„Camera obscura“ nuo mėgėjų iki profesionaliojo šiuolaikinio meno išdaigų

Pirmasis „Camera obscura“ buvo mėgėjų teatrų festivalis, pasižymėjęs žaidybiniais elementais, tilpęs į vieną savaitgalį. Per du dešimtmečius festivalis keitė savo veidą ir raišką. Šiandien jis pristato šiuolaikinį meną, apimantį teatrą, performansą, muziką, šokį ir kitus reiškinius.

Du dešimtmečiai – nemažas kelias festivaliui. Publikacijos spaudoje liudija apie festivalio kaitą, vystymąsi nuo pirmųjų renginių iki šiandienos. Nors keitėsi organizavimas, raiška, išsidėstymas laike ir erdvėse, koncepcija išliko ta pati –  pristatant mažąsias scenos (ir ne tik) meno formas, atveriant netikėtas erdves, įtraukiant į aktyvų santykį, kuriant artumo jausmą tarp kūrėjo ir žiūrovo. 

Pirmasis, 2003-iųjų, „Camera obscura“, sumanytas kaip respublikinis mažųjų teatro formų (kamerinių teatrų) festivalis suaugusiųjų mėgėjų teatrų nišai užpildyti, leido atrasti kamerines Ukmergės kultūros centro erdves. Festivalio iniciatoriaus Julius Zareckas tuo metu dirbo rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėju.

Tamsaus kambario intymumas

Zitos Bataitienės straipsnyje „Kviečia naujas respublikinis festivalis“ (Ukmergės žinios, 2003-02-15,  Nr. 19) pristatytas renginio užmanymas. „Camera obscura“ išvertus iš lotynų kalbos reiškia „tamsus kambarys“. Tad pavadinimas apibūdino kamerinių teatrų festivalį, kuriuo siekta atverti mažąsias studijas, kamerines scenas, kambarius. Įžvelgta, kad šios erdvės „užima visai ne kuklią vietą“, „Scenos mylėtojai čia praleidžia šimtus repeticijų valandų, čia gimsta mizanscenos, maži ir dideli atradimai, netikėti režisierių ir aktorių talentų atšvaistai. „Camera obscura“ turi mažųjų scenų žavesį, nepakartojamą artumo jausmą tarp aktoriaus ir žiūrovo“ (Ukmergės žinios, 2003-02-15,  Nr. 19).

Žiūrovai įspėti, kad erdvės „nelepins vietų gausa“, tad į festivalį kviesti „scenos gurmanai“.

Pirmasis festivalis buvo surengtas žiemą, vasario 15 d., ir dedikuotas Lietuvos valstybės atkūrimo šventei. Jame vaidino penki teatrai, kaip rašyta – Lietuvos „mėgėjiškos scenos lyderiai“.  Tai – Mažasis teatras iš Kelmės, Rokiškio savivaldybės teatras, „Žaliaduonių“ teatras iš Utenos, Panevėžio rajono Miežiškių kultūros centro teatras, Trakų karališkasis rūmų teatras. Tarp jų – ir Ukmergės „Kambario“ teatras, vadovaujamas J. Zarecko. Festivalio programoje buvo komiškas spektaklis, monospektaklis pagal poeziją, miuziklas, „himnas meilei“ ir kiti žanrai.

Po festivalio Z. Bataitienė straipsnyje „Mažose scenose – daug teatrinio žavesio“ (Ukmergės žinios, 2003-02-18,  Nr. 20) rašė, kad spektakliai rodyti teatro „63 kėdės“, „Kambario“ teatro, vaikų ir jaunimo teatro „Nykštukas“ studijose. Straipsnio autorė dalijosi jausmu, tapusiu nauja teatrine patirtimi: „Mažose ir tamsiose teatrų patalpose žiūrovas, sėdėdamas prie pat scenos, girdi kiekvieną aktoriaus atsidūsėjimą, mato kiekvieną raumenų virptelėjimą“ (Ukmergės žinios, 2003-02-18,  Nr. 20).

Vienas smagiausių festivalio momentų – improvizuota kavinė kultūros centro II aukšto fojė „Pas Julių“, kūrusi tam tikrą festivalio atmosferą.

