Ukmergės rajone, Veprių seniūnijoje, Kultuvėnų kaime pasitinka „Lukenskų namai“, įkurti Rūtos ir Česlovo Lukenskų. Čia ir galerija „Chesiux“ bei Česlovo dirbtuvės, kuriose gimsta meno kūriniai nuo paveikslų iki objektų ir instaliacijų. O kieme – žemės meno kūriniai.
Skaistė VASILIAUSKAITĖ-DANČENKOVIENĖ
Česlovas Lukenskas yra vienas ryškiausių Lietuvoje šiuolaikinio tarpdisciplininio meno ir performansų meno pradininkų.
1985 metais surengė pirmąją personalinę asambliažų parodą. Dėjo pastangas juos parodyti Paryžiuje, tačiau dar nelaisvos Lietuvos menininkui nebuvo lemta išvežti kūrinius į meno sostinę. Dėl to 1989 metais Česlovas savo sodyboje surengė ,,Asambliažų sunaikinimo akciją“, kurioje dalis asambliažų buvo sunaikinta.
Tais metais susibūrė grupė bendraminčių „Post Ars“.
Nuo 2006-ųjų Česlovas Lukenskas gyvena ir kuria Ukmergės rajone.
Šią erdvę prikėlėte antram gyvenimui. Kokia buvo pradžia ir kaip yra dabar?
Sklypą su statiniais įsigijome 2006 metais. Ieškojome nekilnojamojo turto, kur galėtume įsirengti namus, dirbtuves, sandėliavimo patalpą, erdvę renginiams. Čia buvo keturi apleisti pastatai – jų pakako viskam. Kai nusipirkome, jie jau buvo avarinės būklės, praktiškai griuvėsiai be langų, durų, vamzdžių, be elektros, bet mes matėme perspektyvą. Ėmėmės savarankiškai pamažu rekonstruoti.
Dabar čia yra gyvenamasis namas, dirbtuvės, galerija, meno kūrinių sandėliavimo patalpos, taip pat – pirtis su priėjimu prie vandens telkinio, kempingas. Statome namuką svečiams. „Lukenskų namai“ patenka į lėtojo turimo žemėlapį.
Kaip gimė galerija ,,Chesiux“?
Galerija atsirado per kelis etapus. Iš pradžių vadinosi „Česiaus“ galerija, Jos atidarymui 2011 metų gruodį vyko paroda. 2022 metais, prasidėjus karui Ukrainoje, įgyvendinome bendrą projektą su Ukrainos menininkais, skirtą Ukrainos ir Lietuvos kultūriniams mainams plėtoti. Čia vyko pleneras ir paroda „Skirtingi bet vieningi“ nuo paveikslų iki instaliacijų po atviru dangumi. Pati galerija buvo patobulinta ir pervadinta „Chesiux“. Pagerintas jos vizualinis vaizdas, sukurta interneto svetainė.
Pernai galerija, susitelkus keliems menininkams ir gavus rajono savivaldybės paramą, pirmą kartą prisistatė tarptautinėje meno mugėje „ArtVilnius“. Planuojame dalyvauti ir šiemet.
Kokias veiklas čia vykdote?
Vienas pirmųjų performansų – „Po stogeliu“. Jo dalyviai, ne vien menininkai, su deglais ir simboliniais stogeliais virš galvų išėjo į gamtą. Stogeliai simbolizavo palėpę, į kurią „nugaruoja“ visos geros mintys. Kai jų prisikaupia daug, žmogus ima kurti.
Stengiamės palaikyti jaunus menininkus. 2016 metais čia vyko tarptautinis metalo meno pleneras „Balandžių daug Ukmergėj“, inicijuotas kalvio Andriaus Janulio. 2017 ir 2019 metais – jaunųjų muzikų kompozitorių ir atlikėjų koncertai. Taip pat – jaunųjų menininkų performansų festivalis EXY („Express Yourself“), kurį iniciavo mūsų sūnus Adomas.
Pirmaisiais karo Ukrainoje metais, kartu su ukrainiečiais, ieškojusiais prieglobsčio Lietuvoje, įgyvendinome performansą pavadinimu „Klyksmas už laisvę“.
„Lukenskų namai“ išsiskiria savo erdve, kurioje akį traukia neįprastos skulptūros. Tai žemės meno kūriniai. Kaip jie gimė?
2009 metais įgyvendinau eksperimentinio žemės meno projektą „Žemei iš žemių“. Man buvo įdomu, kaip gamta veikia su kultūra. Skulptūros buvo sumanytos kaip krikščioniškos kryžiaus kelio stotys, kurios, mano pastatytos, apaugs žaluma, galvojant, kad jose apsigyvens vabalai ar paukščiai. Dabar jų likusios keturios: kryžius, kolona, smėlio laikrodis ir Jokūbo kopėčios.
