Eugenija Vaitkūnaitė: „Mes tiesiog sproginėjom. Skirtingu laiku, skirtingose vietose.“

Gimtoji žemė, 1988-11-12, Nr. 136 Gimtoji žemė, 1988-11-12, Nr. 136

 „Apsišaukėlių“ teatras ukmergiškiams, kurie mena 1998-uosius, 1999-uosius metus, asocijuojasi su dviem sėkmingais pasirodymais – komedija „Palanga“ ir popšou „Žvaigždžių lietus“, skirtais Teatro dienai. Juos režisavo tuometinė kultūros centro direktorė Eugenija Vaitkienė (dabar – Vaitkūnaitė). Režisierė dalijasi prisiminimais apie kultūrinę veiklą.

E. Vaitkūnaitė Klaipėdos teatrinio meno fakultete 1983 metais įgijo liaudies teatro režisierės specialybę ir atvyko dirbti į Ukmergę.

Kaip susikūrė „Apsišaukėlių“ teatras ir kodėl būtent „Apsišaukėlių“?

Mes nepretendavome į rezultatą. Tai buvo žmonės, kurie iki tol niekada nieko bendra neturėjo su teatru. Daug – kultūros darbuotojų, bet daug pritraukėme ir iš šalies. Net nepavadinčiau, kad tai buvo būrelis. Tai buvo vienkartinės akcijos, kurios prasidėjo daug anksčiau, nei pasivadinome „Apsišaukėliais“. Jos siejosi su nepriklausomybės atgavimu.

Mes buvome jauni, buvom labai nuoširdžiame, atsidavusiame savo miestui pakilime. Labai labai nuoširdžiame. Daug kas įvyko, nesiekiant rezultato. Mes tiesiog sproginėjome. Skirtingu laiku, skirtingose vietose. Tokia buvo mūsų pasirodymų specifika. Pavyzdžiui, pirmiausia buvo Vasario 16-oji, neva truputėlį teatralizuota. Be to garsaus renginio, kuris įvyko, mes pirmą kartą su Natalija Kovarskiene išėjome į Kęstučio aikštę. Pilstėme arbatą, kepėme blynus ir senoje valgykloje, kuri buvo šalia Ukmergės senojo knygyno, daužėme su keptuve tarakonus. Mes pasidėjome kibirus, indus ir vaišinome žmones.

Kuriais metais tai vyko?

Tai buvo pati pirma laisva Vasario 16-oji. Mūsų išėjimas į gatvę buvo tarsi priartėjimas prie žmonių.

Mus labai „vežė“ balandžio 1-oji – Melagių diena. Pavyzdžiui, mėsos prekių parduotuvėje paprašėme ilgus metus dirbančių pardavėjų išeiti iš už prekystalių ir duoti mums savo chalatus. Mes juos apsirengėme ir pradėjome sverti mėsą. Ir stebėjome žmonių reakcijas. Norėjome net į ligoninę eiti susitarti su kokiu nors gydytoju ir sėdėti jo kabinete – viena seselė, kita padėjėja.

Atsidarė sekso reikmenų parduotuvė – mes filmuodami įsiveržėme į tą parduotuvę. Yra išlikę filmai. Kur nors kas nors įvykdavo, mes jau bėgdavome.

Mes nesityčiojome. Tokie buvo mūsų sproginėjimai. Provokacijos, gerąja prasme.

Tokie kaip performansai?

Taip. Kaip aš vadindavau – dienos gyvenimas. Jis gali būti visai kitoks. Mes savo veiksmais galime kažką uždegti, kažkas gal pasijuoks iš mūsų, kažkas pasakys: „Nu ir durnės. Atėjau mėsos, o čia vaidinimas prie svarstyklių.“ Aišku, visa tai sekdavo koks nors prizas-siurprizas.

Tuo metu buvo labai sunku daugiavaikėms šeimoms. Mes susidėję, persirengę personažais važinėdavome po kaimus su dovanomis. Aš – kiškiu, kažkas – Seniu Šalčiu. Pasiimdavome autobusiuką, maišus dovanų ir važiuodavome per apsnigtus laukus po namus. Žinodavome, kur daug vaikų ir užsukdavome su tais maišais.

Tai ir buvo sproginėjimai. Mes jautėme malonumą, kada mus labai nuoširdžiai pasitikdavo. Niekas mūsų nekoneveikė, iš niekur nevijo.

Tada atsirado filmukų, kuriuos mes filmuodavome. Jų yra ir pas Paulių Šemetą, ir pas Kęstutį Zabielą.

Kaip jums pavykdavo įtraukti kitus į tuos sproginėjimus?

