Ukrainiečiams čia įsikurti ir rasti reikiamą pagalbą padeda rajono savivaldybės administracijoje įdarbinta jų tautietė Valentina Lisova.

Nuo karo bėgantiems žmonėms V. Lisova padeda užsiregistruoti, užpildyti dokumentus, perduoda aktualią informaciją. Jai tenka išgirsti pasitraukusiųjų iš bombarduojamų miestų istorijas, sutikti pasimetusius žvilgsnius, padėti apsiprasti. 

Koordinatorės duomenimis, šiuo metu mūsų rajone gyvena 420 nuo karo pabėgusių ukrainiečių. Didžioji dalis atvyko karo pradžioje, tačiau per metus vyko migracija. Apie 120 asmenų išvyko, juos pakeitė kiti. Pastaruoju metu atvažiuoja nebe tiek daug, kiek iš pradžių.

Kai kurie ukrainiečiai iš Ukmergės patraukia į kitus Lietuvos ar užsienio valstybių miestus. Tačiau dauguma išvykstančiųjų grįžta į Ukrainą. „Jie vyksta ten su galimybe sugrįžti čia“, – sakė V. Lisova. Jei išvykęs asmuo per tris mėnesius į Lietuvą nesugrįžta, leidimas čia gyventi anuliuojamas.

Ukrainiečiai buriasi Tolerancijos centre, kur ir galima sutikti V. Lisovą. Pasak ukrainiečių koordinatorės, iš pradžių 95 proc. atvykusiųjų sudarė moterys ir vaikai, dar – senjorai ar neįgalieji, nes vyrai nuo 18-os iki 60-ies metų amžiaus iš šalies neišleidžiami, nebent buvo išvykę iki karo. Tačiau daug  vyrų, kurie dirbo užsienyje, prasidėjus karui, paliko darbus ir išvyko ginti savo šalies. Vėliau ėmė atvykti ir šeimų su vyrais – jos pasitraukė iš rusų okupuotų teritorijų, nenorėdamos paklusti įvedamam režimui.

V.Lisova įdarbinta savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriuje. „Atvykusieji nežino, kokius dokumentus užpildyti, kad gautų leidimą laikinai gyventi Lietuvoje“, – sakė ji. Gavus tokį leidimą, reikia užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje, atsidaryti sąskaitą banke ir atlikti kitus veiksmus.

Koordinatorė savo tautiečiams perduoda ne tik bendrąją šalies, bet ir savivaldybės informaciją – kokiomis paslaugomis (lopšelių-darželių, mokyklų, sporto, kultūros įstaigų ir kt.) ukrainiečiai gali naudotis, kur apsigyventi.

Yra sukurta bendravimo grupė, kurioje ir kiti jau kiek ilgiau čia gyvenantys ukrainiečiai dalijasi informacija bei patirtimi ir taip padeda vieni kitiems.

Dalijasi ir gaunama parama. Pavyzdžiui, rūbais – jeigu parsinešus namo ir pasimatavus netinka, grąžina. Kas išvyksta iš šalies, gautus daiktus atneša atgal.

Integracijos iššūkiai

Pasidomėjus, su kokiomis prob-lemomis susiduria ukrainiečiai Ukmergėje, koordinatorė sakė, kad jos tautiečiai mūsų savivaldybėje ir visoje Lietuvoje gauna daugiau, nei tikisi traukdamiesi iš karo siaubiamos šalies. „Mums davė daugiau, nei galima tikėtis – gavome drabužių, maisto, turime galimybes ieškotis darbo, lankytis kultūros renginiuose, vaikai mokosi ugdymo įstaigose. Daug kas nemokamai siūlo savo paslaugas. Suteikiama psichologinė pagalba“, – vardijo V. Lisova.

Vis tik iššūkių yra. Pirmas barjeras – kalba. Tiesa, vyresnė karta supranta rusiškai, jaunimas kalba angliškai, o vaikai, pasak V. Lisovos, visada suranda bendrą kalbą, net nemokėdami vieni kitų kalbos, ir greitai susidraugauja.

Tolerancijos centre dusyk vyko lietuvių kalbos kursai. Tiesa, dabar nebevyksta. Kursai surengti, kad būtų lengviau susikalbėti ugdymo įstaigose, darbovietėse. V. Lisova sakė, kad ukrainiečiams mokytis lietuvių kalbos gana sudėtinga, nes tai nėra slavų kalba, kaip lenkų ar čekų, kurias jiems perprasti lengviau.

Besimokant kalbos, reikalingi rusų-lietuvių / lietuvių-rusų kalbų žodynai, kurių trūksta.

Kitas iššūkis – darbo paieška. Iš Ukrainos yra atvykę skirtingo išsilavinimo žmonės. Jų profesijos – pačios įvairiausios: yra siuvėjų, kirpėjų, virėjų, personalo vadybininkų, pedagogų, IT specialistų, muzikantų ir kitų profesijų žmonių.

