1988  metais spaudoje buvo publikuota žinutė, kviečianti į Ukmergės kultūros rūmų dramos spektaklį – premjerą – D. Urnevičiūtės „Daltonikai“. Deja žinutėje nepateikta daugiau žinių, kas buvo spektaklio režisierius. Premjera vyko gegužės 14 d. (Gimtoji žemė, 1988-05-07, Nr. 55). Spektaklis taip pat rodytas ir lapkričio 3 d. (Gimtoji žemė, 1988-10-29, Nr. 130). Iš paminėtų žiniasklaidos pranešimų neaišku, kokio režisieriaus spektaklis.

1989-ųjų sausį V. Česnaitis spaudoje siūlė kurti sodybą-muziejų, kurioje įsikurtų klojimo teatras, vyktų klojimo teatrų šventės (Gimtoji žemė, 1989-01-12,  Nr. 6). O tų pačių metų liepos 15–16 dienomis dalyvavo „Atgimusioje kluono teatrų šventėje“, kuri vyko Mažeikių rajone, režisieriaus J. Vaičkaus etnografinėje sodyboje. Trumpoje publikacijoje V. Česnaitis dalijosi savo įspūdžiais, iš kurių sužinome, kad šventėje dalyvavo vienuolika kolektyvų (kad būtų dalyvavęs teatras iš Ukmergės, neminima), vyravo nacionalinė dramaturgija. „Žemaitės, Vydūno, L. Didžiulienės-Žmonos, S. Kymantaitės-Čiurlionienės pjesių herojai skleidė tiesų taurų žodį, pripildė klojimą džiugesio, juoko, liaudiško šmaikštumo ir sąmojingumo“, – rašė V. Česnaitis (Česnaitis Vytautas. Atgimusi kluono teatrų šventė, Gimtoji žemė, 1989-08-01, Nr. 92). Pertraukų metu vyko diskusijos su teatrologais, režisieriais, etnografais. Baigdamas straipsnį, V. Česnaitis išsakė viltį: „Kad taip ši šventė ateitų pas mus...“

Apie paties V. Česnaičio pastatymus 1988–1989 metų spaudoje nerašyta, tačiau 1990-ųjų metų publikacijoje „Godo slampinėja provincijoje“, skirtoje Teatro dienai, V. Česnaitis kalbinamas kaip kultūros rūmų dramos kolektyvo režisierius. Iš straipsnio sužinome, kad tais metais teatras statė Žemaitės „Mūsų gerasis“. „Labai įdomūs žmonės susirinko, daug dirbame“, – sakė V. Česnaitis (Jastramskienė Loreta. Gimtoji žemė, 1990-03-27, Nr. 37). Pasak režisieriaus, spektakliui buvo parinktos „universalios dekoracijos, kad būtų galima rodyti bet kokioje aplinkoje. Teatras planavo gastroliuoti po kaimus ir spektakliu žadinti kultūrą, tradicijas, žmonių tautinę dvasią. Režisierius atkreipė dėmesį, kad nors mėgėjų teatre žmonės vaidinti ateina tik „moralinių paskatų vedami“, bet renkasi noriai.  Toje pačioje publikacijoje režisierius pasvajoja: „O gal kada nors Ukmergėje bus įkurta dramos-vaidybos studija. Mūsų mieste, manau, jos labai reikėtų.“

1991-ųjų metų spaudoje publikuotas paties V. Česnaičio straipsnis „Laviruojantis kultūros laukas“ apie kultūros padėtį rajone ekonominės krizės akivaizdoje ir apie Ukmergės kultūros fondo veiklą, kurios tarybos pirmininku jis buvo (Gimtoji žemė, 1991-10-22, Nr. 94).

1992-aisiais balandžio 10–12 dienomis Ukmergės kultūros rūmuose vyko mėgėjiškų teatrų festivalis „Debesų avytė“, kuriame balandžio 10 d. įvyko Ukmergės mėgėjų teatro „63 kėdės“ premjera – parodytas spektaklis pagal Žemaitės komediją „Stebuklingas Daktaras“ (Gimtoji žemė, 1992-04-07, Nr. 40).

Metų apžvalgoje šis festivalis buvo priskirtas prie reikšmingiausių metų įvykių.

