Tarmiškai vaidinantis Valų mėgėjų teatras „Plaštaka“ rengia unikalias talaluškų šventes

Valų mėgėjų teatras „Plaštaka“ pernai atšventė dešimties metų sukaktį. Sukurti penki spektakliai išsiskiria tuo, kad daugumoje jų skamba tarmiška šnekta. Vadovė Alė Ališauskienė nebijo netradicinių sprendimų, o tuo pačiu kuria unikalią talaluškų švenčių tradiciją.

Šnekučiuojamės su teatro vadove A. Ališauskiene bei aktoriais Stase Šepetiene, Tadu Džiautu, Albinu Tamošiūnu.

Jūsų teatro pavadinimas gali būti suprantamas dvejopai – kaip jis gimė?

Alė: Kai rinkomės pavadinimą ir galvojome, koks jis galėtų būti, pirmiausia visi prisiminėme, kad pro Valus teka upelis „Plaštaka“. Jis labai mažas, bet labai sraunus – tuo yra išskirtinis.

Antrąją reikšmę atradome daug vėliau – minėdami dešimtmetį supratome, kad plaštaka – tai ranka, draugystė. Karantino metu švęsdami jubiliejų visi nusipiešėme savo rankas, ant jų surašėme palinkėjimus ir taip įsiamžinome.

Kaip susibūrė teatras?

Alė: Teatro pradžia sutapo su mano darbo meno vadove Ukmergės kultūros centro Žemaitkiemio skyriuje pradžia 2012-aisiais. Prieš tai dirbau Balninkų mokykloje. Kai įsidarbinau skyriuje, teatro nebuvo.

Gal buvo anksčiau?

Stasė: Tik tarybiniais laikais.

Alė: Žemaitkiemyje kultūros darbuotojai buvo visada, esame Žemaitkiemio skyriaus kolektyvas, bet teatras susibūrė Valuose, nes aš čia gyvenau, čia visi pažįstami žmonės buvo.

Sutapo, kad panašiu laiku pradėjo burtis vietos bendruomenė. Dar čia nedirbau, bet bendruomenė jau pakviesdavo į šventes.

Bendruomenės pirmininkė Angelė Jokubynienė padėjo sukviesti visus, norinčius dalyvauti veiklose. Tų visų buvo per dvidešimt. Su kiekvienu pasikalbėjusi, sužinojau, kad vyrai muzikuoja, Tadas, Albinas – armonikieriai, yra ir dainuojančių žmonių, išgirdau, kad daugelis kalba savo krašto tarme. Pradėjau galvoti, kas tiktų būtent tiems žmonėms. Nesu režisierė, esu baigusi chorinį dirigavimą, bet galvojau pirmiausia apie žmones. Ir pasitaikė A. Kazakevičienės knyga „Kaip velnias akmenį nešė“, parašyta Utenos tarme. Ne visų žodžių prasmę supratau, bet pamaniau, kad pritaikius savo tarmę mus labai tiktų. Skaitydama tą knygelę pamačiau Valų žmones rolėse. Nors iš susirinkusiųjų nė vienas nebuvo kada nors vaidinęs ar bent nė vienas man nepasisakė, tačiau spektaklis buvo visiems priimtinas ir savas. Visi jį statė su ugnele ir užsidegimu. Įsitraukė apie 25 žmonės, buvo daug jaunimo, mūsų paaugliai vaikai. Ir jie labai noriai dalyvavo. Albinas grojo armonika, pamatęs velnią slėpėsi. Labai smagu, kad vaidinimą turime nufilmavę. Kai susitinkame per teatro šventes, žiūrime jį su nostalgija.

Tai buvo jūsų debiutinis spektaklis?

Alė: Taip. Jį pristatėme 2013-ųjų metų rajoninėje kaimų mėgėjų teatrų šventėje „Klėtelė“, kurioje pelnėme tarmiškiausio spektaklio apdovanojimą. Rodėme jį Ukmergėje, Varinėje, Pašilėje.

Stasė: Į Pašilę gyvą gaidį vežėmės, kad velnią išbaidytų. 

