„Maisto bankas“ – daugeliui labai gerai žinoma nevyriausybinė organizacija, kurios maisto atiduotuvės yra tikra paspirtis sunkiai besiverčiantiems mūsų šalies gyventojams, taip pat – ir ukmergiškiams. Apie tai, kokie buvo pirmieji šios organizacijos žingsniai, kokios veiklos įgyvendinamos, teiravomės jos vadovo Simono Gurevičiaus.
Kada ir kaip kilo idėja įkurti Lietuvoje organizaciją „Maisto bankas“?
„Maisto banko“ idėja Lietuvoje gimė daugiau nei prieš 25-erius metus, kai keli bendraminčiai pastebėjo, kad šalyje daug žmonių susiduria su skurdu. Taip kilo mintis, kaip būtų galima prisidėti prie šių žmonių gerovės – maisto produktais padėti šeimoms, kurios augina mažus vaikus.
Kokie buvo pirmieji veiklos metai, iš kur sėmėtės patirties?
Pati projekto idėja kilo iš Jungtinių Amerikos Valstijų, kur tokios organizacijos jau sėkmingai veikė. Ši tarptautinė patirtis įkvėpė kurti ir Lietuvoje – iš pradžių kaip projektą, simboliškai veiklą pradėjusį po Lietuvos ir JAV vėliava. Pirmosios „Maisto banko“ projekto įkūrėjos buvo Jolanta Blažaitė ir Loreta Zakarevičienė.
„Maisto banko“ projektas gerai vystėsi, tad įkūrėjos sugalvojo pradėti organizuoti maisto rinkimo akcijas prekybos centruose. Tai tuo metu buvo visiška naujiena – niekas Lietuvoje anksčiau to nebuvo daręs. Tačiau žmonės sureagavo neįtikėtinai dosniai – daugybė žmonių norėjo prisidėti, tad aukojimas tapo smagia, prasminga tradicija.
Šią iniciatyvą itin palaikė tuometinis Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus – jis, kaip ir pats atvykęs iš Amerikos, puikiai žinojo, kaip maisto bankai veikia ir kokią svarbą turi bendruomenėms. Jo kvietimu, 2001 m. gegužės 24 d. prezidentūroje įvyko simbolinis ir itin reikšmingas momentas – „Maisto bankui“ buvo įteikta pirmoji verslo parama. Renginyje dalyvavo prezidentas, taip pat įkūrėjos Jolanta ir Loreta. Nuo tos dienos ir skaičiuojame „Maisto banko“ gimtadienį.
Vėliau projektas išaugo į savarankišką organizaciją, prisijungė vis daugiau savanorių, rėmėjų, didėjo palaikymas tiek iš verslo, tiek iš visuomenės. Nuo pat pradžių tai buvo iniciatyva, paremta žmonių gerumu, savanoryste, noru padėti.
Tuo metu ir maisto nešvaistymo idėja jau sklandė ore – „Maisto bankas“ labai greitai tapo ta vieta, kur šios dvi svarbios kryptys – pagalba stokojantiesiems ir kova su maisto švaistymu – susijungė į vieną veiklą. Įkūrėjos ir jų bendraminčiai kreipėsi į prekybos tinklus ir gamintojus su prašymu nebešvaistyti neparduotų, tačiau dar gerų produktų, o atiduoti juos stokojantiesiems.
Kaip transformavosi organizacija per visus veiklos metus, kiek dabar žmonių joje dirba?
Pirmieji keleri „Maisto banko“ metai buvo itin sudėtingi. Organizacija neturėjo jokios infrastruktūros – vos vieną keliolikos kvadratinių metrų kambarėlį, kuriame buvo laikomas visas surinktas maistas. Vienas žmogus darė viską: vedė apskaitą, tvarkė dokumentus, pats ieškojo savanorių, organizavo visą veiklą. Tokia situacija tęsėsi ilgai – be nuolatinių pajamų, be stabilumo, tačiau su dideliu noru padėti. Net ir šiandien „Maisto bankas“ neturi nuosavų patalpų – visas veiklas vykdome nuomojamose erdvėse, bet jų gerokai daugiau, nei buvo pradžioje.
Laikui bėgant, organizacija keitėsi iš esmės – sulaukus daugiau paramos iš visuomenės ir verslo pradėjo plėstis. Pavyko atidaryti padalinius Vilniuje, Kaune, tada Klaipėdoje ir Panevėžyje, galiausiai Šiauliuose, o šiandien jau veikiame beveik visoje Lietuvoje. Turime net 41-ą maisto atiduotuvę skirtinguose šalies taškuose, remiame 232 tūkstančius žmonių, susiduriančių su nepritekliumi. Prie šios veiklos prisideda daugiau nei 16 tūkstančių savanorių – kiekvienas savaip, tiek, kiek gali, „Maisto banką“ palaiko ir rėmėjai.
Šiuo metu organizacijoje dirba 124 darbuotojai. Tai yra išties nedaug, turint omenyje, kad kiek-vienam mūsų komandos nariui tenka vidutiniškai net po 1 870 remiamų žmonių.
Kaip vadovas galiu pasakyti, jog mūsų komanda daro neįtikėtinai daug. Tai – nelengvas, labai atsakingas, dažnai alinantis darbas. Reikia spėti viską – aptarnauti tūkstančius žmonių, apmokyti šimtus savanorių, reaguoti į nuolat kintančią situaciją. Todėl man be galo svarbu pripažinti mūsų žmonių atsidavimą, ryžtą ir geraširdiškumą. Be jų „Maisto banko“ tiesiog nebūtų.
Kokia pagrindinė veikla šiuo metu?
Pagrindinė mūsų veikla – maisto gelbėjimas nuo iššvaistymo ir pagalba jo stokojantiems žmonėms. Kiekvieną dieną mūsų darbuotojai ir savanoriai važiuoja į prekybos centrus, pas ūkininkus, gamintojus, kad surinktų besibaigiančio galiojimo, neparduotą, tačiau dar tinkamą vartoti maistą, kuris kitaip būtų išmestas. Šis maistas – nuo daržovių, vaisių, pieno produktų iki duonos gaminių ar bakalėjos – surenkamas, kruopščiai išrūšiuojamas ir visi dar geri ir tinkami vartoti produktai atsiduria atiduotuvių lentynose, iš kurių stokojantys žmonės gali patys pasirinkti norimą maistą.
Tuo mūsų darbas nesibaigia – aktyviai ieškome ir buriame savanorius, dalyvaujame įvairiuose renginiuose, organizuojame paramos akcijas, einame į mokyklas, edukuojame apie maisto švaistymą.
Ypač regionuose mūsų veiklos dažnai priklauso nuo vieno žmogaus – skyriaus koordinatoriaus, kuris daro viską: nuo logistikos, savanorių telkimo iki tiesioginio darbo su žmonėmis. Šiems žmonėms labai reikia pagalbos. Kiekviename rajone, taip pat ir Ukmergėje, beprotiškai trūksta savanorių – ypač nuolatos prisidedančių. Labai kviečiame vietinius geradarius jungtis, savanoriauti, nes kiekviena pagalba mums yra labai svarbi.
Kokios pagrindinės problemos, kokie iššūkiai?
Didžiausias mūsų kasdienis iššūkis – savanorių trūkumas. „Maisto banko“ veiklai reikalinga nuolatinė savanorių pagalba – tiek maisto surinkimui, tiek jo rūšiavimui, tiek dalinimui. Visos Lietuvos mastu kasdien reikia nuo 300 iki 500 savanorių, kad galėtume vykdyti savo veiklą. O ypač regionuose, kur viską dažnai daro vienas darbuotojas, papildomos rankos – gyvybiškai svarbios.
Kitas mūsų iššūkis – finansai. Turime išlaikyti sandėlius, mokėti nuomą ir komunalinius mokesčius – neturime nė vienų nuosavų patalpų. Kainuoja ir maisto atvežimas, autobusiukų išlaikymas, kuras. Mums labai trūksta ir lėšų, kad galėtume dirbti dar efektyviau, kokybiškiau, užtikrinti didesnę maisto įvairovę stokojantiems žmonėms.
