Nijolė Stunskaitė – grafikė, kostiumų dizainerė, teatrų bendradarbė, pristačiusi ne vieną parodą, kolekciją, daug metų skyrusi pedagoginiam darbui. Pastarąjį dešimtmetį kūrėja pasinėrusi į šilko meną – gilinasi į kinų šilko tapybos tradiciją ir ją puoselėja. Dalyvauja Ukmergės krašto kūrėjų parodose.
Skaistė VASILIAUSKAITĖ-DANČENKOVIENĖ
Kokia buvo pradžia, kas jums padėjo atrasti kūrybą?
Tėtis turėjo spalvotų pieštukų dėžę, pirktą tuometiniame Leningrade. Ten buvo 53 spalvos. Kai jis man duodavo jais spalvinti knygeles, jausdavau kažką ypatingo. Tie atspalviai buvo tikra šventė. Paties tėčio grafikos piešiniai man irgi darė didžiulį įspūdį.
Antras momentas – turėjau katinėlį ir būdama šeštokė jį nupiešiau. Tėtis buvo toks sužavėtas tuo piešiniu, jog visi aplinkui nusprendė, kad būsiu menininkė. Ir aš patikėjau.
Kitas to laikotarpio piešinys – „Vyriškas skausmas“. Mūsų šeima aštuonerius metus nuomojosi butą Vytauto gatvėje. Kai mirė to buto šeimininkas, kartu su suaugusiaisiais dalyvavau laidotuvėse ir stebėjau skausmą jo sūnaus veide. Vėliau nupiešiau. Mano piešimo mokytojas Mykolas Strioga nepatikėjo, kad tai – mano darbas. Tai įskaudino, bet kartu ir užtvirtino vidinį žinojimą, kad artimas ratas įžvelgė manyje gebėjimus.
Vėliau, jau vyresnėse klasėse, tėčio dailės mokytojas Juozas Kviesulaitis, kuris dešimt metų mokėsi Italijoje ir mano tėčiui darė didelę įtaką, man padovanojo pirmąsias drobes ir pirmuosius teptukus. Kai buvau dvidešimt ketverių, dailininkas prieš mirtį norėjo pamatyti mane – padovanojo legendą apie Vilkmergę, užrašytą jam kito žmogaus. Tai buvo niekam negirdėtas variantas. Rengdama magistro darbą aš ją sueiliavau ir sukūriau pirmąsias šilko iliustracijas.
Kur studijavote?
Šiaulių pedagoginiame institute, Dailės fakultete, studijavau piešimo, braižybos ir darbų specialybę. Kartu studijavo dauguma iš Šiaulių, baigę Dailės mokyklą, ir tik keli iš rajonų. Aš stojimui ruošiausi savarankiškai.
Laikydama lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą sirgau, buvo pakilusi aukšta temperatūra. Pasirinkau laisvą temą, kurioje buvo vien atodūsiai ir daugtaškiai. Galvojau įvertins labai gerai arba labai blogai. Darbas, kaip pavyzdinis, buvo iškabintas lentoje.
Kaip pasirinkote meno krypties studijas?
Kitų minčių nėra buvę. Labai tiksliai žinojau, ko noriu. Diplominiam darbui vadovavo skulptorius Aloyzas Toleikis. Spaustuvei „Titnagas“ kūriau kavinės interjerą – horeljefines raides ir iškilius ornamentus. Interjeras iki dabar labai gražiai išsaugotas.
Kaip krypo jūsų gyvenimas po studijų?
Dešimt metų gyvenau Šiauliuose. Pirmoji darbo vieta buvo Juliaus Janonio mokykla, kurioje dar tebedirbo A. Smetonos laikų mokytojai, stiprūs lituanistai, kaip Vitoldas Švickis. Daug spektaklių kartu pastatėme. Aš kurdavau dekoracijas.
Po to grįžau į Ukmergę, dirbau Savivaldybės administracijos tuometiniame Architektūros skyriuje. Ukmergėje trūko vietos vaikams, tad sukūriau ledainės „Baltas drambliukas“ interjerą. Čia galėjau nusivesti ir savo dukrytę. Iki šiol yra likusios mano kurtų lubų detalės, kur dabar yra „Žalia stotelė“. Kavinei „Pelėda“ sukūriau aštuonis moterų-pelėdų paveikslus.
Turėjau studiją „Driežynė“ (vienas mokinys pagavo driežą ir atnešė į studiją – taip ir sugalvojome pavadinimą).
