Teatrą „Po liepomis“ lanko keliolika asmenų. Kolektyvo spektakliai „Tokia jau ta moterų dalia“, „Lietuvaitės“, „Nepasisekė Marytei“ pristatyti vietos bendruomenės žmonėms. Spektaklis Liudvikos Didžiulienės-Žmonos „Lietuvaitės“ pristatytas ir kituose Ukmergės kultūros centro skyriuose bei Ukmergėje. Šatrijos Raganos „Nepasisekė Marytei“ parodytas Širvintų rajone. 2022-aisiais kolektyvas pristatė naują spektaklį „Sunki našta“, sukurtą pagal V. Ruminavičiūtės pjesę, ir laimėjo Ukmergės rajono mėgėjų teatrų šventę – konkursą „Klėtelė 2022“. Kalbamės su teatro vadove, režisiere L. Monkevičiene.

Kiekvieno Ukmergės kultūros centro skyriaus renginių organizatorius pats pasirenka, kokius kolektyvus burti. Kaip kilo idėja suburti teatrą?

Man 2016-aisiais pradėjus dirbti renginių organizatore, skyriuje buvo tik vienas kolektyvas – folkloro ansamblis „Ievužė“, tai norėjosi daryti kažką naujo. Su prieš tai dirbusia Onute prasilenkėme, bendrauti neteko. Kiek žinau, ji ruošdavo vaikų kalėdinius spektaklius.

Kadangi pati Želvos gimnazijoje turėjau dramos būrelį, tai ir ėmiausi burti teatrą. Viskas prasidėjo nuo vaikų. Kai kūrėme Kalėdoms „Miško pasaką“ pagal filmuką vaikams, spektaklyje pakviečiau vaidinti ir suaugusiuosius. Meškiną vaidino dviejų brolių tėtis.

Vėliau paklausiau, ar nenorėtų susiburti ir į suaugusiųjų teatrą ir kurti spektaklius suaugusiesiems. Aušra Bačienė pritarė, kad būtų puiku dėl užimtumo. Ji kvietė žmones.

Bandymų buvo ne vienas. Būdavo ateina, pradedame kalbėti, kad reikės vaidinti, išmokti žodžius, ir atsiranda išgąstis, sako – jūs darykite, o mes dar pažiūrėsime.

Vieną spalio mėnesio penktadienį susirinko 20 žmonių. Galvojau, smagu, kad tiek daug. Kokį scenarijų reikės susirasti, kad visiems vaidmenų užtektų.

Bet tiek daug atėjo tik į pirmą susitikimą, vėliau natūraliai atkrito, liko 15–16 žmonių. Tada jau pradėjau ieškoti scenarijaus. Parinkau L. Didžiulienės-Žmonos kūrinį „Lietuvaitės“, nes reikėjo, kad būtų daug rolių.

Teatro užuomazgos buvo 2018–2019 metais, o premjera įvyko 2020-ųjų sausio 17-ąją Liaušiuose. Buvo stiprus ir smagus spektaklis. Jį rodėme „Vilkmergės“ restorane, kur gerbiama Angelė Andrikonienė organizuodavo susiėjimus senjorams, taip pat Šešuoliuose.

Esate dar jaunas teatras, o kiek spektaklių jau spėjote sukurti?

Dar iki „Lietuvaičių“ 2019-aisiais Joninėms paruošėme ir parodėme etiudą su tradicijomis, pašnekesiais.

2020-ųjų Joninėms pastatėme Šatrijos Raganos „Nepasisekė Marytei“. Su šiuo spektakliu vykome į Kiauklius, Širvintų rajone.

„Gaspadorių ir gaspadinių“ šventėje vaidinome mini spektakliuką „Moterų dalia“ pagal mano sukurtą scenarijų.

Per pandemiją repeticijos vyko nuotoliu. Suaugusieji kartu su vaikais kūrė spektaklį „Raudonkepuraitė“. Kadangi pandemija niekaip nesibaigė, nusprendėme sukurti vaizdo įrašo spektaklį. Jis išskirtinis tuo, kad aktoriai vaidino ne scenoje, o skirtingose erdvėse. Kiekvienas nufilmavo savo rolę, o sumontuoti padėjo vienos aktorės sūnus Laurynas Bačys.

Koks naujausias jūsų spektaklis?

