Lietuvoje vis labiau populiarėja tekstai lengvai suprantama kalba. Jos reikia žmonėms, turintiems suvokimo ar skaitymo problemų, senjorams, vaikams. Žmonės, nesuprasdami informacijos, dažnai lieka visuomenės paribiuose, neturi galimybių dalyvauti visuomenės gyvenime, netenka savarankiškumo.
Terminas „lengvai suprantama kalba“ apibūdina rašymo ar kalbėjimo būdą, kai kalba pritaikoma tam tikrų visuomenės grupių specialiesiems poreikiams. Lengvai suprantamos kalbos tekstai yra trumpi, aiškūs, parašyti paprastais žodžiais ir didesniu šriftu. Juos papildo aiškios, teksto mintį sustiprinančios iliustracijos, kurios padeda geriau suprasti informaciją ir lengviau įsiminti pagrindinę žinią. Jeigu tekstas parengtas lengvai suprantama kalba, jis žymimas specialiu ženkliuku – mėlynu logotipu su stilizuotu žmogumi, laikančiu pakeltą nykštį ir skaitančiu knygą.
Knygos gali būti pažymėtos ne tik lengvai suprantamos kalbos logotipu, bet ir šalia logotipo esančiais trimis lapeliais, nurodančiais, kokiu lengvai suprantamos kalbos lygiu parašyta knyga. Vienas tamsus lapelis – pirmas lygis, kurio tekstai yra trumpi, pateikiama tik esminė informacija. Du tamsūs lapeliai – antras lygis. Tuomet tekstai yra neilgi, perteikiama svarbiausia informacija tam tikra tema. Detalesnė informacija įvedama palaipsniui – tik tada, kai ji būtina. Trečiojo lygio tekstuose pateikiama tiek pagrindinė, tiek aiškiai išdėstyta detali informacija. Ji gali apimti ir įvairių sričių specialistams skirtas temas, tačiau turinys ir kalba yra supaprastinti taip, kad būtų suprantami plačiajai visuomenei.
Bibliotekose šiuo metu jau yra ne viena knyga, parengta lengvai suprantama kalba: Justinos Bružaitės-Liseckienės adaptuota Alvydo Šlepiko knyga „Mano vardas Marytė“, Eli Ahman Owetz romanas „Puikioji Maja“ bei Audros Baranauskaitės ir Eglės Lekevičiūtės knyga vaikams „Jokio jokio tvano“.
Ukmergės Vlado Šlaito viešajai bibliotekai taip pat labai svarbu būti atvira ir visiems prieinama erdve, kurioje gerai jaustųsi kiekvienas. Jau antrus metus organizuojame bendruomenei ekskursiją „Vlado Šlaito keliais…“, kurioje pasakojama apie išeivijos poeto Vlado Šlaito gyvenimą ir kūrybą, keliaujama po tas Ukmergės vietas, kuriose dirbo, mokėsi ir gyveno poetas. Matydami ukmergiškių ir miesto svečių susidomėjimą bei siekdami, kad ši ekskursija pasiektų kuo didesnę auditoriją, nusprendėme ją parengti ir lengvai suprantama kalba.
Ekskursiją paruošėme bendradarbiaudami su Klaipėdos valstybinės kolegijos lektore Daiva Statkuviene. Joje jau dalyvavo ir teigiamai įvertino Ukmergės „Ryto ugdymo centro moksleiviai bei Jasiuliškių socialinės globos namų gyventojai. Jie susipažino su bibliotekos erdvėmis, aplankė vietas, kurios yra susijusios su poeto Vlado Šlaito gyvenimu. Skambėjusių trumpų Vlado Šlaito eilėraščių nuotaiką sustiprino vizualinės priemonės – nuotraukos ir piešiniai, kuriuose pavaizduota avietės, vyšnios, slyvos, medinis tiltas, žolė, upelis, dangus. Vizualiniai akcentai padėjo geriau įsijausti į poeto kūrinius ir juos suprasti.
Ateityje tikimės išleisti ir leidinį – iliustruotą šios ekskursijos vadovą, kuris galėtų tapti papildoma priemone vedant ekskursiją arba „Vlado Šlaito keliais…“ keliaujant savarankiškai.
Kviesdama į socialinę atskirtį mažinančias kultūrines veiklas Ukmergės Vlado Šlaito viešoji biblioteka sudaro sąlygas, kad kiekvienas lankytojas galėtų patirti literatūros džiaugsmą, atrasti mėgstamus užsiėmimus ir dalyvauti kultūriniame gyvenime.
Rita ADOMONYTĖ
Vlado Šlaito viešosios bibliotekos Kraštotyros ir fondų valdymo skyriaus vyresnioji bibliotekininkė kraštotyrai
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