Daugiausia žiniasklaidos dėmesio sulaukė Jono Buziliausko monospektaklis pagal Pauliaus Širvio eiles „Velnioniškai vienas“. Jis rodytas improvizuotoje kavinėje. Rašyta, kad savo vaidmenį režisierius ir aktorius J. Buziliauskas „ne vaidino, o tiesiog dramatiškai išgyveno prie vieno iš kavinės staliukų“. Apie monospektaklį jis sakė: „Lyrika, prie kurios retai prieini – man arti prie širdies. Tai išsakymai iš sielos gelmių. Mėgstu Paulių Širvį, jo skausmas man artimas: tokį jausmą išgyvenau prieš dešimtmetį“ (Ukmergės žinios, 2003-02-18,  Nr. 20).

Simboliška, kad dvidešimtojo festivalio proga šis spektaklis pakartotas – jis buvo rodomas kavinėje „Aš būsiu čia“.

Spaudoje rašyta, kad „pirmas blynas“ nebuvo prisvilęs. Tikėtasi, kad renginys išaugs jei ne į respublikinį, tai į Aukštaitijos regiono festivalį, „nes pirmieji bandymai pasirodė verti idėjos tęstinumo“ (Ukmergės žinios, 2003-02-18,  Nr. 20).

Įvairūs  meno „pasireiškimai“

Apie 2004-ųjų festivalį, vykusį vasario 28-ąją, J. Zareckas, pristatydamas programą, rašė: „Nors dar nedrąsu teigti, kad tai – tradicinis renginys, tačiau kultūros centras nuosekliai įgyvendina tam tikrą „strateginę“ nuostatą – supažindinti Ukmergės žiūrovą su įvairiais mėgėjų teatro „pasireiškimais“ (Ukmergės žinios, 2004-02-26, Nr. 23). Tad jau tada tuometinis festivalio organizatorius Ukmergės kultūros centras žvalgėsi įdomesnių, neįprastų, naujų raiškos formų. Antrasis renginys žadėjo „džiugių ir mąslių“ akimirkų.

Antrajame festivalyje vaidino septyni mėgėjų teatrai – tai laikyta optimaliu skaičiumi vienos dienos renginiui, siekiant, kad per daug neišvargtų nei dalyviai, nei žiūrovai. Anonsuota, kad publika „turės galimybę patenkinti gana įvairius „žanrinio skonio“ poreikius – festivalio svečiai pristatys įvairia teatrine „technika“ pastatytus spektaklius“ (Ukmergės žinios, 2004-02-26, Nr. 23).

Festivalio programą tuometinėje spaudoje lydėjo trumpi anonsai.

Ukmergėje viešėjo Jonavos savivaldybės teatras, Jurbarko K. Glinskio teatras, Kretingos teatras-studija „Atžalynas“, Šiaulių jaunimo teatro studija „Helijas“, Trakų Karališkasis rūmų teatras bei Latvijos Lyvanų miesto saviveiklinis teatras. Taip pat vaidino ukmergiškis „Kambario“ teatras, parodęs premjerą.

Festivalyje rodytas groteskinis spektaklis, vodevilis, senosios lietuvių dramaturgijos komedija, monospektaklis pagal literatūros kūrinį, svečiai iš Latvijos atvežė teatro klasiką – pirmąjį latvišką spektaklį. Parodytos judesiu ir muzika sukurtos siužetinės improvizacijos buvo pirmoji šokio elemento, ilgainiui tapusio tradiciniu, festivalyje užuomazga.

Žiūrovų rato įtvirtinimas

Trečiasis „Camera obscura“ įtvirtino savo žiūrovų ratą. Jis buvo surengtas vasario 26 d. vėlgi Ukmergės kultūros centre. Vaidino Kelmės Mažasis, Rokiškio liaudies, Jonavos savivaldybės teatrai, Lyvanų miesto saviveiklinis teatras iš Latvijos, du Ukmergės teatrai – „Kambario“ ir „63 kėdės“. Taip pat – teatras „Ramūno ateljė“ iš Vilniaus – pirmasis profesionalus teatras šiame festivalyje.  Žiūrovų laukė žaidybinis miuziklas, sukurtas pagal pasaką, tragikomedija, monodrama, klojimo teatro pavyzdys ir kiti žanrai. Vienas spektaklis rodytas didžiojoje scenoje. Pristatyta ir viena premjera.