Tą, ką mes pragyvenome čia sproginėdami, Europoje – natūralus dalykas. Kai aš išvažiavau į Angliją trejiems metams ir gyvenau mažame miestelyje Keteringe, kuris gal kiek didesnis už Ukmergę, pamačiau, kad ten tokie sproginėjimai nuolat vyksta gatvėse. Eilinę dieną kažkas praeina užsidėjęs kaukę, kažkas muzikuoja.

Tokios laisvos, tokios geros nuotaikos Lietuvoje norėjosi po laisvės atgavimo. Mes neraudojome paminklus apsikabinę. Norėjosi, kad žmonės pakeltų akis nuo žemės, kad jie pradėtų džiaugtis, laisvėti, kad jų vidus pradėtų ieškoti kitų kvapų, spalvų.

Tai, ką mes darėme, „vežė“ mūsų jaunystė. Buvo susikalbėjimai, nevedantys į jokius pinigus ar apmokėjimus. Tą darėme iš tikrųjų labai nuoširdžiai.

Kas jus telkė?

Kai važiavome į namus lankyti vaikų, buvo mano pirmas susitikimas su neįgaliu vaiku. Prisimenu tą vaizdą, kaip mama išneša nevaikštantį vaiką iš kambario, o jo kojytės kabo nukarusios, didelės. Mama norėjo jam parodyti Senį Šaltį, nes dar niekada nematė. Aš kraupau.

Dabar tokių dalykų nebėra. Neįgalių vaikų nebeslepia. O tada šeimos, auginančios tokius vaikus, buvo labai uždaros. Vėliau atsirado organizacijos.

Tai buvo pirmi sukrečiantys įspūdžiai, ir jie buvo labai reikalingi tai atsiradusiai laisvai dvasiai, kad šalia atsirastų ir atjauta. Mes, važinėdami po kaimus, pradėjome nuo atjautos.

Nenoriu to sureikšminti, bet tai labai padėjo mums visiems suremti pečius, susitelkti. Juk visi turėjome šeimas ir nepriteklių daug buvo, bet mus vienijo draugiškas ėjimas kartu. Mes gerai jautėmės kartu.

Tai, žinoma, tik mano nuomonė. Gal kitiems – kitaip, bet  jie būtų, aišku, atsiriboję, atkritę. O tuo metu kaip tik visi dalyvavo labai noriai. Mes pritraukėme ir jaunimą iš mokyklų.

Galiausiai iš viso to atsirado „Apsišaukėliai“, nes sumąstėme vaidinti Teatro dienai.

Kalbant su aktoriais, jų prisiminimuose „Apsišaukėliai“ siejasi su kalėdiniais spektakliai. Bet jūs palietėte dar toliau.

Taip jie siejasi su kalėdiniais spektakliais, nes tai – tie patys žmonės.

Grįžkime prie „Apsišaukėlių“. Spaudoje rašoma, kad abu teatro pasirodymai – „Palanga“ ir „Žvaigždžių lietus“ – buvo labai sėkmingi. Kodėl nebuvo trečio, ketvirto pasirodymų?

Tai buvo vienkartinis projektas, mes nepretendavome į tikro teatro statusą. „Apsišaukėlių“ teatro pavadinimas buvo tik provokuojantis projekto rūbas. Jo nesuvedu su teatru.

O pats projektas buvo išbandymas tų žmonių, kurie kasdien dirbo šalia. Nieko bendra su profesionalumu. Jis įkūnijo tą polėkį, koks visada jaučiamas jaunystėje. Visi pasirodė be galo talentingi – puikūs aktoriai ir dainininkai. Savo talentus visapusiškai išnaudojo. Kai kurie ėjo tolyn, profesionalėjo.

Šalia to, kaip jau sakiau, vyko ir filmavimai, Kęstutis Zabiela kūrė filmus, susikūrė Dėdienytės ir Agotėlės duetas, kuris tarpuose tarp vaidinimų irgi darydavo savo sceneles.

Nebeprisimenu tiksliai, kodėl neberengėme trečio pasirodymo. Gal turėjome kitų svarbių darbų ir tiesiog nebepajėgėme. Būdavo planai, į kuriuos kas keletą metų įkrisdavo „Dainų šventės“, folkloro festivaliai ar kiti dideli masiniai renginiai, kurie mūsų jėgas nukreipdavo visai kita linkme. Nebelikdavo laiko kažkuo dar užsiimti.

Be to, manau, tokio stiliaus suėjimų, kuriuos suorganizavo „Apsišaukėlių“ teatras, poros visai pakako. Norint eiti toliau, reikėtų viską permąstyti.

Prisiminkite žmones, kurie įsitraukė į tuos sproginėjimus.

Visų neišvardysiu, bet norėtųsi būtinai paminėti pavardes išėjusiųjų, kad išliktų ateičiai.