Alė: Kažkas pasiūlė, kad turi gaidelį, bet reikėjo, kad jis būtų ramus, nepabėgtų, nes spektaklio pabaigoje turi būti velnio gąsdinimas su gaidžiu.  

Vaidindami tarmiškai iš tiesų esate įdomūs. Tarmė – jūsų teatro stiprybė.

Alė: Po šio pirmojo spektaklio tarmė mums pritiko. Mus pastebėjo televizija, filmavomės LRT  Kultūra laidoje apie tarmes ir patarmes „Lietuva mūsų lūpose“. Tai buvo iššūkis. Ėmėme vaizdelius iš „Kaip velnias akmenį nešė“ ir prie jų pridėjome balabaikų. Savo programą pavadinome „Senojo kaimo buities vaizdeliai“. Filmuotojai paprašė sukurti autentišką aplinką. Radome Valuose seną sodybą, kur ir vyko filmavimas.

Kiek per dešimtmetį jau sukūrėte spektaklių?

Alė: Penkis. Antrasis buvo K. Čiplio-Vijūno „Bobutės susipyko“.

Tadas: Vytas teisėju buvo, aš – sekretoriumi, mano kelnės tokios potrumpės.

Alė: Trečiasis spektaklis – „Senmergių godos“, mano sugalvotas ir režisuotas. Jo pagrindu ėmiau smulkiąją ir dainuojamąją tautosaką, iš kurių sudėliojau pasakojimus.

Ketvirtas spektaklis – taip pat mano sugalvotas. Mačiau, kad pjesė mums gali būti per sunki, kartais – neįveikiama. Reikėtų pritaikyti kūrinį, adaptuoti, tai man, žinant ką kiekvienas geba, paprasčiau sugalvoti pačiai. Tada sukūriau „Nei šis, nei tas, bet gal kai kas ir supras“.

Tadas: Šitame spektaklyje buvau „klapčiukas“.

Alė: Penktasis – „Repeticija prieš premjerą“ pagal K. Binkio eiliuotą poemą „Tamošius bekepuris“. Šiame spektaklyje integravau lėles. Jei tai būtų ne teatras „Plaštaka“ o naujas kolektyvas, pavadinčiau jį „Makaulių teatru“, nes vaidina tik lėlių ir aktorių galvos, iškištos iš už širmos.

Kaip gimė toks kaimų mėgėjų teatrui nebūdingas, drąsus sprendimas?

Alė: Su šiuo, penktuoju, spektakliu labai norėjau išeiti iš kaimų mėgėjų teatrams įprasto formato, kai visą scenografiją sudaro stalas, kelios kėdės, gal dar kokia širma, ir visas veiksmas vyksta toje aplinkoje. Fonas visada tas pats. O dauguma spektaklių – satyriniai. Norėčiau, kad mes ne būtinai satyrą pabandytume. Dar nepabandėme, gal dar ne visai pavyktų. O ateityje gal ir pavyks.

Tad norėjau kažką netradicinio sugalvoti. O kaip man pavyko ir kaip aktoriai tai priėmė, tegul patys papasakoja.

Stasė: Iš karto „nelipo“. Visi pasišiaušėm – ką čia Alė sugalvojo. Neįprasta pusiau su lėlėmis, pusiau su galvomis gyvai. 

Tadas: Pradžioje taip sunkiai „skilo“, kad galvojau čia jums „blizgė“ bus – nieko nesigaus.

Alė: Dar kitos aktorės pasakojo, kad po to, kai pristačiau idėją, eidamos namo burbuliavo. Tikrai sunkiai statėme, nes iš pradžių nepatikėjo. Ir į repeticijas sunkiai rinkomės. Jau buvau „ant ribos“, kad atšaukčiau spektaklį. Galvojau, kad gal tikrai aš juos verčiu per prievartą. Jau norėjau pasiduoti.

O patikėjo tik tada, kai įvyko premjera Valuose. Mums visada svarbu, kaip žmonės priims spektaklį. Nauja forma buvo netikėta daugeliui. Valų žmonės palaimino, tad po premjeros atsirado motyvacija.

Parodėme spektaklį Žemaitkiemyje, Nuotekuose. Žmonės liko netgi sužavėti. Pakvietė ir į asmeninę šventę. Manau, spektaklis ir idėja pasiteisino. Ir toliau rodysime.

