Loretai Graužinienei liūdna žiūrėti į politiką

Loreta Graužinienė. Loreta Graužinienė.

Danutė ŠEPETYTĖ

Jau dveji metai, kai beveik nieko negirdime apie buvusią politikę, buvusią „darbietę“, trejus metus ėjusią vienas svarbiausių valstybėje – Seimo pirmininkės – pareigų Loretą GRAUŽINIENĘ. Gal norėdama susivokti, gal vienumoje išsilaižyti politinių užkulisių žaizdas moteris, regis, sąmoningai buvo pasirinkusi tylą ir visi bandymai ją suardyti ligi šiol buvo nesėkmingi. Kad galų gale ji ryžosi pokalbiui, matyt, dėkoti reikėtų rinkiminei kampanijai, kuriai joks politikos profesionalas negali likti abejingas, juo labiau pats kandidatavęs 2009 metų prezidento rinkimuose.

– Kai kas visiškai nepasikeitė, tiesa? Ir šiandien, dirbdama audito priežiūros vyr. specialiste valstybinėje įmonėje Vilniuje, kaip ir anuomet, dirbdama Seime, į gimtuosius namus Ukmergėje važinėjate savaitgaliais?..

– Daug kas pasikeitė: grįžau į savo profesiją, į audito sritį, ten pokyčių per tuos 12 metų buvo nemažai, todėl nemažai teko mokytis, teko gilintis į audito priežiūros sritis, susipažinti su kitų šalių patirtimi... Ir namo grįžtu ne tik savaitgaliais.

– Mokytis juk teko ir Seime?

– Ten nelabai kada yra mokytis, ten kiekviena diena yra naujas iššūkis, kiekviena situacija yra šiek tiek kitokia. Seimo pirmininko pozicijai reikėjo vis dėlto politinės patirties ir tai, kad aš jos turėjau, lengvino mano situaciją. Man sakydavo, kad buvau gana griežta Seimo pirmininkė, bet likau ištikima savo principams.

– Kokia šiandien esate specialistė?

– Sako, esu griežta, bet iš tiesų esu reikli sau ir kitiems.

– Vadinasi, jūsų bijo?

– Stengiuosi gerai atlikti darbą, už kurį valstybė man moka atlyginimą ir žodis „bijo“ gal šiuo atveju netiktų – tiesiog niekas nemėgsta tų, kurie tikrina, ar jų darbas atliktas vadovaujantis įstatymais ar kitais teisės aktais.

– Tebemanote, kad Seimo pirmininkės postas buvo didžiausias gyvenimo įvertinimas?

– Taip, tikrai didelis pasiekimas, kad kolegos manimi pasitikėjo. Ar tai gyvenimo įvertinimas? Manau, tai politinio darbo įvertinimas. Žmogaus gyvenimą paprastai įvertina kiti ir dažniausiai tada, kai to žmogaus jau nebebūna tarp tų vertintojų. Seimo pirmininke dirbau trejus metus ir, atmetus žmogiškas klaidas, kurių kartais negali išvengti, manau, kad didelių politinių suklydimų nebuvo padaryta.

– Kiek politikos jūsų gyvenime yra šiandien?

– Dabar daugiau stengiuosi žiūrėti ir gilintis į verslo sritį, tačiau kasdienis politinių naujienų srautas nelieka nepastebėtas. Iš tiesų norėjau atsiriboti nuo politikos, kad galėčiau pažiūrėti į tuos procesus kitomis akimis, iš šalies, nebūdama tos politikos dalimi. Manau, kad man pavyko šiek tiek atsitraukti, pailsėti, pakeisti nuomonę kai kuriais klausimais...

– Nekyla ūpas tomis mintimis pasidalyti su visuomene?

– Na, gal meluočiau, jei sakyčiau „ne“:  kartais norisi pasakyti, kad viena yra pateikiama viešai ir visai kita, kas iš tikrųjų slypi toje „giliojoje“ politikoje, bet kol kas, manydama, kad mano vertinimai gali būti šališki, neskubu to daryti.

– Žmonės galvoja, kad „giliojoje“ politikoje nemažai purvo...

– Aš nevartočiau šito žodžio, nes jis ne visiškai atspindi giluminius procesus. Politika virto kovos lauku be taisyklių, kurioje visos priemonės tapo pateisinamos. Viešojoje politikoje daug nesveikos konkurencijos, daug viešųjų ryšių ir santykinai mažai turinio. Logiška, kodėl žmonės nusigręžia nuo partijų – jiems jos pasidarė neįdomios. Jeigu partijos siūlo trumpalaikius sprendimus ir visuomeniniai komitetai siūlo trumpalaikius sprendimus, natūralu, kad žmonės renkasi tuos, kurie siūlo naujų idėjų. Šiandien partijos nutolusios nuo politinės ideologijos, vertybinės politikos bei strateginio analitinio mąstymo, jose nebėra diskusijų. Politinė kova virto tarpusavio įžeidinėjimų, priešų ieškojimų, asmeninių ambicijų kovos lauku. Kitokia nuomonė ne tik netoleruojama, bet jos reiškėjas neretai paliekamas „už brūkšnio“. Ši tendencija rodo, kokius demokratinės politinės sistemos ligos simptomus reikia šalinti, kad įsisenėdami jie nesukeltų nepageidautinų pasekmių. Tik atsigręžusios į savo ideologines nuostatas ir pakeitusios savąją retoriką partijos gali tikėtis, kad žmonės atsigręš į jas.