Taip pat matome, kad prekybininkai atiduoda ne visų kategorijų maisto produktus – dalis jų vis dar utilizuojami, nors galėtų būti išsaugoti ir perduoti sunkiai gyvenantiems žmonėms.
Kokie dažniausiai žmonės ateina pas jus ieškoti paramos? Kokios dažniausiai situacijos juos priverčia tai daryti?
„Maisto banko“ atiduotuvėse apsilanko labai įvairūs žmonės. Ateina mamos su mažais vaikais, daugiavaikės šeimos, vieniši senjorai, sunkiomis ligomis sergantys žmonės. Ypač daug pagalbos maistu ateina senyvų moterų, o ir statistika rodo, kad kas trečia senjorė Lietuvoje gyvena žemiau skurdo ribos. Sulaukiame ir asmenų, kuriems pagalbos reikia tik laikinai, netekus darbo ar nutikus nelaimei, pavyzdžiui, gaisrui. Šiems žmonėms padedame tol, kol jie atsistos ant kojų.
Esame turėję įvairiausių situacijų – pavyzdžiui, vienai šeimai, auginusiai du vaikus, netikėtai gimė trynukai. Iškart šeimos išlaidos padidėjo, valgančiųjų smarkiai padaugėjo. Tėvai labai stengėsi, dirbo, bet kol vaikai paaugo, reikėjo pagalbos, todėl laikinai padėjome maistu. Šiandien paramos jiems nebereikia, tačiau labai smagu, kad šeima palaiko „Maisto banką“ – dabar patys prisideda, ateina savanoriauti.
Kokios istorijos jums įsiminė labiausiai?
Buvo viena situacija, kuri man labai įstrigo. Kartą pats vežiau maistą vienai šeimai ir mačiau, kaip vaikai dalijosi jogurtu – vienu indeliu. Jie rimtai svarstė, kaip tiksliai jį padalinti į tris dalis: „Čia tiek liks tau, tiek tau, tiek tau.“ Dalijosi, kad visiems tektų po lygiai. Šeima neišgali nupirkti trijų jogurto indelių, todėl vaikams tenka dalintis vienu. Tai labai skaudu, nes norisi, kad kiekvienas vaikas turėtų paprastus dalykus – tokius, kurie daugeliui atrodo savaime suprantami. Tiesa, tokiose šeimose vaikai labai greitai išmoksta dalintis. Ir ne šiaip dalintis, bet dalintis lygiomis dalimis, kad nė vienas neliktų nuskriaustas.
Kokias akcijas rengiate?
Du kartus per metus organizuojame „Maisto banko“ akciją parduotuvėse. Taip pat turime kasmetinį paramos koncertą „PasiDalink“ per televiziją, kuris suburia žmones prisidėti aukomis. Bet svarbu pabrėžti – tai tik nedidelė dalis mūsų veiklos.
„Maisto bankas“ nėra organizacija, kuri dirba tik su projektais ar gyvena nuo akcijos iki akcijos. Mūsų kasdienis darbas – nuoseklus ir nepertraukiamas. Kiekvieną dieną važiuojame į parduotuves, ūkius, pas gamintojus, surenkame dar tinkamą vartoti, bet nerealizuotą, neparduotą maistą. Jį kruopščiai rūšiuojame ir daliname žmonėms atiduotuvėse. Taip gelbstime maistą nuo išmetimo, padedame planetai, ir taip maistu padedame tiems, kurie sunkiai gyvena.
Akcijos mums svarbios, ypač kai pritrūksta maisto ar lėšų, tačiau mūsų pagrindinis darbas vyksta kiekvieną dieną visoje Lietuvoje.
Kaip sekasi bendradarbiauti su savivaldybių vadovais?
Džiaugiamės, kad su daug savivaldybių palaikome gerus santykius. Su vienomis bendradarbiavimas yra glaudesnis, su kitomis – ne tiek, tačiau tose savivaldybėse, kur veikia mūsų atiduotuvės, jaučiame tikrai didelį palaikymą.