1991 metais sukurtos vėliavos Sausio 13-osios aukoms atminti. Vasario 16-osios proga jos iškabintos Ukmergės kultūros centro scenoje. Surengiau pirmą solo parodą Ukmergėje.
Vilniuje Šiuolaikinio meno centre susipažinau su Amerikos lietuvių dailininku Vytautu Sakalu, rengusiu savo parodą ir tuo metu dėsčiusiu piešimą Dailės akademijoje. Jis pakvietė kartu kurti kitą vėliavų ciklą, kurį rodėme Vilniaus Barbakano (Vilniaus gynybinės sienos) muziejuje. Dar kartą vėliavos eksponuotos Vytauto Didžiojo universitete Marijai Gimbutienei suteikiant garbės daktarės vardą.
Tada susituokėme ir kartu išvykome gyventi į JAV, kur gimė sūnus Darius Papartis Sakalas.
Kokie projektai gimė gyvenant Amerikoje?
Pirmą darbą kūriau kartu su Tusono moterimis – dailininkėmis ir poetėmis, kurios rinkosi mūsų namuose. Netoli tos vietos, kur mes gyvenome, buvo Mergelės Marijos pasirodymo vieta. Mes sukūrėme Gvadalupės Mergelės nuometą. Dizainas buvo mano, o įgyvendinome bendrai. Įsiuvome daug relikvijų, į darbą įpynėme giesmes. Vėliau tas nuometas keliavo pas žmones, kuriems reikia paramos ir palaikymo. Pirmasis asmuo, kam gabenome šį nuometą, buvo Marija Gimbutienė, sirgusi vėžiu. Bet ji nuometo nebesuspėjo užsidėti – tą rytą mirė.
Amerikoje pradėjau kurti kostiumus atskiriems asmenims. Juos iškabindavo universalinės parduotuvės vitrinose.
Sukūriau Baltų dievų ir deivių drabužių kolekciją, skirtą Marijai Gimbutienei atminti. Kolekcija buvo pristatyta Modernaus šokio konferencijoje Arizonos universitete Tusone.
Kokie keliai parvedė į Lietuvą?
Dirbau Tubake. Tai – mažas miestelis Arizonos valstijoje, netoli Tusono. Tuo metu ten gyveno apie 300 žmonių. Miestelyje – vien meno galerijos ir restoranai. Aš dirbau galerijoje „Bizono pavėsyje“, kurioje visi gaminiai (baldai, paveikslai, juvelyrika) buvo pagaminti panaudojant bizonų odą, vilną ar kt. Man toje galerijoje leido pristatyti savo tekstilės darbus. Vieno festivalio metu ta galerija užsidegė. Kitos galerijos užsidirbo, o man visą mėnesį teko valyti suodžius. Sutriko sveikata. Atsirado begalinis Tėvynės ir tėvų ilgesys. Taip ir grįžau.
Atvežiau eskizų, paveikslų ir kostiumų parodą „Deivės sugrįžta“. O po mėnesio labai staiga mirė mano tėtis Česlovas Stunskas. Dar spėjau surengti jo darbų parodą, kurioje eksponuota velnių kolekcija, kiti medžio drožiniai, ragų dirbiniai. Tėtis susirgo labai netikėtai – jam staiga pakilo temperatūra. Aš kaip tik tuo metu patyriau didžiulę autokatastrofą – verčiausi keletą kartų, iš automobilio nieko neliko. Pati nenukentėjau, bet buvo šokas. Tėtis mirė po kelių savaičių. Tai buvo labai sunkus periodas.
Grįžusi taip ir likote Lietuvoje. Ar turėjote planą, ką veiksite?
Jokio plano neturėjau. Metus dirbau Ukmergės kultūros centre. Sukūriau personalinę karpinių kolekciją. Kitą kolekciją „Tik žaidimai“ kūriau kartu su merginų mados teatru, kuriam vadovavo Rasa Kazėnienė. O paskui išvykau į Vilnių.
Kokie darbai laukė Vilniuje?
Gavau auklėtojos darbą M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Ten dirbau ketverius metus ir turėjau labai gabių mokinių, kurie vėliau tapo žymiais menininkais.
Po to trumpai dirbau Lietuvos kino studijoje, kostiumų skyriuje, dizainerės Daivos Petrulytės asistente. Kartu su danais ir vokiečiais statėme filmą „Štiortebekeris“.
O paskui gavau darbą Vilniaus Antakalnio mokykloje, kurioje dirbau apie penkiolika metų.