– Bet galbūt yra partija, kuriai prijaustumėte?

– Savi marškiniai arčiau kūno... (Juokiasi.) Metai, praleisti Darbo partijoje, leido pažinti daug puikių žmonių, ir ne tik sostinėje – mano simpatijos jų pusėje. Ir vis pasižiūriu feisbuke, ką jie veikia, kaip jiems sekasi, ar jie yra politikoje, ar nutolę nuo politikos; džiaugiuosi, kad branduolys neišsilakstė ir jie turi savo siekių ir tikslų.

– Kokie jūsų santykiai su vėl partiją vairuojančiu Viktoru Uspaskichu?

– Jokių nėra santykių. Buvome susitikę bendrame renginyje, pasikalbėjome. Kaip visada, Viktoras nepamiršta pasveikinti švenčių proga ar pareikšti užuojautos.

– Ką menat su malonumu ir ką galbūt su nuoskauda iš politinės praeities?

– Neišdildomas įspūdis, kai 2004-aisiais Darbo partijai dideliu būriu atėjus į Seimą, politikos senbuviai sutiko mus tokiu žvilgsniu, tarytum mes būtume Tėvynės priešai... Tas santykis paskui pasikeitė, bet įspūdis liko...

– Gal ne veltui žmonės pakalba, kad kai kas yra privatizavęs ne tik Sąjūdį, bet ir Seimą...

– Manau, ne tik mūsų atžvilgiu taip buvo: kaskart atėjus naujai jėgai, politikos senbuviai ima priešintis – tai natūralūs procesai. Na, o gerų prisiminimų labai daug: apie bendraminčius, apie buvusį idealizmą, tikėjimą, kad gali viską, ką sumanęs, padaryti. Seime yra daug gerų žmonių, kurie nuoširdžiai dirba, ir nebūtinai jie yra žinomi. Tie, kurie daug dirba įstatymų leidybos srityje ar spręsdami rinkėjų problemas, dažniausiai dirba tyliai. Yra kelios kategorijos Seimo narių: tie, kurie tik šneka, bet nieko beveik nedaro būdami politikai, tie, kurie stengiasi padėti žmonėms, kiek tik jų galios leidžia, nes Seimo narys nėra visagalis. Žinoma, skaudu prisiminti, kad Seimas kartais buvo įvardijamas kone kaip blogis mūsų valstybėje, dėl kurio kyla visos problemos. Visada susitikimuose diskutuodavau su auditorija šita tema. Jeigu vienas, kitas ar trečias Seimo narys netinkamai elgiasi, tai dar nereiškia, kad bloga pati demokratinė politinė sistema.

– Seimas nuo to laiko nepatobulėjo nė kiek?

– Kaip sakiau, turėtų keistis pačios partijos – juk atėjus į didžiąją politiką, nevalia galvoti tiktai keleriems metams į priekį ar metinio biudžeto kontekste – politikai turi žvelgti dešimtmečiais į priekį. Pavydu valstybėms, kur ugdymo programos tiek darželiuose, tiek kitose švietimo įstaigose orientuotos į jų ilgalaikes strategijas. Tos valstybės žino, ko jos tikisi pasiekti per 30 ar daugiau metų. Ilgalaikio strateginio mąstymo pasigendu ir dabar vykstančioje prezidento rinkiminėje kampanijoje. Nė vienas iš pretendentų, gal išskyrus nebent Arvydą Juozaitį, nepasižymi gilesniais pamąstymais šita linkme. Man liūdna žiūrėti, kai rinkiminėje kovoje akcentuojama, kas ką apie ką pasakė, – tai politinių intrigų lygmuo. Man kaip rinkėjui daug svarbiau žinoti, kokia bus mūsų Lietuvos užsienio ir vidaus politika ateinantį dešimtmetį, kokius konkrečius strateginius tikslus siūlo vienas ar kitas kandidatas į prezidentus.

– Kokių idėjų vedina kandidatavote pati?

– Kadangi šiuo metu nesu politikoje, galiu pasakyti: galbūt reikia dalyvauti prezidentinėje kampanijoje, kad suprastum, kaip tai vyksta. Juk kiekvieni rinkimai yra skirtingi. Mėgstu juokauti, kad paprastai prezidento rinkimuose esti vienas ar du kandidatai, kuriems liepta eiti, nes priešingu atveju žlugs mūsų valstybė. Jie įtiki esą gelbėtojai ir, nors nelabai nori, eina sukandę dantis; yra vienas ar du kandidatai, kurie šventai tiki laimėsią rinkimus, na, ir visi kiti, kurie dalyvauja demokratiniame procese. Aš buvau kandidatė, dalyvavusi demokratiniame procese.

– Bent vienas iš šiųmečių pretendentų vertas jūsų palankumo?