Įdomu tai, kad tais pačiais metais spektaklis įsiliejo ir į V. Česnaičio sukurtą dokumentinį filmą, prisimenant prieš 15 metų vykusį tesimo posėdį, kuriame už muštynes buvo teisiama paauglių grupė. Įvykis tapo pagrindu vaidybinio filmo fabulai, kurioje teismo akimirkos susipina su spektaklio „Stebuklingas daktaras“ scenomis. Režisierius dėkojo aktoriams už ilgą darbą, trukusį nuo pavasario iki rudens. Filmo operatorius – Paulius Šemeta (Gimtoji žemė, 1992-09-29, Nr. 111).

1994-aisiais vasario 17-ąją teatras „63 kėdės“ pakvietė į spektaklio „Mėnesiena“, pagal K. Glinskį, premjerą. Anonse buvo pranešama, kad tai – „eksperimentinis avangardinis spektaklis“ ir jau šeštoji teatro premjera. Akivaizdu, kad to meto spauda nepateikė išsamaus Ukmergės teatrinio gyvenimo vaizdo, publikavo pavienius, kada ne kada pasitaikančius pranešimus, kurie neįamžino visų teatro nuveiktų darbų.

Naujasis spektaklis vyko ne scenoje, o kamerinėje aplinkoje – teatro studijoje. Spektaklyje vaidino keturi aktoriai: Raimondas Gaidimauskas, Rita Lisauskaitė, Aušra Linartaitė, Elena Suchockienė. Scenografiją spektakliui kūrė Irina Možajeva, apšvietimo dailininkas – Stasys Pulkauninkas (Gimtoji žemė, 1994-02-15, Nr. 20).

Kovo 25-ąją teatras „63 kėdės“ pakvietė visus teatro mėgėjus paminėti Teatro dieną. Ta proga savo studijoje surengė teatralizuotą muzikinį renginį, kurio metu rodytos įvairių kolektyvų statytų spektaklių vaizdo įrašų ištraukos (Gimtoji žemė, 1994-03-24, Nr. 36).

Tais pačiais metais teatras paruošė dar vieną premjerą – A. Keturkio „Amerika pirtyje“, kurią pirmą kartą parodė tarptautiniame komedijų festivalyje „Kanapė 94“ Trakuose. Publikacijoje rašoma, kad komedijos sumanymą režisierius V. Česnaitis brandino ne vienus metus, o įgyvendino per du intensyvaus darbo mėnesius. Spektaklyje vaidino: R. Gaidimauskas – Bekampį, E. Suchockienė – Bekampienę, A. Linartaitė – Agotą, P. Šemeta – Vincą ir kiti. Festivalyje teatras buvo apdovanotas specialiu prizu (Kviečia į premjerą. Gimtoji žemė, 1994-06-14, Nr. 74).

Birželio 17-ąją premjera pristatyta ir Ukmergėje. 

Teatras darbavosi intensyviai ­– mokslo metų pabaigos proga A. Smetonos tuomet vidurinės mokyklos pedagogams parodė spektaklį „Mėnesiena“ (Gimtoji žemė, 1994-06-21, Nr. 77).

1995-ųjų pavasarį teatras pradėjo repetuoti istorinį veikalą „Mūšis prie Vilkmergės“, kurį ruošė, pagal anuometinį skaičiavimą, jubiliejinei miesto šventei. Per spaudą buvo kviečiami aktoriai (Gimtoji žemė, 1995-03-11, Nr. 29).

Miesto šventei buvo surengta ir tarptautinė teatrų šventė „Vilkmergė 95“, joje be šeimininkų dalyvavo teatrai iš Rokiškio, Telšių, Estijos miesto Talino, Latvijos – Kuldygos. „63 kėdės“ kaip ir žadėjo pristatė premjerą „Mūšis prie Vilkmergės“ pagal prieškariu sukurtą kraštiečio Stasio Keblo veikalą (Ežerskytė Loreta, Gabalėlis istorijos pilies papėdėje, Gimtoji žemė, 1995-06-03, Nr. 64). Spektaklis vyko piliakalnio papėdėje.

V. Česnaitis buvo visos teatrų šventės režisierius. Jis išsakė mintį, kad piliakalnio papėdė turėtų tapti miesto švenčių vieta. Atkreiptas dėmesys, kad tarptautinis festivalis, skirtas miesto šventei, nesulaukė didelio susidomėjimo, bet ir nepraėjo be žiūrovų dėmesio (Ežerskytė Loreta, Gabalėlis istorijos pilies papėdėje, Gimtoji žemė, 1995-06-03, Nr. 64).