Kaip žemės menas atsirado jūsų kūrybos lauke?
Žemės meną atradau ieškodamas radikalesnių meninės raiškos formų. Mano meninė praktika vystėsi nuo plokštumos iki erdvės ir nuo erdvės iki veiksmo. Pradėjau nuo tapybos, koliažų, asmabliažų, instaliacijų. Išėjęs į gamtą ėmiau ieškoti, kas yra meninė akcija. Tai buvo pagrindinis lūžis, atvedęs prie žemės meno.
Įvairiuose šaltiniuose jūs minimas kaip tarpdisciplininio meno pradininkas Lietuvoje. Koks buvo jūsų kelias į tarpdiscipliniškumą?
Aplinka buvo represuojanti. Naujienų iš Vakarų pasaulio negalėdavome gauti, bet jau buvo galima kažką sužinoti. Turėjau draugų, panirusių į šiuolaikinės muzikos, kuri dešimtmečiais lenkė tai, ką mes mokėmės, klausymą. Tai buvo kūriniai, prilygę žemės drebėjimui, rodę, kad muzika gali būti kitokia, konceptuali. Nors apie konceptualumą mene dar nelabai kas drąsiai kalbėjo. Tai buvo viena inspiracija. Kita – Čiurlionis, kuris gal iš tikrųjų buvo ypatingas pranašas, turint omeny jo menų sintezę.
Apie 1979-uosius aš pradėjau užrašinėti savo mintis į dienoraščius, daryti brėžinius. Tarp jų buvo schema, vaizduojanti, kas yra tarpdisciplininis kūrinys. Aš ja pasidalinau su savo draugu, bet mintis toliau nepasklido. Tačiau ji sklido manyje. Vėliau mintį vysčiau su kitu draugu. Kalbėjome apie tai, kad menas yra daugiau, nei mums gerai pažįstamos fundamentalios medijos, kaip grafika, tapyba, skulptūra ir kitos.
Mums labai patiko lūžiai Prancūzijos dailėje. Anri Matiso kūryba, jo koliažai. Vienas iš stumtelėjimų buvo kubistų judėjimas.
Ilgainiui tarpdisciplininio meno sąvoka išsiplėtojo tiek, kad galiu sau ją apsibrėžti kaip tam tikrų keturių potencialų – vaizdo, garso, teksto ir veiksmo – pynę.
Savo kūryboje esate naudojęs lakias medžiagas, kaip lakus, dervas bei irias – gyvūniškos kilmės. 1990 metais surengta „Post Ars“ paroda Kaune, kurioje eksponuotos jūsų sukurtos „žvaigždės“ iš kiaulių galvų. Tuo sukėlėte pasipiktinimą. Iš kur turėjote drąsos kalbėti kitaip nei įprasta?
Kiekvienas turi potencialų, kurie laikui bėgant pasirodo teisingi arba neteisingi, toli nueinantys ar kažką numatantys arba turėję reikšmę ateičiai. Šiuo atveju buvo vidinis noras padaryti kūrinį, kuris maksimaliai išreikštų mano ekspresiją. Ieškodamas priemonių ir medžiagų peržengdavau savo paties pažinimo ribas, gal ir laikotarpio ribas. Nueidavau už stereotipinio mąstymo į kažkokią nežinomą vietą. Dabar tai galiu įvardinti paprasčiausiai tyrėjo keliu. Nueiti ten, kur niekada nebuvai, rasti tai, ko dar niekas nematė, ir atnešus į priimtiną erdvę parodyti kitiems.
Kai yra sustiprintas ekspresijos poreikis, atsiranda neįprastų medžiagų panaudojimas. Jungiant dalykus, kurie nedera, prieštarauja vienas kitam, gimsta koliažas, asambliažas. Daikto atsiradimas paveikslo plokštumoje ekspresionistų vadinamas agresyviu turiniu, kuris skirtas ironijai, sarkazmui ar kokiai kitai emocijai pabrėžti.
Keliate socialumo, politines temas ir to sarkazmo tikrai yra. Skandalingai išgarsėjęs po trejų metų su grupe „Post Ars“ Europos meno bienalėje Vokietijoje pristatėte žemės meno kūrinį ir laimėjote pagrindinį prizą.
Jūsų minėta skandalinga paroda buvo surengta kaip instaliacija. Pirmoji Lietuvoje. Joje mano kūriniai buvo sukurti kaip persižvaigždžiavimas, kaip būna persikryžiavimas, persižegnojimas. Dabar, praėjus keliems dešimtmečiams, tas kūrinys įgauna dar kitą atspalvį.