Tai – V. Ruminavičiūtės „Sunki našta“. Jo premjera įvyko 2022-ųjų liepą Taujėnuose per rajono kaimų mėgėjų teatrų šventę-apžiūrą „Klėtelė“. Mūsų spektaklis buvo atrinktas atstovauti rajonui regioninėje apžiūroje „Atspindžiai“, kuri vyks 2023-iųjų rudenį.

Taip pat vyko premjera ir Liaušiuose.

Su spektakliu buvome Molėtų rajone, Balninkuose, Videniškiuose, Jonavos rajone, Upninkuose. Vaidinome Ukmergės rajone Krikštėnuose, Vepriuose, Valuose, Želvoje, Taujėnuose, Sližiuose. 

Atstovauti rajonui regioninėje  teatrų apžiūroje – didelis pasiekimas.

Dirbame ne dėl pasiekimų, dėl geros emocijos, susibūrimo. Mus labai palaiko Liaušių gyventojai, jie labai laukia teatro vaidinimų. Žinoma, mielai priima bei sutinka ir atvykstančius į svečius kolektyvus, bet labiausiai laukia savų žmonių pasirodymų.

Didžiausias įvertinimas – savų, artimų žmonių, kai jie klausia, kada vėl vaidinsime, kada bus naujas spektaklis.

Kas yra kolektyvo nariai?

Naujausiame spektaklyje vaidiname septyniese, tarp aktorių – ir aš. Amžius įvairus. Vaidina ir jaunimas, ir senjorai. Žmonės šiek tiek keitėsi dėl tam tikrų priežasčių.

„Sunki našta“ veikėjai: Mama – Zenė Tijūnaitė, Magdelė – Rima Zaveckienė, Regina – Diana Garliauskienė, Birutė – Aušra Bačienė, Aldona – Lina Minkevičienė, Jurgis – Lukas Tolvaiša, Vincas – Astijus Bačys.

Teatre yra tiek narių, kiek tuo metu vaidina. Reikia daugiau, pasikviečiu daugiau. Jei rolių mažiau, natūraliai ir mažiau žmonių susirenka. Netenka sakyti – tu nevaidinsi.

Rudenį, vasarą žmonės mažiau laiko gali skirti, nes yra darbymetis.

Iš kur jūsų pačios polinkis į teatrą?

Mokydamasi Želvos vidurinėje mokykloje lankiau dramos būrelį, kuriam vadovavo Zita Butiškytė. Labai patiko lankyti būrelį, buvome labai motyvuoti – tai didelis vadovės indėlis.

Pati iš savęs labai mėgstu organizuoti renginius. Sėslumas man netinka, noriu veiklos, kaitos, įtraukti, burti, judinti. Varikliukas viduje nenustygsta. Neturiu muzikinio išsilavinimo ar choreografijos pagrindų, todėl teatrą suburti buvo lengviausia.

Su kokiomis problemos susiduria teatras?

Trūksta prieinamų pjesių, bet kai reikia, atrandi.

Sunkiausia suderinti repeticijų laiką, žmonės į jas renkasi po darbų, kada kas gali. Bet viskas įveikiama. Atrodo, kad noras gerai leisti laiką stipresnis. Gerai – tai kitaip, nekasdieniškai. Keliauti, pasirodyti. Smagu, kai pasidžiaugia žiūrovai.  

Rodant „Sunki našta“, nebuvo spektaklio, kad po vaidinimo neprieitų kas nors iš salės ir nepasakytų – kokia gyvenimiška situacija, kaip gerai suvaidinote. Kitas ir ašarą nubraukia.

Žiūrovų atliepimas, grįžtamasis ryšys motyvuoja eiti į priekį.  Mes – ne profesionalai, esame mėgėjai. Smagiausia, kai prieina prie aktorių, pagiria tuos, kas vaidino.

Sunkumų pasitaiko. Rekvizitas, kurį reikia paruošti, pritaikyti, scenografija, kurią reikia sukurti. Mes nesame specialistai. Bet kai įveiki, pajunti malonumą.

Mūsų dabartinio spektaklio dailininkė – Silvija Liumparienė.

