Tęsinys. Pradžia „Ukmergės žinių“ 15-ame numeryje
Jonas BUROKAS
Laisvės kovų dalyvis, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos garbės pirmininkas
Teismas tęsėsi 5 dienas. Ryte į teismą, „nusikaltėlius“ atveždavo, vakare grąžindavo į kameras. Teisiamuosius apklausinėjo, jie atsakinėjo, dažnai priešinosi ir su kaltinimais nesutiko.
Bendra teismo tribunolo išvada (pagal tardymo bylą Nr. 671): Edvardas Burokas, Vlado, ir Vilhelmas Vagonis, Karolio, str. 58-1„a“ tėvynės išdavimas (nuo 10 metų iki mirties bausmės), str. 58-8 netiesioginis teroras (nuo 10 metų iki mirties bausmės), str. 58-10-1 dalis (10 metų), str. 58-11 (nuo 10 metų iki mirties bausmės); Jonas Milinskas, Stasio, str. 58-1„a“ ir str. 58-10; Stasys Aukštuolis, Mykolo, ir Leonardas Zigmantas Vašatkevičius, Felikso, str. 58-1„a“, str. 58-10-1 d. ir str. 58-11; Vytautas Turla, Alfonso, str. 58-1 „a“, str. 58-8, str. 58-10, str. 58-11; broliai Juozas ir Vytautas Klastauskai, Felikso, Algirdas Grebliauskas, Petro, str.58- 1„a“, str. 58-10, str. 58-11; Kazys Grigas, Petro, str. 58-1„a“ ir str. 58-1.
Šioje jaunimo byloje nuosprendį išklausė 10 teisiamųjų: aštuoni buvo nuteisti 25 metams ir 5 metams tremties, o du – Kazys Grigas ir Vytautas Klastauskas – pastarasis, kaip nepilnametis, nuteisti po 10 metų katorgos.
Išklausius nuosprendį, visiems buvo suteiktas paskutinis žodis. Pirmasis apie valandą kalbėjo organizacijos „Lietuvos patriotas“ vadovas Edvardas Burokas (Vytenis): „Okupuotoje Lietuvoje tokie teismo procesai – tribunolai – vykdomi kasdien, teisiama ir žudoma visa Lietuva. Lietuva ne savo noru įstojo į sovietų sąjungos sudėtį, o buvo okupuota. Šalčių pragarą kenčia tremiamos šeimos, mažamečiai vaikai, iš kur daugelis negrįžo – liko amžino įšalo žemėje. Nejaugi nepakaks pilnos karčios taurės išgerti mūsų kartai, nejaugi Dievas ir pasaulis abejingai stebės mūsų tautos agoniją ir neišties kraujuojančiai Lietuvai pagalbos rankos.“
Porą kartų tribunolo pirmininkas nutraukė Edvardo Buroko kalbą ir perspėjo, kad neužsiimtų nacionalistine propaganda.
Visus nustebino Jono Milinsko drąsa. Teisme jis elgėsi didvyriškai: analizavo sovietų sąjungos ekonominę politiką, lygino rublį su litu ir kritikavo sovietinę santvarką. Jam teismas būtų skyręs iki 10 metų laisvės atėmimo, bet po tokios ugningos kalbos jam pridėjo dar 15 metų ir nuteisė 25 metams. Už nepaklusnumą teismui jam net uždėjo antrankius.
Vytautas Turla, sakydamas paskutinę kalbą, tiesiog išrėkė: „Jūs, raudonieji slibinai, prigėrę nekalto lietuviško kraujo, negalvokit, kad taip jums praeis. Jūs būsite teisiami antrame Niurnbergo procese ir mes teisime jus. Naudokitės proga ir savo galia, palaikoma kareivių durtuvais, kad mes neliktumėme gyvi. Bet žinokite – mūsų nebus, kiti bus, kurie teis jus.“
Klajonių mįslė
Dabar norėčiau pagal archyvinius dokumentus papasakoti apie organizacijos „Lietuvos patriotas” aktyvaus nario Stasio Milinsko sovietmečio „klajones“.
Žemės ūkio akademijos pirmo kurso studentas Zigmantas Vašatkevičius, ginkluotas pistoletu, buvo susitaręs su bendražygiu Stasiu Milinsku susitikti prie buvusios Lietuvos prezidentūros. Tačiau į susitikimą atėjo ne Stasys, o lyg iš po žemių išdygo ginkluotų čekistų būrys. Nespėjus pasipriešinti, Zigmas buvo nuginkluotas ir suimtas.
Apie Stasį Milinską, jo klajonių odisėją jokių žinių neturėjom. Tik Edvardas užsiminė, kad jam nedavė ramybės paslaptingas jo dingimas. Stasys Milinskas su bendražygiais į bendrą teisiamųjų suolą nepateko. Apie jį teisiamųjų bendražygių tribunole net nebuvo užsiminta.
1952 m. gruodžio 6 d. Lietuvos SSR MGB Vilniaus skyriaus viršininko papulkininko M. Jakovlevo pranešime nurodoma, kad paieškomas Stasys Milinskas kol kas nesurastas ir numatoma paskelbti jo respublikinę paiešką. Stasys Milinskas be dokumentų netoli Kalvarijos miestelio (Marijampolės r.) pasieniečių buvo sulaikytas 1952 m. rugsėjo 3 d. ir apkaltintas, kad bandė kirsti Lietuvos–Lenkijos sieną. Po to buvo kalintas Kaune, tardymo metu pakeitė tapatybę, prisistatė Sokolovskio pavarde ir Kauno srities teismo 1952 m. gruodžio 30 d. buvo nuteistas 3 metams lagerio. Po trijų mėnesių, tik pradėjus bausmę, 1953 m. kovo 27 d. iš lagerio paleistas. 1954 m. lapkričio 24 d. paimtas į sovietinę armiją. 1955 metų žiemą iš armijos pabėgo, bet buvo suimtas ir kalintas Vilniuje. Vilniaus srities teismo 1956 m. vasario 18 d. nuteistas 3 metams lagerio ir išvežtas į Alma Atos sritį. Iš lagerio paleistas 1957 m. gegužės 29 d. Į Lietuvą grįžo 1957 metais.
Dar pateikiu informaciją apie Stasio Milinsko pasirodymą mūsų namuose, Ukmergėje. Gaila, kad neatsimenu tikslios datos. Pagal dokumentus, tai galėjo būti 1955 m. žiema, kai Stasys Milinskas pabėgo iš sovietinės armijos. Jis netikėtai apžėlęs barzda atsirado pas mus su sovietinio kario be antpečių „šineliu“ ir paprašė, kad jį mano tėvai, kaip pabėgėlį iš sovietinės kariuomenės, laikinai priglaustų.
Mūsų šeima sutiko. Stasys apie dvi savaites gyveno daržinėje, kurioje tėvai laikė šieną. Mes šiene įrengėme jam guolį. Jis dieną gulėdavo, o naktį išeidavo po kiemą pasivaikščioti. Valgius jam atnešdavom į daržinę. Vieną rytą jis atsikėlė, padėkojo už prieglaudą ir pranešė, kad turi iš mūsų namų iškeliauti. Kur jis toliau gyvens ir apsistos nepasakė.
Jis pas mus nė karto nepasirodė ir atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Žinojome, kad jis gyvena Ukmergėje, netoli buvusio bendražygio Zigmo Vašatkevičiaus. Vieną kartą Zigmas pakvietė jį į talką pastatyti paminklą Jogvilų kaime, kuriame sovietmečiu nelegaliai veikė Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga. Stasys talkoje dalyvauti kategoriškai atsisakė. Neteko jo matyti ir Ukmergėje vykusiuose Sąjūdžio, politinių kalinių renginiuose. Taip ir liko neišaiškinta paslaptinga atsiskyrėlio nuo savo bendražygių „klajonių“ mįslė. Rašydamas šį straipsnį sužinojau, kad neseniai jis iškeliavo į amžinybę.
Nužudyti partizanai
Dar noriu visiems priminti didelius Zigmo Vašatkevičiaus nuopelnus perlaidojant partizanus Ukmergės Dukstynos kapinėse. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse, 1989 m. vasarą Zigmas Vašatkevičius man rašė: „Ukmergės politinių kalinių ir tremtinių iniciatyva Pivonijos šile, Antrojo pasaulinio karo apkasuose buvo surasti 57 partizanų palaikai. 38 tapatybes artimųjų pagalba pavyko nustatyti, o 19 palaikų į Dukstynos kapines atgulė neatpažinti.“
Miškuose, kaimuose, laukuose nušautų partizanų palaikai į šiuos apkasus buvo suvežti iš Ukmergėje esančios turgaus aikštės, kurioje išgulėdavo kelias dienas. Iš jų ten buvo tyčiojamasi. Juos laidoti artimiesiems nebuvo leidžiama. Iš čia palaikus išveždavo ir išversdavo į apkasų duobes, griovius, užžerdavo žemėmis, apmesdavo šakomis. Žmonės pasakojo, kad tose vietose vyko nežmogiškos orgijos. Atvažiavę stribai čia girtaudavo, žuvusiųjų palaikai kartais tapdavo net taikiniais. Ypač žiaurumu pasižymėjo stribų vyresnysis Edvardas Šemiota, kuris su kulkosvaidžiu siautėjo per visą partizaninės kovos už laisvę laikotarpį.
Partizanų ryšininkė Marija Kinartaitė-Laugalienė savo dienoraštyje rašė: „1947 m. sausio 26 d., sekmadienis. Deltuvos miestelyje guli penki mūsų vyrai. Prie bažnyčios, prieš milicijos – stribų – langus. Baravykas, Saugis, Pranas, Erškėtis ir Lakūnas. Rūta pasakojo, kaip su pasitenkinimu stribas Edvardas Šemiota spardė gulinčius lavonus… ir apspjaudęs nuėjo.“ (knygoje „Jaunystė ir rezistencija“, 1996, Ukmergė).
Vladas Terleckas savo straipsnyje „Žvilgsnis į sovietinę istoriografiją apie stribus“ mini buvusio Ukmergės apsk. stribo Edvardo Šemiotos prisiminimą: „Pirmą kartą nukoviau banditą ir kažkaip palengvėjo…“
Paskelbus nepriklausomybę, partizanų budelis Edvardas Šemiota nurimo. Vieną vakarą pas jį atėjo Zigmas su bendražygiais, pridėjo šaltą daiktą prie jo pakaušio ir paklausė, kur užkasti partizanų palaikai. Edvardo Šemiotos sovietinė narsa dingo, drebėdamas „drąsuolis“ parodė partizanų išniekinimo vietas, papasakojo, kur galima jas surasti. Deja, atpildo už antivalstybinius nusikaltimus, žiaurumus jis ir kiti jo draugai – tautos budeliai – teismo įvertinimo nesulaukė, mirė sava mirtimi.
Ypač turime būti akylūs dabar, kai Putino Rusija vykdo terorą prieš Ukrainos tautą, o greta mūsų savo veiksmais nenusileidžia ir ginkluojasi mūsų kaimynas, Putino bendražygis Lukašenka.
Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos kapelionas, kunigas brolis Paulius Vaineikis OFM, pasidalino savo mintimis apie organizaciją „Lietuvos patriotas“.
„Mes, kaip krikščionys, esame pašaukti įvardyti tiesą apie sovietinės okupacijos metu lietuvių tautai, bažnyčiai padarytą materialinę ir moralinę žalą, komunizmo padarytus nusikaltimus.
Ką daryti šiandien su tais, kurie išdavė ir dabar išduoda savo Tėvynę, kurie tiesiogiai ir netiesiogiai prisidėjo prie Lietuvos partizanų žudynių, taikių žmonių tremties ir žūties. Reikia tiesiog įvardyti tų asmenų vardą, pavardę ir padarytą nusikaltimą. Melas, blogis bijo viešumos, kaip tamsa bijo šviesos.
„Be teisingumo nebus taikos“, – sakė popiežius Jonas Paulius II, o dievas nuspręs ko pasigailėti.“
Aš, prisimenantis visus amžinybėje besiilsinčius garbingus organizacijos „Lietuvos patriotas“ narius, neturiu moralinės teisės palikti jų istoriją užmarštyje. Noriu, kad apie tai žinotų visa Lietuva, Ukmergės rajono žmonės, organizacijos „Lietuvos patriotas“ narių vaikai, vaikaičiai, giminės, kaimynai ir ateities kartos.
Nuoširdžiai dėkoju savo broliui atsargos majorui, laisvės kovų dalyviui Antanui už paramą ruošiant šį straipsnį ir nuotraukas.
Šaltiniai:
Lietuvos ypatingasis archyvas, F. K-1, ap. 58, b. P-16222 (Pogrindžio organizacijos „Lietuvos patriotas“ baudžiamoji byla);
Edvardas Burokas, Pūtėme prieš vėją, 1–5 dalys (2005–2011 m.);
Lietuvos gyventojų genocidas (daugiatomis LGGRTC leidinys), T. 5. (1950–1953), 2019
Areštuoto Edvardo Buroko nuotrauka. 1952 m. spalio 4 d.
Nuotraukos iš Lietuvos ypatingojo archyvo dokumentų