Mes patyrėme labai kruviną istoriją, kurioje iškilo įvairios „žvaigždės“ iki ikonų. Sugalvojau radikalų kūrinį ir buvau pasirengęs persiverti per galvą, kad jį padaryčiau. Kas iš tikrųjų slepiasi po „žvaigžde“? Kokio supuvimo reikia sulaukti pasauliui, kad ikonos, ženklai, po kuriais žmonės vienijosi ir kuriais tikėjo, pasirodo neįtikėtino gylio smarvė. Kiaulės galvos kai kuriems žiūrovams simbolizavo penkiolika sovietinių respublikų, kurias vienijo sovietų sąjunga. Nekūriau specialiai, kad jos iliustruotų tos sąjungos žlugimą ir puvimą, bet taip gavosi. Tos pusgalvės, su iš jų išbėgusiu krauju, buvo išdėliotos erdvėje, tarp jų pravestas kaitinimo siūlas, kad greičiau pūtų, nuo jų pradėjo sklisti smarvė. Tokios parodos tradiciniai menininkai negalėjo pakęsti, surinko parašus, kad ji būtų uždaryta.
Tada norėjome surengti šiuolaikinio meno parodą ir įtvirtinti instaliaciją kaip meno žanrą. Nežiūrint, kad tuometinis kontekstas sužaidė prieš mus, ilgesnėje perspektyvoje, tai suveikė.
1993 metai lietuviams buvo sėkmingi – mums teko dalyvauti konkurse Vokietijoje, kur pristatėme žemės mano kūrinį „Partitūra“ ir laimėjome pagrindinį prizą.
Didžiulėje teritorijoje, prisitaikydami prie landšafto, panaudojome, tai kas ten buvo – pabėgius, kurie pasukti tam tikru kampu gamtoje atrodė kaip klavišai. Ten sudygę medeliai ir patys žmonės tapo natomis.
Tuo pačiu tai buvo didžiulė praktika. Bienalėje dalyvavo menininkai iš viso pasaulio. Vyko daug teorinių paskaitų, supažindinusių kas vyksta, kai menininkas išeina į postindustrinę aplinką. Lietuvoje apie tai niekas dar nekalbėjo.
Ar žemės menas susijęs su ekologija?
Žmonių gyvenimas ir veikla nėra draugiška gamtai, kaip to benorėtume. Tai lemia nesustabdomas vartojamas ir nežinojimas, kaip jį sustabdyti. Menas kažkuria prasme yra žmogaus bandymas palikti pėdsakus kaip nuorodas į galimą ekologiškesnį būvį.
Kas būdinga žemės menui?
Žemės menas nėra aplinkos dekoravimas. Jis išaugo iš protesto kultūros, kuri suponavo galimybę menui išeiti iš muziejų, gimė ir vystėsi kaip protesto kultūros reiškinys. Pirmieji žemės meno kūriniai nebuvo labai draugiški aplinkai, tačiau vėliau būtent žemės menininkų kūryba slinkosi ta kryptimi, kai kūriniui nenaudojamos kitos medžiagos, tik gamtinės. O pats kūrinys tarsi „įdėtas“ į procesą – jis sukuriamas ir per laiką išnyksta. Gamta atstato atgal, susigrąžina į savo paviršių tai, ką žmogus pastatė. Žemės menas tapo gamtos proceso, kuriame minimaliai dalyvauja žmogus, menu.
Kaip gimė „Post Ars“?
Kelis kartus bandėme jungti menininkus į kažkokią alternatyvią organizaciją, kuri būtų kaip atsvara dailininkų sąjungai. Iš tų paskatų liko tik keli žmonės, su kuriais ilgesnį laiką dirbome kartu. Tai Aleksas Andriuškevičius, Robertas Antinis ir Gintaras Zinkevičius.
Su šia grupe paskelbėte manifestą. Ar dabar po juo pasirašytumėte?
Pasirašyčiau ir parašyčiau antrą dalį. Praktiškai ji yra parašyta, tik nepaskelbta.
Lietuva norėjo modernėti, profesionalėti ir eiti kartu su Europa. Kai atsirado galimybė išleisti žmones studijuoti Paryžiuje, iš ten grįžę menininkai atsivežė gana modernią sampratą apie meną tuo metu. Jie įkūrė grupę „Ars“ (lietuviškai „Menas“) ir parašė savo deklaraciją. Mes irgi skaitėme, kas joje skelbiama. Kadangi jie savo metu buvo „Ars“ tai mes, atėję po jų, pasivadinome „Post Ars“, reiškia „Po meno“, menas po meno. Iš to žaidimo gimė konceptualus tekstas, manifestas. Ar menas? Kodėl menas? Negi menas? Už menas, vėliau negu menas. Tai parodė meno sąvokos, jos konotacijos reikšmės niekiškumą, kad tenai nieko nėra. Eini į sąvoką gilyn ir pasieki tuštumą. Toje tuštumoje gali daryti kažką naują.
Koks dabartinis jūsų manifestas?
Po dešimties ar keliolikos metų mano sąmonėje atsirado tokia sąvoka „Po po“.