Apie trečiojo renginio išskirtinumą jo sumanytoją J. Zarecką spaudoje kalbino Arvydas Pėšina publikacijoje „Kviečia „Kamera obskura“ teatrų festivalis“ (Ukmergės žinios, 2005-02-24, Nr. 22). J. Zareckas atkreipė dėmesį, kad festivalyje pagrindas yra kolektyvai, vaidinantys nedidelėse scenose su nedaug aktorių. „Tokių mažų, kamerinių teatrų Lietuvoje – vienetai“, – sakė jis (Ukmergės žinios, 2005-02-24, Nr. 22). Festivalio atmosfera kurta taip, kad teatralai ne tik pasirodytų, bet ir bendrautų tarpusavyje bei su žiūrovais. Ją kurti padėjo „bufetas“ su ypatingais patiekalais, bufetininkėmis, valytojomis bei konferansjė.

Po 2005-ųjų renginio spaudoje rašyta, kad renginys buvo „turtingesnis, organizuotesnis, šaunesnis“, tačiau būta ir kritiškų vertinimų, nurodant, kad festivalis turėjo „ir kitą pusę“, pavadinant jį „Bohemiška – poetiška alkoholizmo forma“ (Ukmergės žinios, 2005-03-03, Nr. 25). Pastarasis pranešimas buvo publikuotas anonimiškai.

  1. Pėšinos straipsnyje „Festivalis pritraukia vis daugiau žiūrovų“ (Ukmergės žinios, 2005-03-08, Nr. 27) rašyta apie „žiūrovų antplūdį“, kad į spektaklius, vykusius Ukmergės kultūros centro kamerinėse erdvėse, patekti buvo sudėtinga, žiūrovams tekdavo stovėti. Vis tik organizatoriai džiaugėsi „kasmet didėjančiomis žiūrovų gretomis“. Rašyta: „Todėl jau dabar keliamas klausimas, kaip pasiruošti ateinantiems metams, nes į mažas sales visi žiūrovai nebetelpa, o į dideles scenas keltis negalima, kadangi festivalis kamerinis“ (Ukmergės žinios, 2005-03-08, Nr. 27).

Tuometinė kultūros centro direktorė Eugenija Vaitkienė džiaugėsi, kad Ukmergėje vykstantis kamerinių teatrų festivalis savo pobūdžiu Lietuvoje yra unikalus, vienintelis. Būtent mažųjų formų festivaliui ji įžvelgė geras galimybes, nes kultūros centras turi tam tinkamų erdvių – nedidelių scenų, užkambarių, fojė ir kt. Ji taip pat kalbėjo apie mėgėjų teatrų pasitempimą, lygiuojantis į profesionalus,  bei būtinybę ugdyti žiūrovą (Ukmergės žinios, 2005-03-08, Nr. 27).

Kęstutis Griškevičius straipsnyje „Ir vaidino, ir gražiai pabendravo“ (Gimtoji žemė, 2005-03-12, Nr. 29) rašė, kad „renginys vis gražiau ir tvirčiau įsikomponuoja į rajono kultūrinį gyvenimą“, tačiau apie žiūrovų skaičių pastebėjo: „Tiesa, jis nesukviečia tiek daug žiūrovų, kiek kiti panašūs festivaliai, tačiau turi savo privalumų“  (Gimtoji žemė, 2005-03-12, Nr. 29). Kaip svarbiausias privalumas įvardytas artimas žiūrovų ir teatralų kontaktas, galimybė bendrauti.