Esame labai dėkingi Ukmergės kultūros centrui – direktorei Rasai Graužinienei, pavaduotojai Sigitai Rimydienei – už tai, kad labai palaiko mūsų teatrą, mūsų veiklą, kad skiriamas transportas vykti į kitus rajonus, į kitus skyrius, kad galėtume pristatyti savo spektaklius. Iš tikrųjų toks palaikymas yra labai labai mums reikalingas ir mes esame dėkingi.  

Ar pasitaiko linksmų situacijų keliaujant, vaidinant?

Yra visokiausių nutikimų, bet tai yra mūsų teatro gyvenimas, kurį pasiliekame sau. Ir vaidinant visko pasitaiko, ir keliaujant. Nutinka ir smagių dalykų. Visa tai lai lieka teatre.

Kaip išsirinkote pavadinimą?

Prie Liaušių kultūros namų auga gražios didžiulės liepos. Mūsų pirmas pasirodymas buvo ruošiamas Joninėms. Vaidinti turėjome lauko scenoje. Prieš šventę ir repetavome lauko scenoje. Joninių išvakarėse pagalvojome, kad teatrui reikia pavadinimo. Liepos gal dar net nežydėjo ar buvo pati žydėjimo pradžia. Pagalvojau – „O, „Po liepomis“, teatro nariai sutiko.

Mėgėjų teatrai, ypač kaimuose, dažniau renkasi komedijas. O jūsų teatras?

Kolektyvo nariai manimi labai pasitiki. Man didelis džiaugsmas, kad jie sako – ką beduosi, tą vaidinsime. Mes tariamės, renkamės kartu. Siunčiame scenarijų per rankas, skaitome. Kartu sprendžiame – tinka ar netinka. Ieškodama rolių, žiūriu, ar rolė atitinka žmogaus vidų, klausiu, ar nori, ar gali vaidinti tą personažą. Yra mano matymas, bet visada klausiu žmogaus, ar jis pats gebėtų ir norėtų to vaidmens. Veikiame kartu.

Būna situacijų, kai tam tikrus sprendimus reikia priimti čia ir dabar. Buvome pakviesti vaidinti „Lietuvaičių“ į Žemaitkiemį. Mes pasiruošę laukiame autobuso, o vieno aktoriaus nėra. Jis vaidino tėvą – buvo svarbus, kaip ir bet kuris kitas spektaklyje. Skambinu aš, skambina kiti nariai – neatsako. Galiausiai prisiskambinome. Sako – tokie ir tokie reikalai, būsiu, bet vėluosiu. Man širdy nerimas, bet nesinori įtampos nešti į kolektyvą. Išvažiuojame be jo. Vaidinti turėjome 19 val. Pusvalandis iki spektaklio, mes jau apsirengę, rekvizitą susistatę, o jo nėra. Vėl skambiname, neatsako. Likus dešimčiai minučių iki vaidinimo ateina supratimas, kad jis tikrai neatvyks. O mes jau čia ir turime vaidinti. Aš vaidinu mamą, jis – mano vyras, dukros iš tėvo turi išprašyti pinigų vestuvėms. Mūsų scena pati pirma.

Spektaklyje buvo studentas. Pasižiūriu aš į jo batus ir sakau – nusiauk. Nusiavė. Į tuos batus sukišome pinigus, ir scenoje vaidinome be tėvo, stovėjo tik jo batai. Sprendimas buvo priimtas per kelias minutes. Pasakiau aktoriams – didelėm akim stebėkim vieni kitus, klausykim, matykim, jauskim. Ir taip buvo.

Nors tėvas turėjo nemažai teksto, apžaidėme, kad jis išvyko į miestą, o pinigus suradome paslėptus batuose. Smagiausia, kad žiūrovas nė nepasigedo, nesuprato, kad trūksta aktoriaus.

Kai jis neatvyko, visi puolė į paniką. O žmogus – žodžio. Buvo rimta priežastis.

Tuo pasirodymu galėjome pasidžiaugti. Iš pradžių buvo šokas, bet viskas gražiai susidėliojo. Vėliau ir vaidinome tą spektaklį be tėvo.

Nors streso buvo nemažai, bet važiuodami namo visi klegėjome, pajutome bendrystę.

O kokių turite tradicijų teatre?

Mes keliaujame. Žiemą vykome apžiūrėti kitų miestelių ir miestų Kalėdinių eglučių.

Dėkoju už pokalbį ir linkiu sėkmės „Atspindžiuose“.

L. Monkevičienės asmeninio archyvo nuotr.