Lietuvoje prieš trejus metus tik maždaug 30 proc. donorų kraują aukodavo neatlygintinai, o  jau 2016 metų rugsėjo mėn. šis rodiklis siekė net 88 proc.

Nacionalinio kraujo centro direktorė Jonana Bikulčienė įsitikusi, kad reklama ir visuomenės švietimas yra svarbiausi veiksniai, skatinant neatlygintiną donorystę.

 „Pinigai už kraują kai kuriems žmonėms, pavyzdžiui, studentams, yra svarbus pajamų šaltinis. Tačiau dalis kraują duodančių žmonių net nesusimąstydavo, kad daro kažką ne taip. Tokį požiūrį padėjo pakeisti švietimas ir raginimai neimti pinigų, nes taip pardavinėjamas savas kūnas“.

Nacionalinėje kraujo centro šį rugsėjį  NKC  70-mečio proga surengtoje konferencijoje  „Šiuolaikinė kraujo komponentų transfuzija – nuo donoro iki recipiento“ pranešimą skaitęs Nyderlandų medicinos donorų asociacijos pirmininkas Peteris Van den Burgas pasakodamas apie savo šalyje pasiektą neatlygintiną kraujo donorystę taip pat didžiausią dėmesį teikė tinkamai reklamai ir visuomenės švietimui:

„Mes turime puikią teisinę sistemą, reglamentus, tačiau be reklamos – tai niekis. Dabar auga „feisbuko“, „instagram“,  „tviterio“  karta, todėl kraujo donorų reikia ieškoti ir socialiniuose tinkluose, ne tik pasitelkiant senąsias žiniasklaidos priemones, pavyzdžiui, radiją ar spaudą“.

Donorystę padeda skatinti ir verslo dėmesys. Prancūzijoje neatlygintinai kraujo davę asmenys vaišinami pietumis,  nes restoranai laiko garbe prisidėti.  Lietuvoje toks mąstymas taip pat pamažu įsitvirtina. J. Bikulčienės teigimu, dažniausiai daro jauni verslininkai.

 Kaip nugalėti mitus?

Visuomenę bauginantys mitai – taip pat viena iš priežasčių, atbaidančių žmones duoti kraujo. Daliai – tai atrodo nesaugu, kiti įsitikinę – kas bus įtraukti į abejotinas verslo schemas ir jų kraujas  bus parduotas.

Tačiau kiekvienos šalies kraujo centras siekia patenkinti savo poreikius, todėl į užsienį kraujas  išvežamas tik  toje šalyje nutikus didelėms stichinėms nelaimėms, kai tuo metu itin jo pritrūksta. 

Šis mitas galėjo atsirasti ir dėl to, kad dalis nepanaudotos kraujo plazmos vienu laikotarpiu vežta į Vokietiją gaminti vaistams, kurie vėliau grįžo į Lietuvą.  Iki 2004 metų šie medikamentai buvo gaminami Vilniuje,  tačiau Lietuvai tapus ES nare, Bendrijos reikalavimų neatitinkančią gamyklą teko uždaryti, o dėl palyginti mažo gaminamo vaistų kiekio jos atnaujinti neapsimokėjo. Dabar Nacionalinis kraujo centras nepanaudotą kraujo plazmą tiesiog keičia į vaistus.

Vokietijoje privačia praktika šiuo metu besiverčiantis medicinos profesorius Gertas Matthesas tvirtino, kad laikantis ES standartų užsikrėsti donorui ar ligoniui beveik neįmanoma. „Tikimybė paimti ŽIV užkrėstą kraują yra viena iš 20 mln. Pavyzdžiui, Vokietijoje per metus atliekama 5 mln. kraujo donacijų ir, atsižvelgiant į statistiką, tas vienetinis atvejis gali pasitaikyti kas ketverius metus“.

Šiemet 70-ąsias veiklos metines mininčio Nacionalinio kraujo centro  vadovė J. Bikulčienė norėtų, kad donorai turėtų tokias pačias sąlygas kaip Vakarų šalyse: „Lietuvoje mes vis dar esame priklausomi nuo oro. Daug donorystės akcijų vyksta lauke ir dažnai dėl lietaus jas tenka atšaukti. Tai – nenormalu. Prancūzijoje, Vokietijoje  kraujo galima duoti patraukliai įrengtose patalpose įvairių miestų centrinėse dalyse įrengtose patalpose, kur donorams patogu  užsukti bet kokiu laiku – pietų pertraukų metu, po darbo. To siekiame ir mes“.

Atsisakius mokamos donorystės taip pat sumažinama užkrėsto kraujo rizika, nes uždirbti siekiantys kraujo davėjai gali nuslėpti informaciją apie savo sveikatos būklę, gyvenimo būdą,  ligas.

Neatlygintinų donorų skaičiaus Lietuvoje augimas tūkst.

2013 m. – atlygintinų donorų buvo 59 488,  neatlygintinų donorų skaičius siekė  31 481, 2014 m.  atlygintinų suskaičiuojama 45 729, neatlygintinų – 47 651, 2015 m. – už atlygį duodančių buvo 22 635, dovanojančių kraujo  – 77 877.

http://www.kraujodonoryste.lt/

Nemokama linija 8~800 00003

http://www.kraujodonoryste.lt/page/kontaktai

(Parengta pagal IQ  žurnalo 2016 m. spalis Nr. 10  (data) žurnalistės Lauros Čiginskaitės straipsnį)