Kodėl nelikote kino industrijoje, o pasirinkote pedagogės kelią?
Tai – darbas pagal specialybę ir jaučiau pedagoginį pašaukimą. Buvau savo vietoje. Toje mokykloje turėjau stiprų administracijos palaikymą ir geras sąlygas skleistis kūrybai. Kūriau kostiumus, rengiau parodas, statėme spektaklius, operas. Virė gyvenimas.
Visgi dar kartą grįžote į Ukmergę. Ir vėl be plano?
Taip, apie 2013 metus. Mokykloje nebesusidarė krūvis, pritrūko valandų.
Po kurio laiko Ukmergės kultūros centre ėmiau vesti tapybos ant šilko būrelį. Surengiau keletą grafikos parodų bibliotekoje. Iliustravau tris Gedimino Staugaičio poezijos knygas.
Įgyvendinau keletą užsakymų. Tarp jų vienas didžiausių – baltiškų dievų simboliai Ukmergės miesto laikrodžiui. Viename senamiesčio kieme yra mano tapytas langas, o Gedimino gatvėje – langinės.
Buvau pateikusi ir miesto autobusų stotelių įvaizdžio projektą, tačiau mano pasiūlyta vizualizacija įgyvendinta tik vienoje stotelėje, esančioje Vytauto gatvėje, prie ligoninės. Prasidėjus kovidui bei karui Ukrainoje lėšos buvo nukreiptos kitur, ne į stotelių dizainą.
Bendradarbiauju su Ukmergės kultūros centro vaikų ir jaunimo teatro studija „Nykštukas“. Kai vadovė Tamara Kvieskienė paprašo, kuriu kostiumus „Nykštuko“ ir kalėdiniams spektakliams. Teko aprengti ir kitus kultūros centro kolektyvus – sukūriau istorinius kostiumus Siesikų istorinio šokio kolektyvui, Taujėnų teatrui „Bičiuliai“ – Napoleono ir jo svitos kostiumus Dainų šventei. Kurdama istorinius kostiumus, pati nagrinėju istorines knygas, o kai reikia, konsultuojuosi. Turiu draugę, kuri ilgą laiką dirbo siuvykloje technologe. Ji man pataria, kaip įgyvendinti idėjas.
Ar kuriate tik kostiumo dizainą ar jį ir įgyvendinate?
Viską darau pati nuo eskizo iki medžiagos parinkimo ir pasiuvimo. Profesija turi ne tik teikti džiaugsmą, iš jos reikia ir išgyventi.
Kas jus žavi kostiumų kūrime?
Mano pirmoji kolekcija buvo sumanymas kostiumu išreikšti pagoniškų dievų ir deivių sudvasinimą. Ji buvo pristatyta pasitelkiant judesį.
Vėliau bandžiau studijuoti kostiumo dizainą, buvau Arizonos universiteto teatro dizainerės, profesorės Nanali Rapfael asistente. Tačiau šeiminės aplinkybės sutrukdė užbaigti mokslus.
O kostiumus spektakliams kuriu režisierės pakviesta.
Dar viena jūsų kūrybos sritis – grafika.
Grafika iš manęs plaukia pati. Ši sritis man artima ir pavaldi, kaip raiškos priemonė. Kitko nenaudoju, tik pieštuką. Piešdama jaučiu didelį malonumą. Piešinys yra ir kostiumo, ir paveikslo, ir bet kokio kito kūrinio pamatas. Ir šilko tapyboje pirmiausia kuriamas piešinis, tik po to seka techninis išpildymas ir spalvos.
Šilkas pastarąjį dešimtmetį tapo jūsų kūrybos pagrindu. Kuo patraukė tapyba ant šilko?
Šilką pasirinkau dėl medžiagos lengvumo, švelnumo ir gydomųjų savybių.
Neturint patalpų, nesudėtinga sandėliuoti. Jei dekoruoji šalikus, skaras, tai neužima daug vietos. Paskutiniais metais su būrelio moterimis užaugome iki interjero darbų – šilko paveikslų. Parodose eksponuojamas ciklas, kurio pagrindiniu motyvu yra jurginas. Dabar jau įpusėtas ciklas jūros tema. Būrelį jau daug metų lanko penkios moterys, keletas yra pradedančiųjų, bet gėlės paklūsta visoms moterims.
Kaip suvaldyti piešinį ant šilko?
