kes­čius, ne­at­lai­dūs ho­mo­sek­su­a­lams ir ve­ga­nams.

Lie­tu­vo­je ma­žiau­siai ver­ti­na­mos ge­ros ma­nie­ros (tik 30 proc.). Iš vi­sų ver­ty­bių lie­tu­viai svar­biau­sia lai­ko darbš­tu­mą – net 92 proc. R. Va­lat­kos tei­gi­mu, tai lie­tu­vių at­si­li­ki­mo po­žy­mis. Darbš­tus tu­ri bū­ti vals­tie­tis, o ne in­te­li­gen­tas. Eu­ro­pa darbš­tu­mo svar­bai ski­ria vi­du­ti­niš­kai 41 proc. Bet Da­ni­ja – tik 2,5 proc., Šve­di­ja – 5,3. Tik es­tai so­li­da­ri­zuo­ja­si su mu­mis ir tiek pat ver­ti­na darbš­tu­mą. Ga­liau­siai lek­to­rius nu­pie­šė štai to­kį tra­di­ci­nio lie­tu­vio cha­rak­te­rio por­tre­tą: pro­vin­cia­lus, vi­du­ti­niš­kai už­dir­ban­tis, neap­si­švie­tęs na­cio­na­lis­tas, mi­nios pro­duk­tas, ne­to­le­ran­tiš­kas ir tau­pus niurgz­lys, sie­kian­tis va­ka­rie­tiš­ku­mo, re­a­lis­tas, pri­si­tai­kan­tis prie nau­jo­vių.

Kaip di­džiau­sias ša­lies pro­ble­mas žur­na­lis­tas įvar­di­jo iš­pūs­tą aukš­tą­jį moks­lą, į tuš­čių mo­kyk­lų iš­sau­go­ji­mą orien­tuo­tą švie­ti­mą ir tai, jog jau 24 me­tai, kaip lie­tu­vių mirš­ta dau­giau nei gims­ta. To­dėl, pa­vyz­džiui, Mar­cin­ko­nių se­niū­ni­jo­je gy­ven­to­jų tan­ku­mas da­bar kaip Sa­cha­ro­je – pus­an­tro gy­ven­to­jo vie­na­me kvad­ra­ti­nia­me ki­lo­met­re.

Taip pat pri­de­da men­ką ver­slu­mą, dar­bo jė­gos sty­gių, nuo pra­ei­ties naš­tos ir nau­jos įran­gos pir­ki­mo vos ko­jas be­pa­vel­kan­čią svei­ka­tos ap­sau­gą. Ne ma­žes­nės pro­ble­mos – stip­ri ne­apy­kan­ta ver­slui ir po­li­ti­nės min­ties stag­na­ci­ja.

R. Va­lat­ka kvie­tė dau­giau kal­bė­tis – šei­mo­je, su drau­gais, vals­ty­bė­je, nes pro­ble­mos ir ky­la iš ne­si­kal­bė­ji­mo. Ra­gi­no kri­tiš­kai kal­bė­ti apie vi­sus ir ne­pai­sy­ti tai­syk­lės ne­kri­ti­kuo­ti Sei­mo 100 die­nų. De­mok­ra­ti­nė­je vals­ty­bė­je, sve­čio įsi­ti­ki­ni­mu, ne­ga­li ne­bū­ti kri­ti­kos.

Ori­gi­na­liai R. Va­lat­ka žvel­gia ir į is­to­ri­ją, pa­lai­ko siū­ly­mą liau­tis ro­man­ti­zuo­ti ir ide­a­li­zuo­ti vi­du­ram­žių Lie­tu­vą. Iliust­ruo­da­mas nau­ją po­žiū­rį, sve­čias pa­tei­kė nau­ją, su­bui­tin­tą ir net su­vul­ga­rin­tą Pi­lė­nų ver­si­ją. 

Žur­na­lis­tas, pa­grįs­da­mas sa­vo įžval­gas apie lie­tu­vių cha­rak­te­rio ko­lek­ty­viš­ku­mą, rė­mė­si li­te­ra­tū­ro­lo­go Vy­tau­to Ka­vo­lio pa­ste­bė­ji­mais apie lie­tu­vių pa­tar­les: pa­tar­lės, orien­tuo­tos į in­di­vi­dą, vaiz­duo­ja ne­mo­ra­lią lai­ky­se­ną. Tei­gia­mi tie veiks­mai, ku­rie nau­din­gi ko­lek­ty­vui.

R. Va­lat­ka su­si­ti­ki­mo pa­bai­go­je at­sa­kė į su­si­rin­ku­sių­jų klau­si­mus.

Dalintis

Nuotraukų galerija:

Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *