Ukmergiškis poetas, literatūrologas, literatūros kritikas, vertėjas Vainius Bakas šiemet išleido eilėraščių rinkinį „Laikmenos“, už kurį jam skirta Literatūrinė Vlado Šlaito premija. Naujoje knygoje poetine raiška per žodį ir formą jungiasi klasika ir modernybė, toje jungtyje išsaugodamos autoriaus atmintį.
Skaistė VASILIAUSKAITĖ-DANČENKOVIENĖ
Knygos „Laikmenos“ anotacijoje pažymima, kad Vainiaus eilėraščiai kviečia skaitytoją patirti ir naujai pažvelgti į gamtos ir kultūros lauko semantinius kodus, žaismingai ir kaleidoskopiškai kintančias prasmes.
„Dievas čia eina greta modernaus, mąstančio, laisvo žmogaus. Poeto lyrinis herojus – tai tikrumo ieškotojas dekoracijų, kaukių pasaulyje, bandantis atidengti užtinkuotas freskas, restauruoti suskilinėjusius neoromantikos ornamentus“, – rašoma pristatyme.
Apie naująją knygą ir bendrai apie kūrybą savo mintimis dalijasi pats autorius.
Ar dar skaičiuoji, kelinta knyga?
Kol dar galiu suskaičiuoti ant abiejų rankų pirštų, tol skaičiuoju. Ties šia reikia užlenkti devynis pirštus. Lieka nykštys arba mažylis – kaip pažadas dešimtajai. Bent jau labai to tikiuosi.
Kas Tau yra „laikmenos“? Kodėl knygai suteikei būtent tokį pavadinimą?
Laikmenos man pasirodė gana talpus naujadaras, apimantis bet kokią atmintį, tiksliau – atminties talpyklą. Vieni tekstai rašyti ranka, kiti spausdinti kompiuteriu. Vienus moku mintinai… tam labai įdomi ir angliška idioma: by heart – mintinai. To learn by heart – mokytis mintinai. Kažkas tarsi susiję ne tik su proto, bet ir su širdies reikalais.
O laikmenos – laikui minti, atminti, atkurti… Bet turbūt svarbiausia jų funkcija išsaugoti. O ką išsaugoti? Tai nuolat sprūstantį laiką, būsenas ir pasaulį. Kaip savo eilėraštyje „Ars poetica“ rašė Aidas Marčėnas: „Pasaulis baigias, todėl / reikia rašyti eilėraščius.“ Tai nėra skelbiama apokalipsė, o tiesiog suvokiama, kad daug dalykų pamažu ima gaubti užmarštis, daug kas keičiasi, bet poeto fotografinė atmintis gali paruošti daug naujų juostelės negatyvų, išryškinti pajuntamą tikrovę, sudėti į fotoalbumą. Mano „pasaulio išsaugojimo“ programa turbūt taikliausiai atsispindi tekste „Melsva dvasia“:
(…)
kur blunka vėliavų spalva
ir noris visa tai išsaugot
saulėlydžius upes medžius
pakrančių antis gulbės kaklą
ir kurmius du keistai gražius
ir pasimatymą bent aklą
(…)
išsaugot reikia tas trapias
akimirkas kurias prarandam
ir tiltus jungiančius upes
kur laumžirgiai per naktį sklando
kaip sukas dulkės kambary
nelyg mažytės balerinos
kur kvapą į save geri
ir vandeniu pavirsta vynas
Tad „Laikmenos“, bent norėčiau tuo tikėti, to siekiau, talpina daugybę patirtinių dalykų.
Pastaruoju metu išleidi po knygą kasmet. Kaip gimė ši knyga? Kas ją įkvėpė?
Na, gal ne kasmet, bet kas porą – tai tikrai. Maždaug tokia mano rašymo distancija, kai jau galiu sukaupti naujų tekstų, išsikristalizuoja naujos knygos koncepcija, pradedi prasmiškai jausti būsimos knygos metmenis: skyrius, kaip koreliuoja tekstai tarpusavyje – vidinę tvarką / sąrangą, jauti radęs būtent šio rinkinio alfą ir omegą. Semantines jungtis tarp jų. Dėliojant tokius tekstų „pasjansus“ taip ir užgimsta knyga – eilėraščių rinkinys. Kai yra įkvėptųjų tekstų, įkvėpimas iš jų suręsti savąją žodžių tvirtovę ateina savaime.