Kas buvo jūsų autoritetai?
Neminėsiu užsienio pavardžių, nes tos žvaigždės man nepažįstamos ir fiziškai nepasiekiamos, nors ir žinau jų kūrybą ir, keliaudamas po Europos bei Amerikos muziejus, esu matęs daug originalių kurinių. Ši grupė žmonių tiesioginės įtakos man nedarė, bet aš jais žavėjausi, juos sekiau, jie man atvėrė lauko plotį, kūrybos įvairovės galimybes.
Tie, kurie kūrė Lietuvoje, mane veikė tiesiogiai. Turiu paminėti savo mokytojus – piešimo Valentiną Antanavičių, su kuriuo vėliau tapome kolegomis, tapybos Arvydą Šaltenį, gebėjusį įsižiūrėti, ką kitas daro. Menotyrininkas Alfonsas Andriuškevičius darė didelę įtaką dėl savo erudicijos. Buvo ta grupė žmonių, kurie supo mane ir dailės pasaulyje padėjo brandinti kalbą. Aš nepasirinkau nei vienos iš tradicinių disciplinų. Tokių dalykų niekas nemokė ir gal nereikia mokyti.
Ilgus metus dirbote su studentais, ką jiems perdavėte?
Dirbdamas Vilniaus dailės akademijoje paskutinį dešimtmetį turėjau performansų laboratoriją, atsirado galimybė įtraukti jaunus žmones. Darydavome su studentais išplėstinius performansus kartu. Dabar kai kurie matosi meno erdvėje ir yra veikiantys žmonės.
Ką kuriate dabar?
Dabar grįžtu prie objektų meno, prie nelabai pretenzingos instaliacijos ir nedidelių kūrinių, kurie gali būti sumontuoti kaip moduliai į didesnes struktūras. Derinu deginius su tapyba.
Kas yra deginiai? Ar tai medis?
Taip, medis. Pirmieji deginiai atsirado, įsigijus sodybą. Mano mintis buvo „nurengti“ dekoratyvumą. Daiktų pasaulį mes matome ir suvokiame per paviršių – medžiagiškumą, tekstūrą, spalvas. Bet pats daiktas vis tiek yra pasislėpęs. Kai apdegini, priartėji prie jo esmės.
Jūsų paties darbai, nors ir „nurengti“ yra daugiasluoksniai, skatinantys mąstyti.
Daugiasluoksniai, nes pirmos minties nerodau. Ir antros ne, ir trečios, ketvirtos.
Prie dalykų stengiuosi prieiti sistemiškai. Kaip sakoma, geriausia kompozicija yra žirklės. Man svarbu išgryninti objektą. Primityvia forma galima kalbėti apie labai gilius dalykus.
Jeigu paimsime liaudies meną, perduodamą iš seniausių laikų, kodėl jis paveikus ir išlieka aktualus? Nors raiška labai paprasta, jis kalba apie žmones ir kosmogoninius dalykus, apie tai, kas yra visos žmonijos pasąmonėje.
Per meną bendradarbiaujate ir su bendruomene?
Bendruomenės tradicinei Rasų šventei kelis kartus dariau baltiškus ženklus, kurie buvo sudeginti prie ežero.
2016 metais kai Vepriai buvo mažoji Lietuvos kultūros sotinė, Vepriuose inicijavau „Performansų dieną“, kurioje dalyvavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos jaunieji kompozitoriai ir Vilniaus dailės akademijos jaunieji menininkai.
Bendradarbiavimas abipusis. „Lukenskų namuose“ taip pat vyksta vietos bendruomenei bei rajonui aktualūs renginiai?
Taip, esame atviri įvairiems kitų organizuojamiems projektams ir renginiams. Pas mus buvo surengta konferencija „Samantonių ankstyvojo bronzos amžiaus būsto rekonstrukcija“.
Pernai vyko pasitarimas ,,Regiono turistinių maršrutų plėtra“, kuriame dalyvavo menininkai, kultūros darbuotojai, seniūnijos bei rajono valdžios atstovai, Seimo nariai.
Renginiai jūsų erdvėje tampa ypatinga patirtimi, nes dalyviai įtraukiami į bendrakūrą.
Su visų čia vykstančių renginių dalyviais inicijuojame vienokį ar kitokį kolektyvinį meninį veiksmą. Kalbėdamas daugiskaita turiu omenyje savo žmoną Rūtą, kuri labai aktyviai ir iniciatyviai dalyvauja renginiuose su sezoninio maisto degustacija ir edukacijomis. Kiekvieną renginį lydį meno edukacija praktinio užsiėmimo forma. Naudodami įvairias medžiagas dalyviai kuria koliažą, asambliažą, performansą ar vykdo kitokį kolektyvinės kūrybos aktą.
Ačiū už pokalbį