Aptardamas festivalio specifiką, autorius atsispiria nuo jo pavadinimo ir renginio iniciatoriaus J. Zarecko išsakyto palyginimo, kad festivalis „tarsi primena fotografijos apyaušrį, kai pro nedidelę fotokameros skylutę patekę vaizdai susifokusuodavo ant galinės jos sienelės“ (Gimtoji žemė, 2005-03-12, Nr. 29). Atkreipiamas dėmesys, kad visų festivalyje rodyti spektakliai skyrėsi siužetinėmis linijomis. Pasidžiaugta, kad kamerinių teatrų aktoriai Ukmergėje galėjo bendrauti su kolegomis, dalintis kūrybiniais planais ir patirtimi, susipažinti su rajono kultūriniu gyvenimu. Pasak straipsnio autoriaus, ilgai šurmuliavusios aistros po festivalio rodė, kad renginys nėra tik formalumas, o turi prasmę (Gimtoji žemė, 2005-03-12, Nr. 29). 

Profesionalų link

Ketvirtasis, 2006-ųjų, festivalis, išaugęs savo programa, surengtas pavasarį – balandžio 29 ir 30 dienomis.

Festivalis į Ukmergę sukvietė penkis mėgėjų teatrus, tarp jų – net tris, apdovanotus aukščiausiu įvertinimu – „Aukso Paukštėmis“. Vaidino Jonavos savivaldybės, Palangos „Grubusis“, Rokiškio liaudies, Pasvalio krašto muziejaus, Latvijos Lyvanų miesto saviveiklinis teatrai, taip pat profesionalus teatras „Ramūno ateljė“. Savo kūrybą pristatė ir Ukmergės teatrai – „Kambario“ ir „63 kėdės“. Iš viso – aštuoni spektakliai, iš jų – dvi premjeros.

Vaidinimai keitė vienas kitą skirtingose kultūros centro erdvėse: didžiojoje scenoje ir kamerinėse erdvėse – „Kambario“ teatre, studijoje „63 kėdės“, vaikų ir jaunimo studijoje „Nykštukas“.

Spaudai pateiktame festivalio programos anonse „Vėl atsiveria „Cameros obscuros“ scenos“ (Ukmergės žinios, 2006-04-29,  Nr. 47) kalbėta apie mėgėjų pastatymų raiškos sąšaukas su „naujausiais profesionalų opusais“. Programa pristatyta ne per žanrų, bet per temų įvairovę. Čia įsipynė ir moderni kalbėsena, sumišusi su fantasmagorija, ir šiaurietiškas santūrus meilės ilgesys, ir klampi kasdienybė, ir žiaurumo bei blogio triumfas, siekiant „rasės gryninimo“,  ir dieviško gerumo atspindžiai, ir meilės trikampio farsas bei vertybių devalvacija.

2007-ieji laikyti jubiliejiniais – tada vyko penktasis festivalis ir jo programoje atsirado daugiau naujų veidų, daugiau profesionalų. Straipsnyje „Ukmergėje – teatrinis pavasaris“ (Ukmergės žinios, 2007-03-22, Nr. 32) žadėta „išdykėliškumo, improvizacijų, pokštų“.

Dviejų dienų programoje spektaklius rodė Ukmergės, Rokiškio, Pasvalio, Latvijos miesto Lyvanų teatrai, kurie jau buvo nuolatiniai festivalio dalyviai. Pirmą kartą vaidino  Anykščių „Koplyčios teatras“ bei ir Gargždų kultūros centro teatras „Raganinė“.

Tarp mėgėjų laukta ir profesionalų pasirodymų – Panevėžio teatras „Menas“ atvežė iš Ukmergės kilusio aktoriaus ir režisierius V. Fijalkausko režisuotą spektaklį A. Veskerio „Metų laikai“.

Festivalio vinimi laikytas „Menų spaustuvės“ režisieriaus V. Masalskio ir šokėjos L. Juodkaitės šokio diptichas „Salamandros sapnas. Paveikslas“. Šis pasirodymas po truputį įtvirtino šokių spektaklius „Camera obscura“ programoje.

Egzistencinė pjesė, „autorinis jauno žmogaus išsisakymas“, grubios ir šaltos estetikos derinys su karštu ekspresyvumu, poezijos spektaklis – tai tik kelios festivalio spektaklius charakterizavusios frazės (Ukmergės žinios, 2007-03-22, Nr. 32). Vaidinta anksčiau minėtose kultūros centro erdvėse.