Kur keliaujate su spektakliais?

Alė: Rodėme savo rajone – Taujėnuose, Želvoje, Žemaitkiemyje ir kitur. Anykščių rajone – Kurkliuose, Molėtų – Balninkuose, Dapkūniškiuose, Širvintų – Anciūnuose, Rokiškio – Kavoliuose ar Kavoliškiuose.

Su teatralizuotomis programomis buvome du ar tris kartus pakviesti į Panevėžį pasirodyti Užgavėnių šventėse.

Vietovės, rodant spektaklius, koncertuojant, kartojasi, nes užsimezga draugystės.

Kiek dabar yra narių?

Alė: Laikui bėgant kai kas atitrūko dėl darbų. Kai kurie renkasi visus dešimt metų. Dabar vaidina dešimt žmonių. Negalėčiau jų vadinti nariais, visi esame draugai. Jaunimas išvažiavo, kas šeimas sukūrė, kas dirba mieste.

Dalyvauja šeimomis. A. Jokubynienė ir Liuda Širvinskienė – seserys, Aldona ir Kazys Gelūnai, Albinas seniau vaidino su žmona Albinute.

Dar vaidina Vida Remeikienė.

Iš pradžių ir mano vyras vaidino, nes labai trūko vyriškų vaidmenų atlikėjų. Bet dabar jau atsisakė. „Tu nori iš artojo padaryt aktorių. Taip nebus“, – sako.  Dabar jis daugiau mus vežioja.

Stasė iš pradžių viena vaidino, o jos vyras Vidas Šepetys yra skaitantis, bet labai santūrus žmogus. Pakalbinau, kad spektaklyje „Senmergių godos“ vaidintų senbernį. Sakiau, kad rolė yra be žodžių, jam tik senmergės kelnes primatuos. Sutiko. Paskui pastebėjau, kad tą santūrumą galima išnaudoti rolėse.  O naujausiame spektaklyje jis jau – piršlys.

Stasė: Visada, kai vaidindavome, sakydavo, aš tik stoviu ir tyliu, daugiau nieko nedarau. O laurai – tai visiems.

Alė: Nuo teatro įsikūrimo pradžios dalyvavo Rasa Bušinskienė, Saulė Pileckienė, Žydruolė Voverienė, Albina Tamošiūnienė, Jolita Ališauskienė, Vytautas Ališauskas.

Vaidinime „Kaip velnias akmenį nešė“ vaidino jaunimas: Sandra Šepetytė, Tomas Gėlūnas, Karolina Ališauskaitė, Elzė ir Austėja Ališauskaitės. Spektaklyje „Bobutės susipyko“ vaidino Jogailė Širvinskaitė, Emilija Ališauskaitė.

Kas sunkiausia, dirbant kaime?

Alė: Paskutiniu atveju sunkiausia buvo tai, kad reikėjo įtikinti žmones, jog neturime vaidinti būtinai kaip visi. Bet jie manęs klauso.

O šiaip sunkiausia surinkti į repeticijas. Būtų lengviau, jei nusistatytume laiką ir visada repetuotume tuo pačiu metu. Bet kaime taip nesigauna, nes kiekvienu metų laiku yra skirtingi darbai, o teatre vaidina ir ūkininkaujantys žmonės. Reikia prisiderinti ir planuoti laiką taip, kad repeticijos nevargintų.

Pirmąjį spektaklį kūrėme, kaip sakiau, su ugnele, o vėliau atsiranda nuovargis. Kartais pajunti, kad kai kurie eina iš pareigos, nes nenori apvilti kolektyvo. Esame vieni nuo kitų priklausomi. Bet visi labai draugiški.

Stasė: Būna tikrai kartais tingisi eiti į repeticiją, ypač žiemą. Bet nueini ir grįžti patenkintas, su energija, nes namie – ta pati rutina.

Alė: Mes labai mažai turime kokybiškų nuotraukų. Vienas iš sunkumų – kad tas pats žmogus turi viską apgalvoti. Ir scenarijų paruošti, ir scenografiją, ir režisuoti, ir renginį vesti ir dar pats fotografuoti. Pas mus profesionalūs fotografai nevažiuoja. Režisūrinius sprendimus sugalvoju dažniausiai naktį. Prigalvoju daug, bet paskui suvokiu, kad dėl techninių galimybių trūkumo, pusės negaliu įgyvendinti.