Publikacijoje „Pirmoji jubiliejinės fiestos diena: amžinas gyvybės ratas“ (Pakėnas Alfas. Ukmergės diena, 1995-05-31, Nr. 41) pateiktas platesnis spektaklio aprašymas, paminint „istoriją menančius, spalvingus ir savitus“ kostiumus, „kuklias, bet daug pasakančias“ dekoracijas.

1995-ųjų liepos 6-ąją teatras „63 kėdės“ vyko į klojimo teatrų krivūlę Kretingoje, kur parodė S. Keblo „Mūšis prie Vilkmergės“ (Gimtoji žemė, 1995-07-08, Nr. 78).

Renginyje Ukmergės teatras buvo pastebėtas, įvertintas ir apdovanotas „Valstiečių laikraščio“ įsteigta premija (Ukmergės diena, 1995-07-19, Nr. 55).

Vėliau straipsnyje „Skrydis virš Žemaitijos“ (Gimtoji žemė, 1995-08-19, Nr. 96) V. Česnaitis pats pasidalijo šventės įspūdžiais. Ukmergiškiai vaidino Tiškevičiaus rūmų prieigose. Iš publikacijos daugiau sužinome ir apie spektaklį. Muziką jam kūrė kraštietis kompozitorius Antanas Kučinskas, scenografiją – dailininkas Julius Zareckas. Spektaklyje vaidino: Giedrius Varnas – Vaidūną, Daiva Miltenytė – Almetą, Kęstutis Kadžius – karžygį Žilvitį, Vytautas Vyčas – valdovą, R. Gaidimauskas – kunigaikštį Mykolą, Viktoras Jonelaitis – magistrą, Tomas Pečiūra – Kaributą, Lina Venckutė – Saulę, Salius Jackevičius – pasiuntinį, S. Pulkauninkas – kareivį. Publikacijoje užsimenama, kad „mūšis“ Žemaitijoje laimėtas, „Krivūlė – mūsų rankose“. Tai nuoroda, kad kitąmet renginys vyks Ukmergėje (Česnaitis Vytautas. Skrydis virš Žemaitijos, Gimtoji žemė, 1995-08-19, Nr. 96). Krivūlės lazdą laimėjęs kolektyvas ne tik laimi pagrindinį prizą, bet ir gauną įpareigojimą surengti kitų metų šventę.

Kita publikacija „Ar nebus ankšta Krivūlei Ukmergės piliakalnyje arba kitur“ (Gimtoji žemė, 1995-08-19, Nr. 96) tai patvirtina – 1996-ųjų devintąją tarptautinę teatrų Krivūlę, tęsiančią lietuviškų vakarų tradiciją, buvo numatyta surengti Ukmergėje. Tai – neeilinis įvykis, kuriam ruoštis reikėjo pradėti iš karto. Festivalio metu priimama apie 10 kolektyvų, vaidinama ne tradicinėje scenoje, o klojime, malūne, dvare (Gimtoji žemė, 1995-08-19, Nr. 96). Siūlyta organizavimui suburti organizacinę-kūrybinę grupę.

Jau kitą teatrinį sezoną, 1995-ųjų rugsėjį, Pabaiske minint 560-ąsias Pabaisko mūšio metines, veikalas suvaidintas darsyk (Gimtoji žemė, 1995-09-05, Nr. 103).

Spektaklis „Mėnesienoje“ 1995-ųjų spalį, pristatytas Lietuvos mėgėjų teatrų šventėje „Atspindžiai-95“ (Gimtoji žemė, 1995-10-24, Nr. 123), o gruodį – Aukštaitijos mėgėjų teatrų šventėje „Utena-95“, iš kurios grįžęs režisierius lygino Ukmergės ir Utenos kultūros centrus, deja, Ukmergės nenaudai (Česnaitis Vytautas. Teatro ieškojimai, Gimtoji žemė, 1995-12-02, Nr. 136).

1996-uosius teatras pradėjo dalyvaudamas tarptautiniame festivalyje „Interrampa“ Rokiškyje, kur vėlgi rodė spektaklį „Mūšis prie Vilkmergės“, juo užbaigdamas festivalį, tik šįsyk vaidinti teko scenoje (Česnaitis Vytautas. Birželį – mūšis namuose. Gimtoji žemė, 1996-01-20, Nr. 8). Iš režisieriaus publikacijos sužinome dar daugiau detalių apie spektaklio scenografiją. „Scenografas J. Zareckas priblokštiems scenos darbininkams ramiai dėstė spektaklio pastatymui reikalingus atributus: lentos, virvės, vinys... Scenos tuštuma buvo išspręsta ir istorinės pjesės atmosfera sukurta“ (Česnaitis Vytautas. Birželį – mūšis namuose. Gimtoji žemė, 1996-01-20, Nr. 8). Publikacija baigiama pasvarstymu, kad pagrindinis „mūšis“ laukia namuose, ruošiantis Krivūlės renginiui.