Po festivalio S. Vasiliauskaitės apžvalgoje-recenzijoje „Teatro festivaliui linkėjo ilgai gyvuoti“ (Gimtoji žemė, 2007-04-07, Nr. 39) dar kartą sugrįžta į festivalio priešistorę, atskleidžiant daugiau šio renginio atsiradimo motyvų. J. Zareckas, „Kambario“ teatro režisierius, papasakojo, kas paskatino „Camera obscura“ gimimą. Tai iš dalies lėmė „Kambario“ teatro specifika. Publikacijoje rašyta: „Kas bent kartą lankėsi „Kambario“ teatre, turėjo pastebėti, jog šis kolektyvas repetuoja, kuria ir savo spektaklius visuomenei pristato amfiteatro erdvėje. Tokių erdvių Lietuvoje nėra daug, todėl ukmergiškiams išvykus į gastroles, kur tenka pakeisti erdvę, dažnai nukenčia vaidinimų kokybė. Taigi norėjosi, kad kiti pamatytų „Kambario“ teatro spektaklius tokius, kokie jie yra organiškoje erdvėje. Kadangi „Kambario“ teatras yra kamerinis, nuspręsta į svečius kviestis kamerinius teatrus“ (Gimtoji žemė, 2007-04-07, Nr. 39). Tad būtent šiam teatrui Ukmergė turėtų dėkoti už iki šiol besitęsiantį festivalį. Dėkinga situacija, paskatinusi idėjos įgyvendinimą, buvo tai, kad Ukmergės kultūros centre yra daug gerų kamerinių erdvių, kokiomis negalėjo pasigirti kiti miestai.

Toliau cituojamas J. Zareckas, kalbėjęs apie festivalio organizavimą: „Iš pradžių galvojome, kad kamerinių teatrų labai daug, tačiau organizuodami festivalius pamatėme, jog iš tiesų jų Lietuvoje mažoka ir festivalių tokiems teatrams nėra daug. Todėl „Camera obscura“ – gana specifinis“ , – pasakojo renginio sumanytojas (Gimtoji žemė, 2007-04-07, Nr. 39).

Pastarojoje publikacijoje aprašyti šventės momentai, kurie leidžia atkurti vaizdą, kaip vyko atidarymas, vedimas, pasižymėję provokacija, žaidimu, performatyvumu. Iš publikacijos sužinome, kad tamsaus kambario atmosfera visame kultūros centre buvo sukurta uždengiant langus.

Rašyta: „Teatralai nebūtų teatralai, jeigu šventės atidarymas praeitų be „fintų“. Susirinkus svečiams ir žiūrovams, kultūros centro renginių organizatorė Gražvyda Tušienė iškilmingai padeklamavo patoso kupiną eilėraštį ir visus pakvietė išgerti „vieno gurkšnio taurę“. Netikėtai į sceną dviračiu įvažiavo kažkoks žmogelis. Ne šiaip sau žmogus, o, pasak J. Zarecko, „tipiškas žiūrovas“ – su puokšte gėlių ir geros nuotaikos. Šis personažas savo transporto priemone perplėšė „Camera obscura“ uždangą ir pateko į kamerinę erdvę, iš kurios pasipylė dūmai, o pro didžiulę skylę audinio viduryje buvo rodomas „Camera obscura“ atidarymo filmas, Kęstučio Zabielos sumontuotas iš praėjusių metų festivalio akimirkų. Svečiai ir žiūrovai, nelyginant didelės šeimos nariai, išsidalino suplėšytos uždangos skiautes ir tapo pilnateisiais šio renginio dalyviais.“ (Gimtoji žemė, 2007-04-07, Nr. 39). Tokiu simboliniu erdvės pakeitimu bei stilizuotu ritualiniu veiksmu, įtraukusiu publiką, jau buvo kuriamas performansas. Iš esmės tai, ką darė „Camera obscura“ organizatoriai, tuo laiku Ukmergėje buvo labai modernu.

Performansas tęsėsi visą festivalį, nes renginio vedėjas įkūnijusios dvi „ryškios blondinės“ vietoje to, kad pristatytų spektaklius, vaikščiojo su magnetola, kaip rašoma, jos pačios nieko nekalbėjo, tik žiopčiojo, o kolektyvų ir spektaklių pavadinimus žiūrovai išgirdo iš fonogramos (Gimtoji žemė, 2007-04-07, Nr. 39). 

Nors sakoma, kad teatro menas neapčiuopiamas, laikinas, greit išnykstantis, straipsnio autorės pakalbinti teatralai dalijosi savo mintimis, kurios šiandien padeda atgaminti tai, kas vyko.

Latvių kolektyvas papasakojo, kad kamerinių teatrų festivalių Latvijoje nėra (nebuvo tuo metu), todėl jie važiavo čia. Svečiai teigiamai įvertino renginio repertuarą, sakydami, kad, nemokėdami kalbos, spektaklius jie suprato, džiaugėsi atmosfera. „Šaknys jau yra, žmonės žino apie festivalį ir į jį noriai renkasi. Linkime išlaikyti tai, kas jau sukurta“, – straipsnyje cituojami svečiai (Gimtoji žemė, 2007-04-07, Nr. 39).

Erdvių paieška

2008-aisiais festivalis sugrįžo į vasarį. Šeštasis renginys publikacijoje „Žiūrovus pakvies „Camera obscura“ (Ukmergės žinios, 2008-02-19, Nr. 21) jau drąsiai vadintas tradiciniu. Dviejų dienų programoje dalyvavo  devyni teatrai, bet ne visi rodė tradicinius spektaklius. Pirmą kartą įsipynė ir muzikinis projektas. Tai buvo garso koncertas – muzikinė-poetinė kompozicija. Jis vyko garsiajame „bufete“, kuriame buvo tęsiama žiūrovų ir teatralų bendravimo tradicija.

Daug dėmesio parodyta jaunimui, pristatant jaunatviškus jaunų žmonių sukurtus spektaklius. Tam skirta pirmoji diena. Antrąją dieną vaidino profesionalai.

Ukmergėje viešėjo teatrai iš Jonavos,  du kolektyvai  iš Rokiškio, trys – iš Kauno. Taip pat – „Ramūno ateljė“, Ukmergėje rodęs visus savo spektaklius, tad čia jau turėjęs gerbėjų ratą. Vaidino ir „Kambario“ teatras.

Pristatytas kino projektas – ukmergiškio dramaturgo, režisieriaus Kęstučio Česnaičio filmas „Šokis virš ribos“.

Pirmą kartą pabandyta įsisavinti naują erdvę – vienas spektaklis vaidintas ne scenoje, o kultūros centro rūsyje, tiesiai po didžiąją scena. Ne gana to – darbinėje, gamybinėje aplinkoje. Tikėtasi, kad toks bandymas atvers šią erdvę pačių ukmergiškių teatriniams eksperimentams, o jaunimo ir profesionalų spektakliai ugdys žiūrovą, „žinantį, ko jis ateina ir ką tikisi pamatyti“ (Ukmergės žinios, 2008-02-19, Nr. 21).

Šiuolaikinio meno link

Septintasis, 2009-ųjų metų, festivalis pasižymėjo dideliu dėmesiu menų sintezei ir choreografiniams pastatymams – tokių buvo net trys – bei netradiciniam erdvių panaudojimui.

Šįsyk Ukmergės „Kambario“ teatras savo spektaklio premjerą rodė po didžiąja scena.

Publikai buvo pristatyti du monospektakliai. Iš jų vieną atvežė pirmą kartą festivalyje dalyvavę Prancūzijos „Liuciole“ teatras. Spektaklio metu visi žiūrovai sėdėjo ne salėje, o scenoje, o ilgus monologus romantiška prancūzų kalba ir su daug emocijų žėręs aktorius žiūrovams buvo beveik pasiekiamas. Po šio spektaklio buvo galimybė pabendrauti su svečiu – žiūrovams su aktoriumi susikalbėti padėjo vertėja.

Festivalyje vaidino „Ramūno ateljė“, teatras „JOT“ iš Kauno, pasirodė Menų sintezės judėjimas „Sintezija“ su Vilniaus universiteto A. Pulkauninko kinetiniu teatru.