Kaip keliaujate su teatru – savu transportu ar įstaigos?

Alė: Įvairiai. Jei tolimesnė kelionė, prašome kultūros centro. Jeigu transportas tą dieną nebūna užimtas, duoda. O jei užimtas arba vietoje važiuojame, tai tada Albinas su mano vyru veža. Talpiausia Albino mašina – septynių vietų. Žiūrint kokios dekoracijos. Jeigu širmos, reikia didesnės mašinos. Dėl kiekvieno renginio reikia viską apgalvoti – kaip važiuosime, kas finansuos ir kitus dalykus.

Koks vaidmuo ar įvykis kiekvienam iš jūsų pats įsimintiniausias?

Stasė: Pats pirmas – įsimintiniausias, nes tai – pirma rolė gyvenime ir man ji buvo įdomi. Vaidinau Anciūtę, kuri tokia nevala, tinginė. Rolė nebuvo labai sudėtinga.

Albinas: Man įsimintiniausias spektaklis „Kaip velnias akmenį nešė“, kaip aš nusgrojau Dainavoj.

Tadas: Prisimenu, kai po kažkurio spektaklio ar eigoje, kai išėjau iš scenos į užkulisius, Alė mane kad griebė – supratau, kad kažką pridariau. O ką ir koks spektaklis buvo, nepamenu.

Alė: Čia tikriausiai nuotykiai. Tado, Albino rolės dažniausiai būna susijusios su muzikavimu. O Tadas, kaip aš sakau, yra scenos chuliganas, nes mėgsta kažką netikėto iškrėsti. Tada visi turi improvizuoti arba man tenka išvesti iš situacijos.

Stasė: Dar buvo įvykis, kai Angelė koją susilaužė.  

Tadas: Turėjome tą pačią dieną pasirodyti dviejose vietose. Pirmiausia Tulpiakiemyje. Tarp spektaklių buvo daug laiko. Iš pradžių užsukome pas ūkininkę, pasisvečiavome, o paskui į „Kaimynų“ bendruomenės šventę, kuri vyko prie tvenkinio.

Alė: Mes užsukome pasibūti ir turėjome trumpą pasirodymą. Angelė šokdama kryptelėjo koją. Skauda, tinsta, negali pristoti. Buvom net nepersirengę, visi su tais rūbais nuvažiavome į priimamąjį, ir aš pradėjau prašyti, kad priimtų be eilės, aiškinau, kokia situacija. Peršvietė, padarė nuotrauką paaiškėjo, kad koja lūžo. Uždėjo gipsą. O tada – į Žemaitkiemį vaidinti. Jau pradėjome derinti, kas Angelės rolę perims, kad ji nebesikankintų, o ji sako: „Vaistai pradėjo veikti, man dabar neskauda, aš pati suvaidinsiu.“ Ji turėjo liudininkės rolę teisme. Taip ir vaidino su sugipsuota koja. Su ramentais atėjo liudyti į teismą. O kai kurie žiūrovai pagalvojo, kad taip turėjo būti.

Stasė: O kai Rasa per patį spektaklį susimušė, tai suvaidino, kad ir turėjo pargriūti ir kad skauda.

Alė: Spektaklyje „Nei šis, nei tas, bet gal kas ir supras“ Albinas su žmona labai gražią sceną vaidino, tokį liaudišką pasakojimą, jų labai graži tarmė. 

Albinas: Mes tarmiškai ne kalbėjome, o šnekėjome.

Alė: Aš, tarp kitko, ir konsultuojuosi su jais, ko pati nežinau, nes tos tarmės vis tiek skiriasi.  Aš pati kilusi iš Vidiškių, atitekėjusi į Valus. Būna kad ir prasmės nežinau kai kurių žodžių, tai vyrai mane pakonsultuoja.

Kokia tai tarmė?

Apie mūsų tarmę tiksliau atsakytų kalbininkai. Tai – Ukmergės ir Molėtų krašto patarmių „mišrainė“.