Giedrius Varnas tikriausiai išėjo pirmasis – jo nebėra jau per dešimt metų. Kartais aplankau jo kapą Dukstynos kapinėse.

Algimantas Kavaliauskas. Abu, ir Giedrius, ir Algis, buvo labai talentingi. Algis – unikalus visomis prasmėmis. Ir labai apsiskaitęs, ir be galo imlus, gabus.

Tada išėjo Gediminas Graužinis, Tomas Pečiūra. Gedimino labai gaila. Tomas buvo nepaprastas talentas. Ukmergės scena jam buvo per maža, neišpildė savęs čia. Ilgai negalėjau lankyti jo kapinėse – nenorėjau matyti kapo...

Spektaklių muzikos įrašus darė Virginijus Vaitkus. Taip pat išėjęs...

Iš gyvųjų tikrai neįvardysiu visų aktorių, visų darbuotojų, nes įsitraukdavo visa kontora – nuo buhalterio iki valytojos. Tačiau norėčiau išskirti Alvydą Motiejūną. Nepaprastai didelės kantrybės žmogus. Jis visur mus lydėjo kaip šviesos ir garso operatorius, o kartu ir pamesdavo gerų idėjų.

Scenografiją mums padėdavo kurti Laimutė Dzigaitė. Visame apipavidalinime, visame kame nuo afišų iki scenos papuošimo pridėta jos ranka.

Jūsų pačios talentas atrasti jaunus talentus, juos padrąsinti, paskatinti.  

Esu kaip erkė, noriu naujo kraujo paskanauti. Uosdavau talentus. Kai kviečiu žmogų, noriu sprogimo, bet toliau nuo jo priklauso, ar jis sproginės, ar ne.

Taip kviesdama esu ir nusivylusi, bet nepiktai. Nors tirados didelės, bet darbe rezultatai ne kokie. Kai kurie, kaip žmonės, parodė ir ypatingai negražių savybių. Tada supranti, kad vieni kitiems netinkame, ir atsitrauki.

Savo kolektyve nenorėjau apsimetėlių. Norėjosi visiems sukurti komfortą. Bet koks konfliktas niekada neatves į gerą rezultatą. Kartais reikėdavo diplomatijos, bet jie ir patys jautė, kad negalime būti „užsiraukę“ vieni ant kitų. Būtų trintis.

Kas jus įkvėpdavo?

Jaunystė buvo mus atpalaidavusi, todėl visi drąsiai ir su ugnele ėjo į sceną. Toje ugnelėje buvo galima pasišildyti ir aš šildžiausi. Mane jie įkvėpdavo.

Buvome drąsūs, linksmi. Mes tiesiog žaidėme – linksminomės ir linksminome kitus. Kad buvome tokie, kaltinu jaunystę.

Be to, visi kartu mes buvo šilumoje. Ir, manau, kad visi džiaugdavomės rezultatu. Nebuvo jokių didelių konfliktų. Visi kaip vienas. Bet kokiame renginyje. Jeigu reikėdavo pagalbos, darydavome visi. Nežinau net, kaip įvardyti – kaip šeima, ne šeima – bet tikrai buvo laibai „fainas“ metas. Niekas niekam nieko nepavydėjo.

Galvoju, kad mes visi labai nuoširdžiai budinome Ukmergę. Tik gal tas budinimas nebuvo toks spalvingas, nes nebuvo tokių sąlygų, kaip dabar, kai yra finansavimas. Tačiau visą laiką kas vyksta pirmą kartą yra mieliausia. O ne kai brendi vis į tą pačią upę.

Autorės nuotr.

Prie šio straipsnio pridedamos laikraščių „Gimtoji žemė“ ir „Ukmergės diena“ publikacijų nuotraukos: Gimtoji žemė, 1988-11-12, Nr. 136

Ukmergės diena, 1999-03-30, Nr. 35.

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)

Pridėti komentarą

ukzinios.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, nesusijusius su tema, įstatymus pažeidžiančius, reklaminius, skatinančius smurtą komentarus. Už komentarus atsako juos parašę skaitytojai. Kurstant smurtą, rasinę, tautinę, religinę bei kitokio pobūdžio neapykantą ar kitaip pažeidžiant LR įstatymus, galite sulaukti atitinkamų tarnybų dėmesio.


Jonines

Kainoteka

Optima 13 Picerijos salės nuoma

Draugai

Ukmerges kulturos puslapiai

gpm 2011 n 135

Lietuvos valstybe

ukvm

vilkmerge

UKC logo 115x63

Apkeliauk

Tauragės laikraštis

KuoSkiriasi.lt

baidariu aukstaitija

Interneto dienraštis Bernardinai

Vilkmerge

lrytas

delfi

logo srtrf-300x170

Į viršų