Knygą sudaro keturi skyriai: du pirmieji pasitinka lakoniškais eilėraščiais, trečiajame, kuris apimtimi plačiausias, – Tavo ilgieji eilėraščiai, ketvirtą vainikuoja sonetai. Kodėl būtent tokia struktūra? Kas Tau toje struktūroje svarbu?
Keturi skyriai man toks simbolinis, magiškas skaičius. Įvairiose filosofijose, mokymuose dažniausiai sutinkamos keturios stichijos – oras, vanduo, ugnis ir žemė. Nesakau, kad eilėraščius tyčia dėliojau pagal stichijų pradus, bet knygoje bandžiau išlaikyti tam tikras proporcijas.
Kiekviena knyga yra savotiškas jausmų orkestras. Pirmieji, įžanginiai skyriai – meditatyvūs, orientalistiniai preliudai, trečiasis skyrius – energiškai labiausiai įkrauti, intensyviausi tekstai, kylantys iki kulminacijos, o kulminacija – viską vainikuojantis sonetų vainikas.
Tai labai preciziškas, daug meistrystės ir net matematinio tikslumo reikalaujantis kūrinys. Toks 15 sonetų ciklas vadinamas sonetų vainiku, kurio kiekvienas sonetas pradedamas prieš jį einančiojo baigiamąja eilute, o paskutinis sonetas (magistralas) susideda iš visų sonetų pirmųjų eilučių.
Taigi reikia dėlioti žodžių mozaiką kartu jau mąstant apie finalinį magistralą, kuris turi susidėlioti iš visų eilučių. Čia reikia ir intuicijos, ir klausos, ir labai išgrynintos formos.
Struktūroje svarbu dermė. Kad kūrinys, gerai sudiriguotas, nevirstų kakofonija, būtų harmoningas, su kai kuriais paimprovizuotais džiazo intarpais pirmuose skyriuose.
Kaip nurodoma knygos anotacijoje, tavo eilėms būdingi bibliniai, religiniai motyvai, žmogaus ir Dievo santykio apmąstymas. Iš kur tai ateina?
Į šį klausimą atsakymas yra labai paprastas ir atviras: esu tikintis žmogus. Ne koks nors artefaktinis konstruktas – homo religiosus, o paprasčiausiai žmogus. Kuriantis, tikintis, klystantis, kartais suabejojantis. Tikiu, kad yra vienatinis Dievas, esu krikščionis katalikas, tačiau palaikau religinę toleranciją ir kitiems tikėjimams, kurie veda į gėrį, viltį, meilę, veikia kaip moraliniai kompasai, kuriuose slypi žmonijos ir visatos išmintis. Trumpiau tariant, Dievas yra kaip kelias dabartyje, vedantis per gerumą ir pasiaukojimą į amžinybę. Visi būdai gerbtini, tie, kas daro žmogų geresnį, tauresnį, tyresnį. Tikėjimas yra – tik_ėjimas. Ir tik_ėjimas yra tikėjimas. Nes Kristus yra kelias – kelias į save, kelias į kitus, kelias, vedantis per visą vingiuotą gyvenimą.
Regis, Tau svarbus ir kitas santykis – su žmogumi, kuris šalia.
Be abejo, santykis su žmogumi irgi ateina iš tikėjimo perspektyvos. Tik per tą santykį teoriniai, fundamentalūs tikėjimo dalykai tampa praktiški. Būtent santykyje su kitu atsiranda trys krikščioniškosios dorybės: Tikėjimas, Viltis ir Meilė. Pastaroji iš šio trejeto pati svarbiausia ir reikalingiausia. Viena yra užsidarius celėje „praktikuoti tikėjimą“ ir visai kas kita – išeiti į žmones, priimti juos, norėti, kad ir pats būtum priimtas, suprastas.
Eilėraščiai – nėra laiškai vien sau pačiam, jie turi adresatą ir būtent jis yra žmogus, kuris šalia. Metaforų kalba su juo kalbiesi per poeziją. Ir svarbus ne tik žmogus, kuris yra šalia, svarbu ir tas, kuris yra tolėliau, kartais suvoki distanciją, kad esate nutolę. Poezija ir tikėjimas suartina.
