1999 metų rugpjūčio 13-ąją spaudoje paskelbtas Ukmergės kultūros draugijos, kurios vienas steigėjų yra teatro „63 kėdės“ režisierius Vytautas Česnaitis, kvietimas į renginį, skirtą lietuvių teatro šimtmečiui paminėti. Teatras nuosekliai rinkosi nacionalinę dramaturgiją, aktyviai dalyvavo mėgėjų teatrų „Krivūlėse“ – tuo metai iš metų puoselėdamas lietuviškumą.

Renginyje, kurį skyrė Lietuvos teatro šimtmečiui paminėti, teatras „63 kėdės“ pristatė naują spektaklį – Kazimiero Čiplio-Vijūno komediją „Bobutės susipyko“. Be kita ko, buvo skaitoma Ukmergės literatų kūryba, grojo liaudies muzikos ansamblis. Renginys vyko A. Pakėno sodyboje, Paąžuolių kaime (Šimtmetis. Ukmergės diena, 1999-08-10, Nr. 90).

Renginį spaudoje apžvelgė teatro narys Jonas Kevelkšta „Lietuvių teatro vakaras po ąžuolais“ (Ukmergės diena, 1999-08-19, Nr. 94). Publikacijoje pirmiausia bandoma įsivaizduoti Lietuvą prieš šimtą metų, dar carinės imperijos sudėtyje, bet jau bundančią ir bandančia išsivaduoti iš priespaudos. Pristatyta ir teatro „63 kėdės“ pasirinkta pjesė „Bobutės susipyko“, sukurta tarpukariu. Apie spektaklį rašoma, kad aktoriai vilkėjo vaizduojamą laikmetį atitinkančiais rūbais ir naudojo kitą atributiką. Pažymima, jog spektakliu  teatras ir jo režisierius „siekė parodyti, kad realistinis lietuviškasis teatras neprarado savo reikšmės ir aktualumo“ (Ukmergės diena, 1999-08-19, Nr. 94). Dar rašoma, kad spektaklis parengtas per „gana trumpą laiką“.

Renginyje režisieriaus V. Česnaičio pastangomis pabandyta atkurti lietuviško vakaro dvasia ir to laikmečio atmosfera. Tačiau atsisakyta etnografinio stiliaus. Eiles skaitė A. Pakėnas, Romas Raila, Algimantas Aimontas. Grojo Rimo Labeikos vadovaujamas ansamblis. Lietuviško vakaro idėją publikacijos autorius priešpastatė masinei kultūrai, tautinės savimonės puoselėjimą laikydamas svarbiu, siekiant netapti uzurpuotais. Pasak autoriaus, gyvi spektakliai išryškina gimtosios kalbos grožį.

J. Kevelkšta „Ukmergės entuziastų“ vardu išsakė viltį, kad lietuviški vakarai Ukmergėje taps tradicija. „Tokiam sumanymui įgyvendinti reikia sukurti materialinį fondą, įsigyti patalpas“, – rašoma jo publikacijoje (Ukmergės diena, 1999-08-19, Nr. 94). Ši iniciatyva glaudžiai susisieja su V. Česnaičio pirmąjį veiklos dešimtmetį puoselėta „Klojimo teatro“ idėja. Vis tik, bėgant laikui, nei vienai, nei kitai nebuvo lemta išsipildyti. Lietuviškas vakaras taip ir liko gražiu proginiu renginiu, surengtu vieną kartą.

Apie vakarą rašė ir Tomas Sietynas „Elegija lietuviško klojimo teatro šimtmečiui“ (Ukmergės diena, 1999-08-24, Nr. 96). Savo straipsnyje, kurį skyrė daugiau pirmojo lietuviško spektaklio istorijai ir aplinkybėms priminti, V. Česnaitį jis pavadina „ištikimu šiandienos teatro riteriu“.

Renginių patirtys

Rugpjūčio 19–20 kolektyvas vyko į Palangą, kur dalyvavo pirmojo viešojo lietuviško vaidinimo – A. Keturakio „Amerika pirtyje“ 100-mečio renginiuose. (Ruošiasi šimtmečiui. Gimtoji žemė, 1999-08-05, Nr. 88; Teatras. Ukmergės diena, 1999-08-19, Nr. 94).

Prieš renginį, kuriame teatras „63 kėdės“ atstovavo Ukmergei, režisierius neslėpė nusivylimo, nesulaukęs valdžios palaikymo ir žymesnės paramos. „Kaip mes ten nuvyksime, lems Dievo apvaizda. Žinau, kad kiti miestai vyksta keliais autobusais – su chorais, šokėjais. Palangos gatvėje vyks dalyvių eisena, ir visų miestų atstovai keliaus su savo miestų vėliavomis. Mūsų teatras keliaus su savo vėliava „63 kėdės“. Ką gi, užteks ir tiek. Tiesa, meras žadėjo skirti benzino mūsų kelionei į Palangą, bet tai paaiškės, kaip sakoma, paskutinę minutę prieš išvykstant“ (Ambrasaitė Alė. Vieno tik noriu – savivaldybės teatro. Ukmergės diena, 1999-08-19, Nr. 94).

Kita žinute spaudoje pranešta, kad redakcijos žiniomis „teatras, reprezentuojantis Ukmergę, turėjo sunkumų dėl transporto. Amžių atgyvenusiam autobusui pagailėta ir benzino. O ar užteks benzino grįžti namo?“ (Kelionė. Ukmergės diena, 1999-08-21, Nr. 95).

Palangoje pasižymėjusiems mėgėjų teatrų režisieriams bei veteranams buvo įteikti šimtmečio minėjimo medaliai. Jais apdovanoti du ukmergiškiai – teatrinio meno puoselėtojas Vytautas Vyčas ir režisierius V. Česnaitis. Rašoma, kad V. Vyčas, vadovaudamas medicinos darbuotojų kultūros klubui, su tuometiniu ligoninės dramos būreliu „Ameriką pirtyje“ pastatė 1975-aisiais, pats atliko Faibčiko vaidmenį. O V. Česnaičio vadovaujamas teatras „63 kėdės“ vėliau šį spektaklį atgaivino (Gimtoji žemė, 1999-09-02, Nr. 100).

Rugpjūčio 21-ąją Lietuvos klojimo teatrų krivūlėje, kuri vyko ant Medvėgalio kalno, Šilalės rajone, „63 kėdės“ rodė naujo spektaklio „Bobutės susipyko“ premjerą (Teatras. Ukmergės diena, 1999-08-19, Nr. 94).

Plačiau įspūdžiais iš renginio Palangoje ir teatrų krivūlės pasidalijo teatro narys J. Kevelkšta straipsnyje „Mėgėjų teatrų sambūris pajūryje“ (Ukmergės diena, 1999-08-26, Nr. 97).

Pasak teatrologo Vytauto Maknio, kalbėjusio šventėje Palangoje, organizuoto lietuviško teatro gimimas prieš šimtą metų, tapo vienu iš kultūrinio pakilimo akcentų.

J. Kevelkšta paminėjo, kad Palangoje dalyvavo kelios dešimtys kolektyvų, vaidinimai vyko penkias dienas, dalyviai gyveno Žibintininkuose įkurtame palapinių miestelyje, kuris dėl lietaus praktiškai skendo. Šventė, pasak publikacijos autoriaus, buvo organizuota „valdiškai“, o vėjuoti ir lietingi orai tik „išryškino dabartinę mėgėjų teatro padėtį“ (Ukmergės diena, 1999-08-26, Nr. 97). Mėgėjus papiktino, kad svarbiausias vakaro vaidinimas buvo pavestas profesionalams, šventėje buvo „per daug mėgėjų teatrui nebūdingos pompastikos“ (Ukmergės diena, 1999-08-26, Nr. 97).

Kitaip J. Kevelkšta vertino teatrų „Krivūlę“, kuri tais metais surengta dvyliktą kartą ir kurioje „sklandė nesavanaudiškos tarpusavio draugystės dvasia“ (Ukmergės diena, 1999-08-26, Nr. 97). Vaidinimai, prasidėję šeštadienio vakare, pasak autoriaus, užsitęsė iki trečios valandos nakties. Ukmergiškiai vaidino du kartus: šeštadienį – Kaltinėnų kultūros namų salėje, sekmadienį pradėjo programą ant Medvėgalio kalno. Ukmergės teatrui  „63 kėdės“ teko „Valstiečių laikraščio“ premija, o režisieriui V. Česnaičiui Kultūros ministerijos padėkos raštas.

Straipsnį autorius užbaigia mintimis apie mėgėjų teatrą: „Mėgėjų teatras – tai tautinės kultūros puoselėtojas. Be to, jis žmones suartina ir suteikia dvasinio tobulėjimo galimybę“ (Ukmergės diena, 1999-08-26, Nr. 97). Iškilūs mažesnių miestelių teatrai įrodo, kad ir juose galima atrasti „kultūrai neabejingų ir gabių žmonių“, tik reikia kantriai dirbti. Iš paskutinių sakinių galima pajusti, kad teatro narys persiėmęs ta pačia nuotaika kaip ir režisierius. Jis rašo: „Ukmergės teatro nariai visose pakampėse ieškojo sau aprangos ir iki paskutiniųjų valandų nežinojo, ar atras kelionei reikalingo kuro“ (Ukmergės diena, 1999-08-26, Nr. 97).

Astos Krogertienės straipsnyje „63 kėdės“ – lietuviško teatro šimtmečio minėjime“ (Ukmergės žinios, 1999-08-28, Nr. 26) situacija parodoma kiek kitaip ir pateikiama naujos informacijos. Pasak autorės, į renginį Palangoje ukmergiškių teatras išvyko „tik mero Antano Dambrausko ir verslininko Regimanto Baravyko dėka“, informuojama kad benzinu rėmė akcinės bendrovės „Ukmergės gelžbetonis“ ir „Ukmergės keliai“ (Ukmergės žinios, 1999-08-28, Nr. 26).

Šimtmečio minėjime V. Česnaitis apdovanotas ne vien medaliu, bet ir tuometinio kultūros ministro Artūro Bėkštos bei Lietuvos mėgėjų sąjungos padėkos raštais (Ukmergės žinios, 1999-08-28, Nr. 26).

„Gyvenimo vaizdelis“

Dar vienas sezonas prasidėjo spektaklio „Bobutės susipyko“ rodymu.

Rugsėjo 16-ąją kolektyvas vaidino AB „Vienybė“ salėje (Teatras. Ukmergės diena, 1999-09-14, Nr. 105). Spalio 15-ąją teatras pakvietė į spektaklį savo studijoje. (Teatras. Ukmergės diena, 1999-10-14, Nr. 118).

Sužinome, kad spektaklį režisierius statė su atsinaujinusia aktorių trupe – vaidino Ana Pėšinienė, Viktorija Kopūstaitė, Sigitas Labanauskas, J. Kevelkšta ir kiti (Spektaklyje – nauji artistai. Gimtoji žemė, 1999-10-14, Nr. 118).

V. Vyčas publikacijoje „Žiūrovai nesupyko“ (Gimtoji žemė, 1999-10-28, Nr. 124) pateikė įspūdį, galima sakyti, recenziją, spektaklį pavadindamas „gyvenimo vaizdeliu“. Anot autoriaus, naujų artistų įsitraukimas labai pasitarnavo meniniam spektaklio lygiui. „Palyginus „Bobutes“ su tais spektakliais, kuriuos prieš dešimtmetį vaidinome mes, jaučiamas didelis pranašumas, – rašo V. Vyčas. – Be abejo, per tuos metus tobulėjo, įgijo naujos patirties ir pats režisierius“ (Gimtoji žemė, 1999-10-28, Nr. 124). Ūkininką Joną Lapūną vaidino J. Kevelkša, ūkininko žmoną Rožę – Vida Motiejūnaitė, sūnų Augunėlį – Tadas Česonis, kaimynę Anelę Šamienę – A. Pėšinienė, pletkininkę Elzę Dalienę – Rita Lakavičienė, liudininkes – Aistė Zvėgaitė ir Justina Blažinskaitė, teisėją – S. Labanauskas, sekretorių – Giedrius Simonavičius.

Autorius pastebi, kad teisėjas „tikrai atsisėdęs į savo kėdę“, jaučiasi jauno aktoriaus G. Simonavičiaus talentas, pagiria natūralią A. Zvėgaitės vaidybą, kurioje atsiskleidžia naivumas bei kuklumas. Tačiau išsako ir pastabų, kad sekretorius kartais pasijunta pernelyg laisvai ir improvizuoja „savą kūrybą“, o jo ir teisėjo „per didelis koketavimas su liudininkėmis ir teisiamosiomis menkina spektaklio turinį, nepaisant, kad tai komedija. Tačiau ir komedija turi ribas“.

Komentuodamas režisūrinius sprendimus, V. Vyčas bereikalinga ir klaidinančia laiko spektaklio pradžios sceną, kai tamsoje pasirodo vaiduoklis. Pagiria muzikinį sprendimą, sakydamas, kad A. Šabaniausko dainos „paryškina to laikmečio aktualijas, priartina žiūrovą prie to meto tikrovės“ (Gimtoji žemė, 1999-10-28, Nr. 124). Taip pat ir vizualinę spektaklio pusę: „Daug estetinio pasigėrėjimo suteikia ir aktorių kostiumai, scenografija – santūri aplinka, atspindinti tų metų pasiturinčio ūkininko namus“ (Gimtoji žemė, 1999-10-28, Nr. 124). Apibendrindamas autorius teigia, kad spektaklis „sušildė“ įvairaus amžiaus žiūrovus.

Pasidžiaugiama, kad režisieriui „yra brangus mūsų tautos kultūros paveldas, kurį jis nuoširdžiai puoselėja“ (Gimtoji žemė, 1999-10-28, Nr. 124).

Pastarąjį spektaklį ukmergiškiai rodė ir „Atspindžių 99“ atrankoje Utenoje (Gimtoji žemė, 1999-10-14, Nr. 118; Ukmergės diena, 1999-10-19, Nr. 120). Be to planavo rodyti ir rajone Užugirio bei Rečionių kultūros namuose (Keliauja su spektakliu. Ukmergės žinios, 1999-10-23, Nr. 50)

Metams besibaigiant kolektyvas dalyvavo Anykščiuose vykusiame labdaringame mėgėjų teatrų festivalyje „Mažoji scena 2000“, kur rodė spektaklį „Strazdo godos“ (Festivalis. Ukmergės diena, 1999-12-14, Nr. 143).

Sandūroje

Perkopus tūkstantmetį teatras „63“ kėdės tęsė savo veiklą.

2000-aisiasiais Minėdamas Teatro dieną, kolektyvas vaidino „Bobutės susipyko“ festivalyje „Juoko sūkurys“ Švenčionėliuose (Išvyka. Ukmergės diena, 2000-03-28, Nr. 36).

Birželį teatras Kretingoje vykusiame festivalyje „Kita erdvė“, kuris buvo skirtas birželio pradžioje mirusiam jo rengėjui E. Radžiui, rodė spektaklį „Strazdo godos“ (Festivalis. Ukmergės diena, 2000-06-29, Nr. 75).

Liepos 6-ąją, minint Valstybės dieną, karūna papuošto piliakalnio papėdėje, senojoje pirtyje vyko teatrų vakaras „Milžinų paunksnėje“. Dalyvavo teatrai iš Vilkijos, Kupiškio, Vilniaus ir Ukmergės. Jie rodė, kaip rašoma Arvydo Pėšinos apžvalgoje „Incidentas šventės metu“, „istorinės pakraipos spektaklius“, o „63 kėdės“ parodė atnaujiną spektaklį „Strazdo godos“ (Ukmergės diena, 2000-07-11, Nr. 79). Atkreipiamas dėmesys, kad renginys labiau buvo skirtas „vyresnio amžiaus žiūrovams“. Straipsnyje jo organizatoriai neįvardyti.  

Kitoje publikacijoje rašoma, kad teatrų vakarus piliakalnio papėdėje buvo ketinama rengti kas dvejus metus (Teatrų vakaras. Ukmergės žinios, 2000-07-13, Nr. 80).

A. Pėšinos straipsnyje „Ukmergiškiai dalyvavo krivūlėje“ (Ukmergės diena, 2000-07-15, Nr. 81) aprašoma „63 kėdės“ kelionė į tryliktąją klojimo teatrų krivūlę, kuri vyko Anykščių rajone, Niuronyse. Žurnalistas pažymi, kad tokios išvykos, kuriose bendraujama, sužinoma, ką veikia kiti ir pristatoma sava kūryba, teatralus „skatina tolesniems kūrybiniams ieškojimams, įkvepia kibirkštėlę, suspindinčią publikos akivaizdoje“. Pažymima, kad krivūlėse dominuoja „liaudies kūryba, folkloro, istorinė tematika“. Šventei buvo sukurta „autentiška aplinka“, tačiau organizatoriais šiek tiek nusivilta. Dviejų dienų renginyje dalyvavo devyni kolektyvai iš skirtingų Lietuvos regionų. Jie pristatė įvairių žanrų spektaklius. Ukmergiškiai antrą kartą krivūlėje rodė „Strazdo godas“, tad komisija, sudaryta „iš dėstytojų, etnokultūros bei teatro žinovų“, spektaklio nevertino (Ukmergės diena, 2000-07-15, Nr. 81).

Jei 1999-aisiais teatras „63 kėdės“ spaudoje tikrai buvo ryškiai matomas, jo veiklą lydėjo platūs straipsniai, tai peržengus tūkstantmetį, trijuose rajono laikraščiuose pasirodė kelios nedidelės žinutės, informavusios apie kolektyvo pasirodymus ar išvykas. Naujo spektaklio, atrodo, tais metais nebuvo pastatyta. Kyla klausimas, ar atsiradęs vangumas rodė režisieriaus nusivylimą situacija, kai jo idėjos viena po kitos atsimušė tarsi į sieną, ar išblėsusį entuziazmą ir nebe tokią aktyvią veiklą. 2001-ieji buvo dar taupesni.

Tryliktas spektaklis

2001-aisiais Teatro dienos proga spaudoje pasirodė dramaturgo K. Česnaičio mintys apie teatrą „Kaukių keitimai“. Jis rašė: „Esu įsitikinęs, teatras sugeba paveikti net ir didžiausią skeptiką. Teatras – tai savotiška gyvenimo koncentracija. Jis kaip ungurys – nuolat slystantis iš rankų, kai kam nepatogus, „nervinantis“, tačiau yra veiksmingas. Tai jausmų, emocijų kelias“ (Gimtoji žemė, 2001-03-27, Nr. 36).

Birželį paskelbta, kad K. Česnaitis, tuomet dirbęs Ukmergės kultūros centro režisieriumi, tapo savivaldybės įsteigtos Vlado Šlaito literatūrinės premijos laureatu. Jis apdovanotas už poemą bei keturias pjeses, kurių naujausia „Vilkmergės ragana“ buvo statoma jo brolio V. Česnaičio teatre „63 kėdės“ (Nemunaitienė Vilma. Vlado Šlaito premija – pjesių autoriui. Ukmergės žinios, 2001-06-02, Nr. 63).

Liepos 6-ąją „63 kėdės“ dalyvavo keturioliktoje teatrų krivūlėje Kretingos rajone, Nasrėnuose – M. Valančiaus muziejuje. Ten pirmą kartą suvaidino K. Česnaičio pjesę „Vilkmergės ragana“. Paminėta, kad vaidinime debiutavo Tadas Darulis, Vida Kalesnykaitė, Vaidas Kurmelis, Renata Bimbirytė. Rašoma, kad žiūrovai „buvo sužavėti ne tik autoriaus, bet ir režisieriaus V. Česnaičio kūrybiniais sprendimais, net ir po įvairių replikų, dialogų pasigirsdavo plojimai“ (Gimtoji žemė, 2001-07-14, Nr. 82).

Pačioje lapkričio pabaigoje teatras kvietė į studijoje „63 kėdės“ turėjusią vykti, kaip pavadinta „spektaklio projekto „Vilkmergės ragana“ premjerą“. Paminėta, kad pjesė ir vaidinimas paremtas tikru faktu, kai 1587 m. Ukmergėje buvo sudeginta moteris, įtarus ją raganavimu. Spektaklyje vaidino R. Lakavičienė, V. Kalesnykaitė, S. Labanauskas, R. Bimbirytė ir kiti (Gimtoji žemė, 2001-11-27, Nr. 138).

Po premjeros atsiliepimą parašė Zita Stundžytė „Nelaiminga Agotos meilė brolių Česnaičių kalba“ (Ukmergės žinios, 2001-12-08, Nr. 141). Kūrinio pagrindu tapo archyvuose surastas faktas. Autorė pamini istorinius šaltinius, kuriais remtasi, kas juose rašoma.

Apie pjesės gimimą V. Česnaitis pasakojo, kad dramaturgui „teko paklusti jo, režisieriaus diktatui“, nes pats jau matė būsimo spektaklio viziją. Tad ją lipdė „bendromis jėgomis“, kol gimė scenarijus. „Prie to, ką jis numatė, aš prikūriau režisūriniais vaizdais, raiškos formomis. Sausam sakiniui reikia ieškot teatrinės kalbos atitikmenų“, – dalijosi V. Česnaitis.

Toliau rašoma apie pastatymą. Tai buvo jau tryliktasis kolektyvo spektaklis. „63 kėdžių“ teatro stilius – kuo mažiau buitiškumo, atkartojimo“ (Ukmergės žinios, 2001-12-08, Nr. 141). Pasak režisieriaus, šiuolaikiška kalba, modernios išraiškos priemonės, išplečia spektaklio ribas. Žurnalistė rašo: „kelių šimtmečių senumo istorija scenoje suskamba kaip amžinų žmogiškų aistrų, nesikeičiančių civilizacijos bėgsme, paveikslas, paprasto žmogaus likimas“ (Ukmergės žinios, 2001-12-08, Nr. 141). Apžvelgtos esminės spektaklio dalys – scenografija ir kostiumai, choreografija, aktorių vaidyba. „Pretenduojantys į autentiškumą, bet gerokai stilizuoti kostiumai“, jų autorė – R. Bimbirytė; „...šokis kaip savarankiškas spektaklio prasminis elementas“, choreografė – Aldona Satkūnaitė; „...minimali simboliška scenos atributika“ (scenografiją kūrė pats režisierius) (Ukmergės žinios, 2001-12-08, Nr. 141).

Pasak V. Česnaičio, vizualinė pusė papildė dramaturgiją ir padėjo aktoriams kurti charakterius. Kerėtoją Lukšienę vaidino R. Lakavičienė, Agotą – V. Kalesnykaitė, vienuolį – T. Darulis, bajoraitę – R. Bimbirytė, teisėją – E. Steiblys, bajorą – S. Labanauskas.

Rašoma, kad režisierius, „šiuo spektakliu, prikėlusiu Ukmergės istorijos faktą, jaučiasi padaręs dovaną miestui“ (Ukmergės žinios, 2001-12-08, Nr. 141). Spektaklį V. Česnaitis laikė savo teatrinės programos dalimi, tačiau kalbėjo neįsivaizduojąs spektaklio tolesnio gyvenimo. Jis dar kartą prakalbo apie Ukmergės kultūrinį lauką, sakydamas „jei būtų normali situacija“ (Ukmergės žinios, 2001-12-08, Nr. 141).

V. Česnaitis suskaičiavo, kad su vienu pirmųjų spektaklių – Žemaitės komedija „Mūsų gerasis“ – teatras aplankė 18 rajono vietovių, tačiau laikai pasikeitė. Susitelkta į studijos gyvenimą. Teatras jau skaičiavo penkiolika veiklos metų. Režisierius priminė savo idėją kurti „teatro namus“, kuriems vietą buvo numatęs buvusiame kino teatre „Draugystė“, deja jos įgyvendinti nepavyko (Ukmergės žinios, 2001-12-08, Nr. 141).

Naujas kvėpavimas

2004-aisiais teatras pristatė naują „teatrinį projektą“, sukurtą pagal G. Kolinio tekstus, pavadinimu „Žiurkių vaikio laimė“. Jo premjerą parodė liepos pradžioje septynioliktoje teatrų krivūlėje Kalvarijoje (Krogertienė Asta. Premjerą ukmergiškiai parodė Kalvarijoje. Ukmergės žinios, 2004-07-13, Nr. 78). Krivūlėje kolektyvas dalyvavo po dvejų metų pertraukos, jų kelionę parėmė AB „Rokiškio sūris“ Ukmergės filialas.

Apie spektaklį rašyta, kad režisierius jame „šiuolaikinio žmogaus akimis žvelgia į kartų santykius“ (Ukmergės žinios, 2004-07-13, Nr. 78).

Rugpjūčio 14-ąją, Žolinės šventės proga, šį vaidinimą „63 kėdės“ rodė Deltuvoje, vėlgi nurodant, kad tai – teatrinis projektas (Ukmergės žinios, 2004-08-10, Nr. 90; Gimtoji žemė, 2004-08-10, Nr. 90).

Po šventės spaudoje pasidalinta atsiliepimu: „Artistų vaidybos meistriškumas pranoko visus lūkesčius“ (Deltuviškių šventėje – spektaklis. Gimtoji žemė, 2004-08-31, Nr. 99). Tačiau plačiau neaptarta.

Rudenį, kultūros centrui pradedant naują sezoną, spaudoje publikuotas kvietimas tapti kolektyvų nariais (Nemunaitienė Vilma. Kultūros centras pradeda naują sezoną. Ukmergės žinios, 2004-09-14, Nr. 105). Tarp kitų minima ir teatro studija „63 kėdės“, vadovaujama V. Česnaičio.

Lapkritį Ukmergėje vyko respublikinės teatrų apžiūros „Atspindžiai“ regioninis turas. Joje „63 kėdės“ savo studijoje rodė „Žiurkių vaikio laimę“ (Ukmergės žinios, 2004-11-16, Nr. 131).

Šventę apžvelgdama A. Krogertienė straipsnyje „Įvertintas ir Ukmergės teatras“ (Ukmergės žinios, 2004-11-23, Nr. 134) rašė, kad Ukmergėje dalyvavo dvylika teatrų. Tarp jų  V. Česnaičio režisuotas ukmergiškių spektaklis „išsiskyrė avangardiniu stiliumi“ (Ukmergės žinios, 2004-11-23, Nr. 134). Tačiau plačiau spektaklis neaptartas. Į finalą tais metais pateko kitas Ukmergės teatras, ne „63 kėdės“.

Kitas autorius – Kęstutis Griškevičius straipsnyje „Bendravo, džiaugėsi, liūdėjo, jautė vieni kitus“ (Gimtoji žemė, 2004-11-27, Nr. 136) apžiūrą aptarė plačiau. Atkreipė dėmesį, kad  spektakliai užpildė visas kultūros centro erdves ir teatrui neabejingų žiūrovų sielos kerteles, kad žiūrovų „pertekliaus nesimatė“, bet „susirinko tie, kuriems nesvetimas gyvas žodis, sceninė vaidyba, veiksmas ir jausmas“. Dviejų dienų spektaklių žiūrėjimą pavadinęs savotišku maratonu, autorius už dalyvius pasidžiaugė, kad „ne vien scenoje pristatyti paties įvairiausio „sukirpimo“ spektakliai, bet ir suspėta gražiai pabendrauti, pasikeisti naujais kūrybiniais sumanymais bei idėjomis“ (Gimtoji žemė, 2004-11-27, Nr. 136). Vis tik apie ukmergiškių pastatymus nieko nebuvo parašyta.

2005-aisiais vasario mėnesį Ukmergėje vykusiame kamerinių teatrų festivalyje „Kamera Obscura“ „63 kėdės“ rodė „Žiurkių vaikio laimę“ (Ukmergės žinios, 2005-02-24, Nr. 22).

2005-ųjų miesto šventės metu vyko teatrų festivalis „Milžino paunksmėje“. Programoje pranešama: „dalyvauja Ukmergės rajono teatrai ir mūsų šalies saviveikliniai teatrai“ (Gimtoji žemė, 2005-05-21, Nr. 58). Kokie teatrai – neįvardyta.

Po šventės publikuotame straipsnyje „Tris dienas, tris naktis“ (Gimtoji žemė, 2005-05-31, Nr. 62) apie vykusį festivalį sužinome ne ką daugiau. Paaiškėja, kad festivalis tais metais surengtas kaip rajoninės kaimo teatrų apžiūros „Klėtelė“ alternatyva. Tarp išvardytų kolektyvų miesto teatrų nebuvo, nes apžiūra, kad ir kitu pavadinimu, buvo organizuojama kaip kaimų teatrų renginys (Gimtoji žemė, 2005-05-31, Nr. 62).

Teatras „63 kėdės“ kryptingai laikėsi pasirinktos lietuviškų tradicijų tąsos linijos kas metus ar keletą pristatydamas lietuviškus spektaklius.

Autorės nuotr.

Prie straipsnio panaudotos laikraščių „Ukmergės diena“ ir „Ukmergės žinios“   publikacijų nuotraukos:

Ukmergės diena, 1999-08-10, Nr. 90; 1999-08-19, Nr. 94; 1999-08-21, Nr. 95; 1999-08-26, Nr. 97;

Ukmergės žinios, 1999-08-05, Nr. 16; 1999-08-28, Nr. 26; 2000-07-13, Nr. 80; 2001-06-02, Nr. 63; 2001-12-08, Nr. 141; 2004-07-13, Nr. 78; 2004-11-23, Nr. 134

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)

Pridėti komentarą

ukzinios.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, nesusijusius su tema, įstatymus pažeidžiančius, reklaminius, skatinančius smurtą komentarus. Už komentarus atsako juos parašę skaitytojai. Kurstant smurtą, rasinę, tautinę, religinę bei kitokio pobūdžio neapykantą ar kitaip pažeidžiant LR įstatymus, galite sulaukti atitinkamų tarnybų dėmesio.


Kainoteka

Optima 13 Picerijos salės nuoma

Draugai

Ukmerges kulturos puslapiai

gpm 2011 n 135

Lietuvos valstybe

ukvm

vilkmerge

UKC logo 115x63

Apkeliauk

Tauragės laikraštis

KuoSkiriasi.lt

baidariu aukstaitija

Interneto dienraštis Bernardinai

Vilkmerge

lrytas

delfi

logo srtrf-300x170

Į viršų