– Laukiu diskusijų, tikiuosi, kad jos bus kitokios negu visada, nes minutė arba dvi minutės kandidatui per televiziją ir nuolat prieš akis tiksintis laikrodis yra pasityčiojimas ir iš žmonių, kurie kandidatuoja. Laukiu pasirodant kandidatų, kurie mažiau reklamuojami. Laukiu, su kokiomis idėjomis išeis Vytenis Andriukaitis, ar tikrai jis eis visa jėga į prezidentus – tai būtų stipru, dar per mažai atsiskleidė ir A. Juozaitis... Tad jei šiandien reikėtų balsuoti, nežinočiau, už ką, nors skelbiami reitingai sako, kad kai kurie žmonės jau yra pasirinkę. Turbūt vieni įvardija tuos, kuriuos dažnai mato, arba tuos, dėl kurių neriasi iš kailio viešųjų ryšių specialistai. Buvęs kolega a. a. Julius Veselka sakydavo, kad per rinkimus užeina Saulės užtemimas ir visi vienodai nubalsuoja.

– Užtemsta Saulė ir vėl laimi tas pats elitas?

– Šitų rinkimų šachmatų partija sudėliota taip, kad nebūtų pralaimėjimų, ir tie, kurie figūras dėliojo, numatė, kas jiems naudinga. Jei nebuvo vieno stipraus, atsirado du kandidatai, ir didelio skirtumo, kuris paklius į prezidentus, nebus. Na, o ministro pirmininko galimybių nenurašyčiau, nes kas valdo informaciją, tas valdo situaciją... (Juokiasi.)

– Kiek atmenu, jūsų bendravimas su būsimu premjeru ir prezidente buvo gan komplikuotas, tiesa?

– Sunku atsakyti į šį klausimą, nes vertinimas gali būti dviprasmiškas, juo labiau kad kartais nežinai, kurį veiksmą reikia vertinti: ar viešus žeminančius ar įžeidžiančius pasisakymus, ar atsiprašymą už uždarų durų... Labai norisi, kad visos valdžios dirbtų pasitardamos, įsiklausydamos viena į kitą ir eidamos bendro sutarimo keliu. Deja, Lietuvoje sutarimo kiekvieną kadenciją vis pritrūksta, o gal jo net nebuvo nuo pačios Nepriklausomybės pradžios. Kai daug dėmesio skiriama įvaizdžio formavimui ir visos valdžios nori atrodyti kuo geriau, prasideda nesveika konkurencija dėl dominavimo viešojoje erdvėje ar noro būti pirmiems reitingų lentelėse. Konkurencijos tarp prezidento, Seimo pirmininko, ministro pirmininko neturėtų būti. Juk žmonės jų atžvilgiu puoselėja visai kitokius lūkesčius.

– Kokias mintis sukelia šiandien jūsų tėčio patarimas neiti į politiką?

– Kartais pagalvoju – o gal vertėjo paklausyti jo...

– Bet juk tai nebuvo atsitiktinumas?

– Visiškas atsitiktinumas. Tiesiog likimas taip sudėliojo...

– Galbūt „sudėlios“ kryptį atgal?

– Kaip sakoma, niekad nesakyki niekada, bet tokiu atveju reikėtų iš naujo įvertinti ne tik tėčio patarimą, bet ir pakitusias aplinkybes, nes į politiką žengtum jau ne kaip idealistas, o kaip pragmatikas, gerai žinodamas, kur eini, ką realiai gali nuveikti ir kokie iššūkiai tavęs laukia tame kelyje. Šiandieną atsakymo dar neturiu.

www.respublika.lt

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)

Komentarai  

0 # Linkejimai 2019-04-12 08:18
Destytojai sekmes jums
Atsakyti | Atsakyti cituojant | Citata

Pridėti komentarą

ukzinios.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, nesusijusius su tema, įstatymus pažeidžiančius, reklaminius, skatinančius smurtą komentarus. Už komentarus atsako juos parašę skaitytojai. Kurstant smurtą, rasinę, tautinę, religinę bei kitokio pobūdžio neapykantą ar kitaip pažeidžiant LR įstatymus, galite sulaukti atitinkamų tarnybų dėmesio.


Saugos kodas
Atnaujinti

Laidojimo ir kremavimo paslaugos Ukmergėje

Veterinarijos klinika

Vilkmerge restoranas

Ukmerges siluma

Ar jau žinote, už ką balsuosite per šalies prezidento rinkimus?
  • Votes: (0%)
  • Votes: (0%)
  • Votes: (0%)
Total Votes:
First Vote:
Last Vote:

Autoservisas Ukmergėje

Floros Studija

Telefonai Ukmergė

Optima 13 Picerijos salės nuoma

Akmenys prabyla

Draugai

Ukmerges kulturos puslapiai

gpm 2011 n 135

Lietuvos valstybe

ukvm

vilkmerge

UKC logo 115x63

Voruta

Tauragės laikraštis

Faberlic 2015

baidariu aukstaitija

Interneto dienraštis Bernardinai

Vilkmerge

lrytas

delfi

logo srtrf-300x170

Į viršų