Teatras paskelbė, kad ruošiantis šventei bei planuojant repetuoti du naujus nacionalinės dramaturgijos kūrinius, kurių premjeros vieno – pavasarį, kito – rudenį, priims naujus narius (Gimtoji žemė, 1996-02-10, Nr. 17).

Klojimo teatrų „Krivūlei-96“ buvo rengiama erdvė prie piliakalnio, tvarkyti buvusios žydų pirties griuvėsiai pritaikant juos scenai. „63 kėdės“ skelbė šventei ruošiantis premjerą (Vabalas Kostas. Piliakalnio papėdėje – teatro šventė, Gimtoji žemė, 1996-02-10, Nr. 17).

Į „Krivūlę“ pažiūrėta labai rimtai. Ruošiantis šventei iš tiesų buvo suburtas organizacinis komitetas, kurį sudarė skirtingų įstaigų bei įmonių atstovai. Buvo pasiskirstyta darbais, nuo scenos įrengimo lauke, miesto papuošimo, piliakalnio apšvietimo iki dalyvių, kurių tikėtasi sulaukti 150, saugumo klausimo, kurių vienas teatras nebūtų galėjęs įgyvendinti (Stankevičiūtė Ineta. Teatrų krivūlė sutaps su valstybės švente, Ukmergės diena, 1996-05-22, Nr. 41).

Kitoje publikacijoje skelbta, kad renginį sutiko remti akcinės bendrovės, jame buvo laukiama net 200 dalyvių Ieškant renginiui finansinės paramos tarpininkavo ir tuometinė rajono savivaldybės valdžia – meras Sigitas Čirba bei administratorius Pranciškus Tamoševičius (Steiblys Edmundas. Akcinės bendrovės sponsoriaus Krivūlei-96, Ukmergės diena, 1996-06-29, Nr. 52).

Ruošiantis šventei, pirties prie piliakalnio liekanos buvo pritaikytos trims vaidinimų aikštelėms, kad žiūrovai galėtų spektaklius stebėti vieną po kito (Česnaitis Kęstutis. Ne tik šventėm atgimstantis piliakalnis, Gimtoji žemė, 1996-06-22, Nr. 73). Informuojama, kad atvyks Agluonėnų, Skapiškio, Viešintų, Margonių, Molėtų, Jonavos ir Punsko teatrai. Atskleidžiamos atidarymo idėjos – jam buvo numatyta suvaidinti spektaklio „Mūšis prie Vilkmergės“ fragmentus, nešti šventą ugnį. Publikacijoje užsimenama, kad 1996-ieji metai teatrui „63 kėdės“ yra jubiliejiniai. „Dešimt metų, kaip gyvuoja, aktorių branduolys pasipildo naujais nariais. Teatro magija vilioja“, – rašoma straipsnyje (Česnaitis Kęstutis. Ne tik šventėm atgimstantis piliakalnis, Gimtoji žemė, 1996-06-22, Nr. 73). Ta proga šventei buvo rengiami bukletai su teatro gyvenimo akimirkomis nuotraukose.

Šventė Ukmergėje vyko ypač iškilmingai, pradėta šventomis Mišiomis, eisena ir patrankos šūviais, ji truko dvi dienas. Spektakliai rodyti scenose, įrengtose prie senosios pirties liekanų ir dėl liūties Kultūros rūmuose, kur veikė ir „Svečių seklyčia“ (Gimtoji žemė, 1996-07-09, Nr. 80; Česnaitis Kęstutis. Šventė, kuri niekada nesibaigs Gimtoji žemė, 1996-07-11, Nr. 81).

Šventė susiliejo su dailės pleneru. Teatrai buvo apdovanoti įmonių įsteigtais prizais, o režisieriai pagerbti, užrišant jiems specialiai šventei išaustas tautines juostas. Krivūlė, atitekusi šventės pradininkui Petrui Bielskiui, iš Ukmergės iškeliavo į Klaipėdą (Stundžytė Zita. Piliakalnio aukure liepsnojo šventinė krivūlės ugnis, Ukmergės diena, 1996-07-05, Nr. 56).