Tačiau, nemokant kalbos, išsilavinimą ne visada įmanoma panaudoti. Todėl daugelis ukrainiečių pasirengę dirbti ir išsilavinimo neatitinkantį darbą, kad gautų bent minimalų darbo užmokestį. „Darbų yra. Kas nori dirbti, tikrai susiranda“, – sakė koordinatorė.

Kita vertus ir darbdaviai nėra užtikrinti. Jie apmoko naujus darbuotojus, tačiau nežino, kiek ilgai šie dirbs, gal po kurio laiko išvyks.

Šeimos su vaikais dažniau prašosi apgyvendinamos mieste. Apsistojantiems kaimuose rūpesčių kelia susisiekimas. Tačiau, pasak V. Lisovos, tai problema tik tiems, kas Ukrainoje iki karo gyveno ne kaime – jiems reikalinga adaptacija. Kiti yra pratę keliauti autobusais – svarbu žinoti grafiką.

Ukrainiečiai yra stačiatikiai (pravoslavai), o Lietuva – katalikiška šalis, tad bažnyčių čia daugiau nei cerkvių. Taip pat – ir Ukmergėje. V. Lisova sakė, kad tai nėra problema, nes Ukrainos stačiatikių bažnyčia atsiskyrė nuo Maskvos patriarchato. O būdami Lietuvoje ukrainiečiai, norėdami pasimelsti maldos namuose, nueina į ir katalikiškas bažnyčias.

Nepamiršta išgyvento siaubo

V.Lisova gali pasidžiaugti, kad jos patys artimiausi žmonės yra saugūs. Mama ir sūnus apsistojo kartu su ja čia, Ukmergėje. Sūnus lanko Antano Smetonos gimnaziją. Su vyru – išsiskyrusi. Iki karo ji dirbo personalo vadybininke didelėje bendrovėje, turėjusioje 3,5 tūkst. darbuotojų. Tad bendrauti su žmonėmis – jos profesija. Į Lietuvą atvyko pirmosiomis karo dienomis, todėl žiaurumų, kuriuos teko patirti gimtoje šalyje ilgiau užtrukusiems tautiečiams, nematė.

Tačiau atbėga šeimų, kurioms teko išgyventi tikrą siaubą. Ukmergėje apsistojo daug žmonių iš Charkivo, esančio pasienyje su Rusija. Jiems buvo atkirstas kelias – galėjo trauktis tik į Rusiją. Bet nenorėjo likti Rusijoje, todėl bėgo į Lietuvą.

Tarp atbėgusiųjų yra tokių, kurie galėtų papasakoti ir labai jautrių istorijų, tačiau koordinatorė jų nekomentavo. Sakė, kad vaikai, patyrę bombordavimą, yra traumuoti. Jiems reikia psichologo pagalbos. Jie bijo staigių, aštrių garsų. Išsigąsta signalizacijų, nes girdėjo kaukiant sirenas. Jiems tai – ženklas, kad kilo pavojus ir reikia slėptis. Baiminasi lėktuvų, nes matė, kaip jie mėtė bombas. Ne visos mamos žino, kaip elgtis, nes ir pačios patyrė siaubą. „Baimė lieka. Ir suaugusieji reaguoja jautriai, graudinasi, tačiau jie gali save kontroliuoti, – pasakojo V. Lisova. – Vyrai, kurie buvo kare, – ir jie bijo.“

Moterys, kurių vyrai liko Ukrainoje, palaiko ryšį. Tie, kurie tarnauja kariuomenėje, nieko pasakoti negali. „Gyvas, sveikas – ir viskas.“ Kurie liko šalyje, dalijasi skirtingomis mintimis, skirtingomis nuotaikomis, priklausomai nuo vietovės.

Tarp ukrainiečių ir rusų gana dažnai yra giminystės ryšių. Kaip, prasidėjus karui, bendrauja giminaičiai? „Santykiai baigėsi. Nėra jokio supratimo“, – sakė V. Lisova. Pasak jos, gal tik 1 proc. rusų suvokia, kas iš tiesų vyksta. Dauguma savo gimines ukrainiečius agresyviai puola įvairiais kaltinimais.

Ukrainiečių bendruomenė Ukmergėje, kaip juridinis vienetas, nėra įsteigta – visi nuo karo bėgantys ukrainiečiai, apsistojantys mūsų savivaldybėje, per V. Lisova gauna koordinuotą informaciją ir pagalbą.

Koordinatorė kalbėjo, kad ukrainiečiai lietuviams jaučiasi labai dėkingi ir nori būti naudingi, įsilieti į vietos bendruomenę, prisidėdami visuomenei naudingais darbais. Tolerancijos centre ukrainiečiai susitinka reguliariai, kas savaitę – gaminti žvakių. Kiti renginiai, kuriuose dalyvauja kartu su lietuviais, vyksta pagal poreikį. Pavyzdžiui, bendra šventė – Užgavėnės.