Kiek teko su Tavimi bendrauti, esi labai nuoširdus ir tikras. Toks ir tavo lyrinis herojus – ieškantis tikrumo. Ar nemanai, kad tikrumo paieškos šiais laikais yra romantikos sritis? Ar laikai save romantiku?
Lyrinis herojus ieško tikrumo pirmiausia savyje ir kituose, bet jis nėra visiškai naivus „trečiasis brolis“. Nuskambės tautologiškai, bet esu tikras, kad tikrumas tikrai egzistuoja. Simuliakrų ir simuliacijų pasaulyje yra sunku jo ieškoti, čia labai daug iliuzijų, gražių ir apgaulingų, bet širdies kompaso rodyklės veikia, tereikia įsiklausyti ir jos parodys kryptį.
O save turbūt galėčiau pavadinti ir neoromantiku ar estetu. Man svarbus kalbos grožis, fonetinis skambesys, tradicinė išpažintinė lyrika. Nors lygiai taip pat galėčiau įvardyti save kaip ieškotoją orientalistą, žaidžiantį žmogų – Homo ludens, kuriam svarbu ir daugiaprasmybės, ir ironija, ir paradoksai. Kita vertus, tikrovės ieškojimui padeda ir modernusis verlibras, tad tam tikra prasme galiu vadintis ir poezijos modernistu. Turbūt kiekvienas kūrėjas yra daugiabriaunis ir nereikia savęs įsprausti į tik vieno žanro rėmus.
Nors pavadinau Tave romantiku, bet nesvetima Tau ir saviironija, ir pajuokavimas. Ar išsiverstum be juoko?
Be juoko – nė pro kur. Žmogus išlieka savimi, kol dar gali iš savęs pasijuokti, tiek kritinėse situacijose, prisimenant, tarkim, autoironišką Balio Sruogos „Dievų mišką“, tiek mūsų kasdienybę, kurios kartais neįmanoma priimti be humoro. Reikia mokėti pasijuokti iš savęs pirmiau, nei tai padarė kas nors kitas. Toks tebūnie skambus šis mano devizas.
O šiaip saviironija visada duoda tam tikrą sveiką distanciją, kampą, kuriuo gali pažvelgti į pasaulį ir save jame.
Tavo eilėse skleidžiasi užmaršties, atjautos, praeinamumo, kismo, vienatvės, artumo temos. Gamtos cikliškumo ir žmogaus amžėjimo. Kaip jos paliečia Tave patį?
Mane jaudina visa tai, kas yra neišvengiama. Kartais taip aiškiai suvoki pasaulio kismą, tarsi žiūrėtum pro kaleidoskopą: į metų laikus, į žmones, į jų santykius. Į tai, kas nuolat keičiasi, į tai, kas vis pasikartoja.
Manęs neretai klausia, kodėl mano poezijoje gana dažnas vienatvės įvaizdis ar pojūtis, o viskas ir yra turbūt todėl, kad būdamas vienas tiesiogiai susiduri su savimi, išgyveni save. Ne vienišas, bet vienas. Juk su savim susitikti yra sunkiausia, todėl daugelis to vengia. Mes šeimoje suprantam šitą poreikį – duoti daugiau erdvės vienas kitam. Kai norisi vienatvės – vienatvę, kai norisi artumo – artumą. Esu pasaulio stebėtojas, į žmones bandau žvelgti su atjauta, empatija. Įsižiūriu į žmones ir žodžiais bandau nutapyti jų „sielos paveikslus“. Jei pavyksta – valio.
Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė, kaip ir keleto ankstesnių knygų. Kuo paremtas šis besitęsiantis bendradarbiavimas?
Knygos dailininkė Deimantė Rybakovienė nuolat stebina mane, kaip ji meniškai interpretuoja pavadinimus, bando atrakinti juos, suteikti knygai jos rūbą, kuris idealiai prie jos priglustų.
Tuo galima įsitikinti tiesiog atidžiau patyrinėjus „Laikmenų“ viršelį, jame užkoduotas prasmes, tonus, atspalvius, raštus. Galvoju, kad mūsų draugystė išliks ir toliau.
Kas Tave įkvepia kurti?
Įkvepia pats gyvenimas, taip pat tai, kas yra už jo, virš jo, kas kartais nesutelpa tikrovėje ir gali išsipildyti tik vaizduotėje.