Pirmiausia pasidarome mažus eskizus, paskui išdidiname piešinį ir dedame jį po medžiaga. Šilkas persimato. Ant jo piešinį pirma išpildome kontūriniais dažais. Tai – tekstiliniai dažai, kurie suteikia grafiškumo ir dekoratyvumo. Tada pereiname prie spalvinių sprendimų.
Aš pati darausi mažus eskizus (po kelis variantus) ir iš jų atsirenku, kas labiausia patinka. Perkeldama ant šilko nuo eskizo beveik nenukrypstu.
Mes būrelyje dirbame pagal kinų tapybos tradiciją. Japonų visai kita technika. Kinų tradiciją pasirinkau todėl, kad ji senesnė. Būtent iš Kinijos kilo ir atkeliavo į Europą tiek šilkas, tiek tapyba ant šilko. Tai – daugiau kilmingojo sluoksnio atributas. Šilku puošiami aukštuomenės namų interjerai.
Šilką jau daug metų perku vienoje parduotuvėje Vilniuje, gaunu nuolaidų. Šilko kainos nėra tokios didelės, kaip daug kas įsivaizduoja.
Esate sukūrusi ir karpinių.
Tautodailė man nesvetima. Mano tėčio visi darbai – tautodailė. Mėgstu karpinius įvesti į kostiumus. Kostiume karpiniai leidžia išgauti efektą.
Nuo jaunystės jus lydi ir poezija.
Poezija man atrodo pati aukščiausia bendravimo forma. Žmogus turi turėti ryšį su dvasiniu pasauliu, kitaip eilių neparašys. Tai – ryšis su dieviškuoju ar giliuoju pradu. Aš ir skaitymui renkuosi daugiau poeziją. Prozos kai ką įdomu paskaityti, bet ją renkuosi rečiau.
Kuri iš kūrybos sričių jums artimiausia?
Tai susiję su amžiumi. Dabar – tapyba ant šilko. Nes per laiką įgijau profesionalumo, yra įdirbis, supirktos priemonės ir rezultatas jau pasiektas. Be to šilkas patinka, kaip medžiaga, jis atitinka mano sveikatą. Tai – laiptelis, nuo kurio galiu atsispirti. O visa kita kūryba daugiau mažiau gimsta pagal vidinį poreikį arba užsakymus. Vasarą užsiimu ir aliejine tapyba.
Kas jus įkvepia? Iš kur ateina idėjos, temos?
Dirbant su būreliu reikia galvoti apie grupę, kad visoms būtų ne per sudėtinga ir priimtina. Gėles piešti išdrįsta beveik kiekviena moteris. Tai nėra tema, kuri suvaržytų gebėjimus, kad ir kiek jų būtų. O jūros tema labai turtinga – pradedant augmenija, baigiant gyvūnija, o ir pati vandens stichija labai įdomi.
Kaip jūs dirbate?
Yra įprotis anksti keltis ir rytą praleisti prie balto popieriaus lapo. Dirbu sistemingai. Užeskizuoju mintis, o po to pereinu prie didelio formato. Mano darbai yra spontaniški, sukuriami greitai. Per rytmetį – keli. Jei nėra streso, gimsta pora piešinių ir pora eilėraščių. Taip dirbu iki pietų, tada keičiu veiklą.
Mane įkvepia gėlės, namų aplinka, tėčio darbai.
Kokie jūsų planai ateičiai?
Visada jaučiau, kad iki galo neatsiskleisdavau ir nerealizuodavau savęs. Dabar atėjo metas, kai visą savo laiką ir esybę galiu skirti kūrybai. Turiu jau suaugusių savo vaikų palaikymą. Su dukra esame sielos dvynės, ji – mano tęsinys. Ji yra interjero dizainerė ir turi savo studiją Tusone. Planuoja imtis mano darbų vadybos. Sūnus yra šviesų dailininkas, dirba Majamyje.
Pokalbį, kaip ir pradėjome, norėčiau užbaigti dar vienu prisiminimu. Devintoje klasėje lietuvių kalbos ir literatūros pamokoje buvo užduotis išnagrinėti eilėraštį. Mokytoja paėmė spalvotus pieštukus, padėjo ant stalo ir pasakė: „Tu nupiešk eilėraštį.“ Šis pedagogės poelgis ar įžvalga man padarė gilų poveikį. Gyvenime turėjau labai gerų mokytojų. Vienas jų – mano tėtis, kuris irgi kurį laiką dirbo darbų mokytoju. O mama buvo namų siela, rūpinosi namais, juose visada būdavo gėlių.
Ačiū už pokalbį.