Jūs turite, galima sakyti, unikalią talaluškų šventę. Talaluškos – humoristinės liaudies dainos. Šventės metu populiarinate šio krašto etnokultūros tradicijas, gyvą liaudišką kalbą ir humorą. Kaip ji gimė?

Alė: O prasidėjo viskas nuo to, kad važiuojant iš eilinio pasirodymo, mūsų vyrai – tai Albinas, tai Tadas – vis užtraukia kokį smagų ketureilį. Pradėjau klausinėti, pamačiau, kad labai daug žino visokių kupletų ir talaluškų, ypatingai Albinas. Pasikviečiau abu į namus ir ėmiau užrašinėti viską, ką prisimena. Paskui gimė idėja, kad mes galime padaryt tokią šventę, kuri būtų išskirtinė, nes niekas daugiau tokios nedaro. Tai nuo vyrų ir pradėjome. Pirmas kupletas: „Kas taip padarys, kaip mūs kaimo moterys – iš kiaulytes vadagytes penki bliūdai kašlenytes“ – toks kaip prisistatymas mūsų būdavo.

O iš kur jūs, vyrai, tų juokų, ketureilių tiek daug žinote?

Albinas: Bendraudami su muzikantais, vieni iš kitų išmokstame. Mano nei tėvai, nei seneliai nebuvo muzikantai. Man buvo septyniolika, broliui šešiolika metų – dengėme stogą. Iš uždirbtų pinigų nusipirkome armoniką. O kaip išmokti groti? Vienas pamokino kokią blevyzgą, o blevyzgos labai greitai prigyja. Kai pramokau, grodavau vakaruškose.

Alė: Vakaruškose muzikantai prieš valsą visada pirma kokį posmą užtraukia. Tai pritaikėme ir teatre.

Į talaluškų šventę atvyksta ir kiti teatrai. Ko laukiate svečiuose?

Alė: Talaluškų šventę šiemet rengiame jau septintą kartą. Ji vyks Valų bendruomenės namuose balandžio 15 dieną. Atvyks Rokiškio rajono Bajorų mėgėjų teatras „Šnekutis“, Jonavos rajono Upninkų armonikininkės, Ukmergės rajono Veprių, Rečionių, Krikštėnų, Balelių, Šventupės atlikėjai, Šventupės humoro grupė „Verpeta“.

Ar jūsų teatras turi kokią nors tradiciją?

Alė: Turi. Visada, kur bevažiuotume, vežamės medinį šaukštą, iš kurio geriame „vaistus“. Kokius, istorija nutyli. Tik vieną šaukštą, būtinai medinį.

Albinas: Semiame juo iš bliūdelio.

Alė: Dar viena tradicija – dažniausiai per Trijų Karalių šventę Valų bendruomenės pirmininkė A. Jokubynienė visiems dovanodavo nuotraukas, kuriose užfiksuotos mūsų repeticijos, vaidinimai. Aš kiekvienam sugalvodavau smagias nominacijas. Šios tradicijos laikėmės iki pandemijos. Dabar vėl prie jų sugrįšime.

Labai džiaugiuosi savo kolektyvu, visi esame labai draugiški.  

 

Autorės ir teatro „Plaštaka“ archyvo ir nuotr.

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)

Pridėti komentarą

ukzinios.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, nesusijusius su tema, įstatymus pažeidžiančius, reklaminius, skatinančius smurtą komentarus. Už komentarus atsako juos parašę skaitytojai. Kurstant smurtą, rasinę, tautinę, religinę bei kitokio pobūdžio neapykantą ar kitaip pažeidžiant LR įstatymus, galite sulaukti atitinkamų tarnybų dėmesio.


Jonines

Kainoteka

Optima 13 Picerijos salės nuoma

Draugai

Ukmerges kulturos puslapiai

gpm 2011 n 135

Lietuvos valstybe

ukvm

vilkmerge

UKC logo 115x63

Apkeliauk

Tauragės laikraštis

KuoSkiriasi.lt

baidariu aukstaitija

Interneto dienraštis Bernardinai

Vilkmerge

lrytas

delfi

logo srtrf-300x170

Į viršų