O kas stabdo kūrybą?
Kūryboje, kaip ir laivyboje, esama tiek štormų, tiek štilių. Tai natūralūs procesai, tiesiog kartais reikia išlaukti nerašymą, kaupti patirtį. Nepavadinčiau to stabdžiais, bet natūralia būsena. Ne visada pučia palankūs vėjai, juos reikia jaukintis, sulaukti jų.
Ar jauti savo paties ar savo poezijos pokytį, kai atsigręži atgal nuo pirmųjų knygų iki šiųmetės?
Turbūt labiau jaučiu ne tiek pokytį, kiek tęstinumą. Ištikimybę tikrosioms vertybėms, savitam balsui. Bet, žinoma, su kiekviena knyga atsiranda daugiau spalvų ir atspalvių, ieškau įdomesnių raiškos priemonių. Taigi tam tikra prasme esu ir išliekantis, išlaikantis savitumą, tačiau ir kintantis, pasisėmęs naujų idėjų, bet tikrai ne laiko diktuojamų madų. Šiame kintančiame pasaulyje norisi stabilumo, bet ne sustabarėjimo.
Tavo eilėraščių knyga vaikams „Ką manė kamanė“ 2020 metais apdovanota „Poezijos pavasario“ premija už geriausią poeziją vaikams, 2021 metais ji pripažinta geriausia 2020 metų knyga vaikams ir tais pačiais metais už ją skirta Anzelmo Matučio literatūrinė premija. Kaip gimė vaikiška knyga?
Skamba paradoksaliai, bet tam, kad galėčiau parašyti knygą vaikams, iš pradžių turėjau suaugti, subręsti iki vaikų pasaulio. Tai nutiko, kai jau pats turėjau sūnų ir jam buvo kokie 4–5 metai. Pradėjau rašyti eilėraščius jam, po to jau įsirašiau, kažkaip įsibėgėjau. Man patiko prasmių, žodžių žaismai. Taip žaisdamas ir žodeliaudamas parašiau eilėraščių rinkinį, skambiu fonetiniu pavadinimu „Ką manė kamanė“.
Kuo rašymas vaikams skiriasi nuo tiesiog rašymo?
Rašydamas vaikams galbūt jauti daugiau atsakomybės. Reikia drąsos prabilti mažiausiesiems, reikia žaismo ir gėrio, ir grožio, sudėti daug širdies. Užaugti iki jų. Nors ir „tiesiog rašymo“ formulė yra labai panaši.
Iš poezijos tikriausiai duonos nevalgai. Ar kiti darbai, kaip redagavimas, tiek pat malonūs kaip ir poezija?
Manau, kad iš poezijos honorarų duonos tikrai galėtum valgyti, bet nieko daugiau… tik vandens ir duonos. O žmogui norisi ir sviesto ant tos duonos, ir dešros gabalėlio, norisi finansinio stabilumo.
Todėl dirbu įvairius kūrybinius darbus, daugiausia redaguoju ir skaitau teksto korektūras, taip pat verčiu knygas vaikams ir paaugliams, kartais parašau vieną kitą recenziją. Labai džiaugiuosi savo darbu, nes jis teikia daug malonumo, taip pat kažkuria prasme net papildo pačią kūrybą.
Kritiškai žvelgti į kitų kūrybą tikriausiai yra didelė atsakomybė?
Atsakomybė yra visada, bet ji yra pareigos palydovė. Sąžininga kritika yra tuomet, kai esi kritiškas kitiems, tiek pat kiek sau ir sau, tiek pat kiek kitiems.
Tačiau nemanau, kad kritinė recenzija yra koks nors galutinis verdiktas. Tai yra tik tos kūrybos pamatymas mano akimis, niekada nepretenduoju į nenuginčijamą tiesą ir visišką objektyvumą. Nors stengiuosi rašyti objektyviai, vis tiek tam tikri subjektyvūs dalykai taip pat lemia vienokį ar kitokį vertinimą.
Gerai išversti, kad kūrinys suskambėtų, sudėtingas procesas. Kodėl to imiesi? Ar vertimai yra šaltinis, kuris praplečia kūrėjo lauką, papildo patį vertėją?