Savivaldybių socialiniai darbuotojai mums siunčia stokojančių žmonių sąrašus, drąsiai kreipiasi, kai reikia pagalbos, bendradarbiaujame su savivaldybėmis ir gaisrų ar kitų nelaimių atvejais. Reaguojame greitai ir padedame, kuo galime.
O kartais bendradarbiavimas gali išaugti ir į didesnius projektus – kaip tik šiuo metu vienoje savivaldybėje kartu ruošiamės ekstremalių situacijų pratyboms. Partnerystė gali apjungti paramą stokojantiesiems ir savanorystės stiprinimą, edukacinius renginius ir net pasirengimą ekstremalioms situacijoms.
Kiek žmonių dirba, kiek savanoriauja Ukmergėje, kiek prašo paramos?
Ukmergėje šiuo metu remiame beveik 4 000 sunkiai gyvenančių rajono gyventojų. Kasdien į mūsų atiduotuvę užsuka 60–70 žmonių, priklausomai nuo dienos ir tądien turimo maisto kiekio. Praėjusiais metais vien Ukmergėje išdalijome 56 tonas maisto.
Viena iš didžiausių problemų čia – savanorių trūkumas. Ši problema ypač juntama regionuose, ir Ukmergė – ne išimtis, nes mažesniuose miestuose savanorystė dar nėra tokia gaji, kaip didmiesčiuose. Tenka nuolat ieškoti žmonių, kurie galėtų skirti laiko ir prisidėti prie „Maisto banko“ veiklos.
Savanorių tikrai dar trūksta. Tačiau labai džiaugiamės, kad vis atsiranda neabejingų ukmergiškių, ateinančių į pagalbą, pavyzdžiui, moksleiviai ateina padėti per atostogas, vis daugiau žmonių susidomi savanoryste.
O kiek maisto per metus išdalinate Lietuvoje ir kiek žmonių paremiate?
Šiuo metu „Maisto banko“ parama pasiekia 232 tūkst. skurstančių žmonių visoje Lietuvoje.
Per metus nuo išmetimo išgelbstime apie 6 700 tonų dar tinkamo vartoti maisto.
Ar pastaraisiais metais savo veikloje jaučiate pokyčių? Teigiami jie ar neigiami?
Pokyčiai neišvengiami tokioje veikloje kaip mūsų. Kartais jie pozityvūs, kaip atiduotuvių atsiradimas, naujų taškų atidarymas. Tačiau dažnai matome ir kitokią tendenciją – kai nebelieka didelio viešo dėmesio ar krizinių situacijų, susidomėjimas ir parama taip pat mažėja.
Pavyzdžiui, kai tik prasidėjo karas Ukrainoje ir „Maisto bankas“ aktyviai padėjo nuo karo bėgantiems žmonėms, sulaukėme labai daug palaikymo – žmonės noriai aukojo, savanoriavo. Tačiau dabar, kai viskas tarsi nusistovėjo, palaikymas tikrai sumažėjo. Jaučiame savanorių trūkumą, finansų poreikį – tiek iš įmonių, tiek iš fizinių asmenų.
Kartais šiek tiek apmaudu, kad tam, kad žmonės norėtų padėti, būtinai reikia krizės ar kažkokio šurmulio, ar naujo projekto. „Maisto bankas“ dirba kiekvieną dieną ir daro iš esmės tą patį – gelbėja maistą ir padeda stokojantiems žmonėms, ir mums išgyventi reikia kiekvieną dieną. Žmonės tarsi priprato ir kartais sunku juos motyvuoti aukoti ar savanoriauti.
Todėl tikrai labai vertiname tuos, kurie lieka su mumis ne dėl krizių, o todėl, kad supranta, koks svarbus mūsų kasdieninis darbas. Džiugu, kad turime ištikimų rėmėjų, vis daugiau pastovių savanorių, kurie padeda mums tęsti misiją – gelbėti maistą ir padėti žmonėms.
Kalbino Vilma Nemunaitienė