Programoje buvo komiškas monologas, judesio spektaklis, garso ir vaizdo poezijos spektakliai. Pastarieji apibūdinti kaip tarpininkai tarp tradicinio teatro ir šiuolaikinio meno (Pėšina Arvydas. „Camera obscura“ žada malonių staigmenų. Ukmergės žinios, 2009-02-27, Nr. 15).

Pradėta ieškoti festivalio vaizdinio ir spalvinio identiteto, kuris jau vedė link dabartinio (Ukmergės žinios, 2009-02-27, Nr. 15).

2009-ųjų „Camera obscura“ žadėjo „malonių staigmenų“. Tarp jų – fotografijų paroda ir objektų, susijusių su teatru, paroda kultūros centro erdvėse.

Septintasis festivalis tarsi žymėjo ribą, kada pradėta orientuotis į šiuolaikinį meną. Imtasi gryninti festivalio žanrą, dar labiau susikoncentruojant į kamerinius spektaklius, kuriuose vaidino 1–3 aktoriai (Pėšina Arvydas. „Camera obscura“ žada malonių staigmenų. Ukmergės žinios, 2009-02-27, Nr. 15).

Staigus formos pokytis

2010-aisiais aštuntasis „Camera Obscura“ pakeitė laiką ir formatą, išsiveržė iš kultūros centro erdvių bei pasižymėjo ypač turtinga, įtraukia programa.

Tais metais „Camera Obscura“ netikėtai buvo perkeltas į rudenį ir iš dviejų dienų renginio tapo du  mėnesius besitęsiančiu festivaliu, kurio veiklos buvo išskaidytos laike, o pavadinime atsirado nuoroda į formų įvairovę. Tada ir buvo suformuluotas dabartinis pavadinimas – „Kamerinių teatrų ir performanso festivalis „Camera obscura“. Spaudoje rašyta: „Jau pernai festivalyje pasirodė žmonės, atliekantys sceninius veiksmus, kuriuos sunku įvardyti spektakliais. Tai žiūrovams patiko, todėl tradicija tęsiama ir netgi pats festivalis pakeitė pavadinimą“ (vilkmerge.lt, 2010-10-14, https://www.vilkmerge.lt/tradicinis-festivalis-kiek-kitoks).

Festivalio organizatoriai, norėdami atkreipti žiūrovų dėmesį į festivalį, pirmąsyk ėmėsi žaidybinimo elementų – surengė keistų apsirengėlių pasivaikščiojimą po miestą.

Spalį festivalį pradėjo Pasvalio klėties teatro ir „Ramūno ateljė“ spektakliai (Ukmergės žinios, 2010-10-15, Nr. 78).

Tarp vaidinimų buvo pristatyta paroda „Neužstatyti durų“, atspindėjusi prieš metus Ukmergėje vykusį „Lino plenerą“. Pastarasis taip pat buvo netradicinis – be lino. Eksponuotos fotografijos, objektai ir keletas kompiuterinių įrašų (vilkmerge.lt, 2010-10-14, https://www.vilkmerge.lt/tradicinis-festivalis-kiek-kitoks).

Be to parodos atidarymo metu žiūrovų laukė pirmasis performansas festivalio programoje.

Festivalio programą lapkritį tęsė Vilniaus universiteto kinetinė trupė (Ukmergės žinios, 2010-11-05, Nr. 83), pasirodžiusi kultūros centro šokių salėje, ukmergiškių „Neveiksmo ir tylos performansas“  – kultūros centro fojė, šokio teatras iš Pasvalio, Alytaus miesto teatro „audiovizualinis“ spektaklis bibline tema (Ukmergės žinios, 2010-11-12, Nr. 85).

Lapkritį įvyko ir baigiamieji festivalio renginiai. Tai Redo Diržio performansas-provokacija įvairiose miesto vietose. Holistinis judėjimo teatras „S“ pristatė muzikinę viziją. Ukmergės menininkai taip pat paruošė kolektyvinį projektą performansą pavadinimu „Krūva“.