Mėgstu iššūkius, ypač kai suvokiu, kad galiu profesionaliai juos atlikti, jiems atliepti. Žinoma, nėra lengva, bet ne viskas gyvenime gali ir turi būti lengva. Vertimas taip pat yra kūryba, tik čia stengiesi kuo geriau atskleisti ne tiek savąjį, kiek kito balsą. Aišku, perleidi tai per save, bet nori nenutolti nuo originalo. Tai praplečia akiratį ir papildo kūrybinius gebėjimus, lavina juos.
Esi pirmas autorius, ta pačia premija apdovanotas antrą kartą. Ką Tau reiškia antrą kartą gauti Literatūrinę Vlado Šlaito premiją?
Kaip ir savo premijos kalboje, pirmiausia pasakysiu šį tą iš folkloro ir humoro srities… Mane ištikęs likimas dėl Vlado Šlaito premijos – tai tarsi tikras mitų griovėjas. Jis padėjo sugriauti mitą, kad „savame krašte pranašu nebūsi“ ir „du kartus į tą pačią upę neįbrisi“. O juk šią premiją gaunu antrą sykį, po simbolinių 10 metų pertraukos. Aišku, tai jau kitas vanduo, bet ta pati upė – Šventoji.
Kalbant atviriau, pirmąją premiją prieš dešimtį metų tuomet pavadinau Pirmąja Komunija, sujungiančia su žemiečiu kūrėju, tad ši premija man jau yra tarsi Sutvirtinimo sakramentas su gimtąja žeme ir savuoju kraštu. Tai ir garbė, ir įpareigojimas neužmiršti Ukmergės krašto ir aukštaitiškos dvasios puoselėjant savąją kūrybą, šlaitiškos poezijos vertybes: išpažintinę lyriką, paprastą ir atvirą žvilgsnį į kasdienių, „žmogiškųjų psalmių“ pastebėjimą ir įprasminimą. Aš labai myliu savo kraštą, todėl džiugu, kad kraštiečiai taip pat myli mane.
Ačiū.
Nuoširdžiai dėkoju ir Tau.
***
Vainius Bakas gimė, augo ir dabar gyvena Ukmergėje. 2008 metais baigė Ukmergės „Šilo“ vidurinę mokyklą, o pirmąją poezijos knygą išleido dar besimokydamas.
2012 metais baigė Vilniaus universiteto lietuvių filologijos bakalauro studijas, o 2014 metais – Vilniaus universiteto literatūros antropologijos ir kultūros magistro studijas, gavo literatūrologijos magistro laipsnį.
Nuo 2012 metų Vainius Bakas yra Lietuvos rašytojų sąjungos ir LATGA narys.
Ukmergiškis publikuoja eilėraščius, esė, literatūros kritikos ir publicistikos straipsnius įvairioje periodinėje spaudoje („Literatūra ir menas“, „Šiaurės Atėnai“, „Metai“, „Kultūros barai“, „Nemunas“, „Laimiukas“, „Lututė“, „Tipu Tapu“, „Naujoji Romuva“, „Pašvaistė“, „Krantai“, „Gintaro lašai“, Bernardinai.lt ir kt.), almanachuose. Dirba laisvai samdomu kalbos redaktoriumi ir korektoriumi, verčia knygas vaikams.
Vainius Bakas yra išleidęs eilėraščių rinkinius „Lietaus spalvos“ (2003), „Pretekstai“ (2009), „Kas vėjo – vėjui“ (2014), „Kaštonų tonai“ (2016), „Tylos fonetika“ (2021), „Pasiklydusios kulkos“ (2023), poezijos knygas vaikams „Ką manė kamanė“ (2019) ir „Čiurlionio abėcėlė“ (2024). Naujausia jo poezijos knyga – „Laikmenos“ (2025). Poetas už savo kūrybą yra pelnęs ne vieną literatūrinę premiją ir apdovanojimą.
Ukmergiškio poezija versta į anglų, ukrainiečių, rusų ir latvių kalbas.
Vainius Bakas aktyviai dalyvauja kultūrinėje veikloje – skaito eilėraščius renginiuose, veda įvairias kūrybines pamokas moksleiviams, jauniesiems literatams, diskutuoja apie šiuolaikinės suaugusiųjų ir vaikų poezijos svarbą bei vertybes.