Šventė iš tiesų buvo didžiulis įvykis miesto kultūriniame gyvenime ir įtraukė ukmergiškius – po jos buvo dalijamasi įspūdžiais, aptariami spektakliai, sulaukta ir didesnio spaudos dėmesio. Net buvo surengta konferencija spaudai, kurioje vėliau buvo pateikta ir platesnė spektaklių apžvalga, atkreipiant dėmesį, kad dauguma spektaklių buvo komedijos žanro, bet ne „šedevrai“, buvo prastas matomumas, trūko vietų atsisėsti (Stundžytė Zita. Geri žmonės moka juoktis, Ukmergės diena, 1996-07-18, Nr. 60). Publikacijoje svarstyta, kuo skiriasi profesionalus ir klojimo teatras, ko reikia publikai – ir tai teikė žinių rajono skaitytojams apskritai apie teatrą.

Teatras „63 kėdės“ pirmąją šventės dieną užbaigė premjera – Kęstučio Česnaičio misterija „Mirtininkas“. Jį statydamas režisierius V. Česnaitis pasuko nauju keliu. Spektaklis plačiau apžvelgtas atskira publikacija „Geri žmonės moka juoktis“ (Stundžytė Zita. Ukmergės diena, 1996-07-18, Nr. 60). Ukmergiškių spektaklis skyrėsi nuo klojimo teatrų pastatymų, buvo modernus, savo estetika besilygiuojantis į profesionalų spektaklius, todėl ne visiems patiko. Buvo pasitelkti sudėtingi scenos efektai, padėję sukurti „su realybe labai tolimais saitais susietus dalykus, kalbančius žiūrovams apie amžinuosius filosofinius žmogiškumo klausimus“ (Stundžytė Zita. Ukmergės diena, 1996-07-18, Nr. 60). Ukmergiškiai neįvertino spektaklio – jis susilaukė kritikos, kad prikrautas alegorijų, simbolikos rebusų, taip pat – dėl to, kad prastai girdėjosi, ką kalbėjo aktoriai. Suveikė atmetimo reakcija – nepriimtina priimti kitokį spektaklį, nei įprasta klojimo teatrams. Vis tik pripažinta, kad spektaklis nepaliko abejingų, kažką sujudino kiekvieno mintyse: „supurtė amžinąja žmogiškumo dvasia“, „privertė nuščiūti“ (Stundžytė Zita. Ukmergės diena, 1996-07-18, Nr. 60).

Vėliau Klaipėdos universiteto docento Petro Bielskio publikacijoje režisierius V. Česnaitis pavadintas kolona, stulpu, kuris „su didžiausiu atsidavimu ir meile globoja ir ugdo senąjį Lietuvių teatrą, ko gero vienas toks, visoje Rytų Lietuvoje“ (Bielskis Petras. Graži teatro paslaptis, Ukmergės diena, 1996-11-05, Nr. 107). Toje publikacijoje pirmą kartą pateikta profesionali teatro „63 kėdės“ pastatymų „Mūsų gerasis“, „Mūšis prie Vilkmergės“, ir „Mirtininkas“ recenzija. Režisierius V. Česnaitis įvertintas už gebėjimą kūrinius perskaityti ir atskleisti scenoje originaliai, naujai, laužant nusistovėjusias „klišes“, stereotipus, gebant valdyti spektaklio visumą, stebinti naujumu. Profesionali recenzija, publikuota rajoninėje spaudoje, – taip pat reikšmingas įvykis – ji gerokai praplėtė Ukmergės žmonių supratimą apie teatrą.

Metų apžvalgoje „Krivūlė-96“ buvo įtraukta prie svarbiausių metų įvykių.

Autorės nuotr.

• Prie šio straipsnio pridedamos laikraščių „Gimtoji žemė“ ir „Ukmergės diena“ publikacijų nuotraukos: Gimtoji žemė,  1995-06-01, Nr. 63 (pagrindinė);
• 1994-02-15, Nr. 20;
• 1994-03-24, Nr. 36;
• 1992-09-29 GZ Nr. 111;
• 1994-06-14, Nr. 74;
• 1995-03-11, Nr. 29;
• 1995-08-19, Nr. 96;
• 1996-02-10, Nr. 17;
• 1996-07-09, Nr. 80;
• 1996-07-11, Nr. 81
• Ukmergės diena, 1996-06-29, Nr. 52;
• 1996-07-02, Nr. 53;
• 1996-07-05, Nr. 56;
• 1996-07-18, Nr. 60;
• 1996-11-05, Nr. 107.