Rusų kalba parodytas Panevėžio teatro „Menas“ V. Fijalkausko monospektaklis „Kritimas į tamsą“ pagal V. Nabokovo romaną „Camera obscura“ (Ukmergės žinios, 2010-11-26, Nr. 89).

2011-ųjų „Camera obscura“ jau buvo devintas ir turėjo užtvirtintus nuolatinius draugus. Pakeitęs formą, festivalis toliau žaidė, eksperimentavo, stebino žiūrovą, kartais jį įtraukdamas, o kartais ribodamas.

Festivalį spalį pradėjo „Ramūno ateljė“ monospektakliu. Žiūrovams dėl riboto vietų skaičiaus rekomenduota registruotis iš anksto (Ukmergės žinios, 2011-10-28, Nr. 81).

Lapkritį Ukmergėje pirmą kartą vaidino Šilutės kamerinis teatras, pristatęs spektaklį, „neskirtą vaikams“.

Draugystę su festivaliu tęsė Vilniaus universiteto kinetinio teatro trupė, parodžiusi eksperimentinį spektaklį,  Alytaus miesto teatras, atvežęs Juliaus Kelero, turinčio sąsajų su Ukmerge, pjesę  (Ukmergės žinios, 2011-11-04, Nr. 83). Vyko ir daugiau renginių, bet anonse jie nebuvo įvardyti (Ukmergės žinios, 2011-11-11, Nr. 85).

Dešimtasis, jubiliejinis, 2012-ųjų metų „Camera obscura“ išsiskyrė tuo, kad spaudoje  visiškai neišsiskyrė savo reklama. Apie festivalio renginius „Ukmergės žinių“ laikraštyje buvo informuojama bendroje rubrikoje „KAS? KUR? KADA?“. O tuomečiame festivalyje, be šokio ir įprastų spektaklių, pristatyta „Camera obscura MUZIKA“ – koncertas, vykęs autobusų stotyje ir davęs pradžią muzikiniams performansams festivalio programoje (Ukmergės žinios, 2012-11-09, Nr. 87; 2012-11-02, Nr. 85, 2012-10-26, Nr. 83).

Kodėl šiemet vyksta dvidešimtasis, o ne dvidešimt pirmas festivalis? Todėl, kad vienas, 2021-ųjų metų, festivalis neįvyko dėl COVID-19 pandemijos metu paskelbtų karantino ribojimų. Tad pernai po pertraukos buvo surengtas devynioliktasis „Camera obscura“. Festivalis buvo pastebėtas ir nominuotas kūrybiškiausio 2022-ųjų metų projekto nominacijai. Minint Kultūros dieną Ukmergėje, festivalio organizatoriai  apdovanoti padėka.

 Autorės nuotr.

Prie šio straipsnio pridedamos laikraščių „Ukmergės žinios“, „Ukmergės diena“ ir „Gimtoji žemė“ publikacijų nuotraukos:

Ukmergės žinios, 2003-02-15, Nr. 19; 2003-02-18, Nr. 20; 2005-02-24, Nr. 22; 2007-03-22, Nr. 32; 2009-02-27 Nr. 15; 2010-11-05, Nr. 83; 2010-11-26 UZ Nr. 89

Gimtoji žemė, 2005-03-12. Nr. 29; 2007-04-07 GZ Nr. 39;

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)

Pridėti komentarą

ukzinios.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, nesusijusius su tema, įstatymus pažeidžiančius, reklaminius, skatinančius smurtą komentarus. Už komentarus atsako juos parašę skaitytojai. Kurstant smurtą, rasinę, tautinę, religinę bei kitokio pobūdžio neapykantą ar kitaip pažeidžiant LR įstatymus, galite sulaukti atitinkamų tarnybų dėmesio.


Jonines

Kainoteka

Optima 13 Picerijos salės nuoma

Draugai

Ukmerges kulturos puslapiai

gpm 2011 n 135

Lietuvos valstybe

ukvm

vilkmerge

UKC logo 115x63

Apkeliauk

Tauragės laikraštis

KuoSkiriasi.lt

baidariu aukstaitija

Interneto dienraštis Bernardinai

Vilkmerge

lrytas

delfi

logo srtrf-300x170

Į viršų