Ukmergiškius kvietė prisiminti vertybes ir laimę

Autorius Vaidotė Šantarienė
Ukmergiškius kvietė prisiminti vertybes ir laimę / Padajatros festivalio dalyviai jo nuotaiką atvežė ir į Ukmergę. Autorės nuotr.

Lietuvoje šiomis dienomis vyksta neįprasta šventė: Padajatra – vienas iš Krišnos festivalių. Dalis jo dalyvių neaplenkė ir Ukmergės.

Toks renginys vadinamas vienu seniausių ir spalvingiausių festivalių pasaulyje. Kasmet dalis jo dalyvių keliauja po Lietuvą, o šiemet užsuko ir pas mus.

Šis bei kiti pasaulyje vykstantys Krišnos festivaliai taip pat vadinami ryšio su Dievu ir žmonėmis šventėmis. Jų metu pasakojama apie Vedas, dalijamasi žiniomis apie tikėjimą.

Festivalio Ukmergėje koordinatorius Andrius Vyšniauskas pasakojo, kad festivalio tikslas – priminti apie amžinąsias vertybes, džiaugsmingą dvasinę nuotaiką. Anot jo, apie šią šventę yra daugybė paslaptingų legendų ir realių istorijų.

Pirminė šios šventės forma vadinasi Rathayatra (sanskritu – vežimų kelionė arba vežimų šventė). Jos šaknys aptinkamos maždaug prieš 5000 metų Indijoje, Orisos valstijoje, Purio mieste. Tai šventė, kai su dideliais mediniais vežimais iš šventyklų yra išvežamos dievybės (Dievo pavidalai, statulėlės) tam, kad Dievas pažiūrėtų į savo valdas ir jam atsidavusius žmones, o žmonės pažiūrėtų į jį. Eisenos metu dainuojama, grojama muzikos instrumentais, šokama, dalijamas šventintas maistas.

Paplito visur

Per tūkstančius metų Rathayatra įgavo įvairius pavidalus, paplito skirtingose šalyse, kultūrose, tikėjimuose. Pirmoji tradicinė Rathayatra už Indijos ribų buvo suorganizuota San Franciske 1967 m. Nuo to laiko ši šventė kasmet yra organizuojama beveik visose pasaulio šalyse.

„Tokiuose pasaulio miestuose kaip Niujorkas bei Londonas kasmet tūkstantinės minios susirenka į šį festivalį. Ukmergėje – kuklesnis šventės analogas, vadinamas Padayatra, sanskritu – kelionė pėsčiomis“, – pasakojo A. Vyšniauskas.

Trečiadienį miesto gatvėmis keliavę festivalio dalyviai sveikino sutiktus ukmergiškius, vaišino juos saldumynais. Taip pat siūlė įsigyti leidinių, už kuriuos kvietė aukoti.

Šventėje, pasak A. Vyšniausko, dalyvauti gali visi norintys, nepriklausomai nuo amžiaus, tautybės ar tikėjimo: „Pagrindiniai dalyviai bei vedėjai yra vienuoliai, dvasiškiai, remiamasi istorinėmis vaišnavų tradicijomis. Svarbiausias šventės svečias – bhakti jogos vienuolis ir dvasinis mokytojas Bhakti Čaitanja Svami, žinomas visame pasaulyje.“

Perduoda meilę

Kokią žinią festivalio dalyviai nori perduoti ukmergiškiams? „Žinia labai paprasta – būkite laimingi ir nepamirškite, kad didžiausia laimė kyla iš paprasčiausių dalykų, kuriuos kiekvienas turime. Tai – meilė Dievui ir vieni kitiems. O pati natūraliausia, seniausia ir šviesiausia meilės perdavimo forma – tai muzika, dainos, šokiai“, – sako pašnekovas.

Fenomenas išaugo į judėjimą

Lietuvoje, pasakojo jis, būna ir daugiau panašių renginių: „Iš rytų atėjusios vaišnavizmo (žargonu vadinamos „krišnaizmu“) tradicijos pagrindinis bruožas yra būtent nešti dvasinę nuotaiką „į žmones“, todėl praktiškai kiekviena šventė šioje tradicijoje yra vieša arba atvira visuomenei.

Kiekvieną savaitę vyksta mažesnės eisenos didmiesčiuose, kelis kartus per mėnesį – šventės šventyklose, didieji festivaliai – kelis kartus per metus.“

Krišnaizmas, arba istoriškai – Gaudija vaišnavizmas, – tai tradicija, kurios šaknys slypi seniausioje pasaulio monoteistinėje pasaulėžiūroje – vedų arba vadinamojoje arijų kultūroje.

„Per tūkstančius metų ši kultūra daug kartų migravo bei transformavosi, tačiau visada išlikdavo ta pati esmė – tai žmonių gyvenimas, paremtas dvasine išmintimi, – teigia A. Vyšniauskas. – Mūsų laikais žinomiausias šios kultūros atgimimas Vakaruose prasidėjo apie 1966 m. žymaus išminčiaus Šrilos Prabhupados dėka.

Būdamas 70-ies, vienuolystės įžadus davęs senukas beveik tuščiomis iš Indijos nuvyko į Ameriką ir tiesiog giedodamas parke po medžiu sudomino minias žmonių.

Net mokslininkų pastebėtas kultūrinis ir dvasinis fenomenas per 12 likusių Prabhupados gyvenimo metų išaugo į milžinišką judėjimą visame pasaulyje, apimantį šimtus šventyklų, bendruomenių, ūkio bendrijų, mokymo įstaigų ir kultūrinių centrų. Kuklus šio judėjimo atspindys pasiekė ir Ukmergę.

Čia taip pat gyvuoja Vedų kultūros ir edukacijų klubas, vyksta nedideli renginiai, kurie sudomina negausų, bet labai nuoširdžių žmonių ratą.“ A. Vyšniauskas yra šio klubo vadovas.

Dalintis

Nuotraukų galerija:

Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *