Ukmergėje sklando idėja įprasminti menininko Gintauto Gavenavičiaus bei kitų žymių kraštiečių kūrybinį palikimą. Kokia forma tai galėtų būti ir kodėl to reikia Ukmergėje? Apie tai mintimis pasidalino menininkė, kultūros centre parodų kuratore daug metų dirbusi Laima Dzigaitė.
Skaistė VASILIAUSKAITĖ-DANČENKOVIENĖ
Gintautas Gavenavičius (1960–2004), vadinamas lino skulptūrų meistru, gimė ir augo Kaune. 1980 m. Kauno Stepo Žuko dailės technikume įgijo medžio apdirbimo specialybę. Savo kūrybos kelią – rištines neminto lino skulptūras – atrado gyvendamas Ukmergėje. Lietuvos dailės kontekste Gintautas Gavenavičius yra savitas menininkas, lyginamas su Lionginu Šepka bei Petronėle Gerlikiene.
Kodėl Gintauto Gavenavičiaus kūrybinį palikimą aktualu įprasminti būtent Ukmergėje?
Ukmergėje jis gyveno ir kūrė aštuonerius metus, čia atrado liną ir sukūrė visus savo darbus. Ukmergės linų fabrikas dosniai aprūpindavo jį medžiagomis. Sodyboje, kur gyveno su žmona Marija, užgimė pirmosios skulptūros – lino mūkos, sukurti visi unikalūs jo darbai. Iš čia jis iškeliavo amžinybėn.
Mes padarėme didelę klaidą, kai nepasirūpinome įsigyti Gavenavičių sodybos, kuomet ji buvo parduodama. Joje galėjo įsikurti jo kūrinių muziejus su autentiška aplinka ir daugybe darbų, atspindinčių visą kūrybos raidą, toks pats įdomus ir lankomas, kaip ne vienas esantis memorialinis namas-muziejus Lietuvoje. Gaila, kad unikalūs kūriniai „saugiai ilsisi“ muziejaus fonduose.
Su tuometine Ukmergės kraštotyros muziejaus direktore Vaidute Sakolnikiene buvo kalbama apie Ginto darbų nuolatinę ekspoziciją. Jo žmona Marija nemažai darbų padovanojo ir muziejus kažkiek buvo nupirkęs. Aš ir dar keletas ukmergiškių su ta intencija padovanojome Ginto skulptūras iš savo asmeninių kolekcijų. Tikėtasi, kad, muziejui kuriantis naujose patalpose, bus numatyta atskira erdvė jo kūrybai…
Kokią savo kūrybinio kelio dalį Gintautas Gavenavičius dirbo su linu?
Pirmi jo darbai buvo kompozicijos iš įvairių lauko augalų – paukšteliai, arkliukai. Ukmergėje jis gyveno tokiame nedideliame namelyje prie miško, aplink plytėjo pievos. Pradžioje neturėjo darbo ir vaikščiodavo po laukus, rinkdavo augalus, iš jų rišdavo savitas, keistas verbas (jis jas vadindavo kuokinėmis verbomis), kūrė įdomius sodus, ne iš šiaudo, kaip įprasta. Taip visus metus ruošdavosi Kaziuko mugei. Jo darbai jau tuomet stebino ir sukeldavo didelį susidomėjimą, ypač tarp menininkų. Taip daugybė paukščiukų, arkliukų ir kitų darbų iš augalų pasklisdavo po Lietuvą ir svetur. Žmonės jo kūrybą vertino, ji buvo nuoširdi, jauki. Gintas buvo įdomus pašnekovas, šmaikštus, gebantis užmegzti pokalbį. Greitai susipažindavo su įvairiais menininkais, susidraugaudavo, mėgo bendrauti, kviesdavosi į svečius. Su žmona buvo svetingi ir vaišingi.
Susituokęs su Marija, kuri buvo architektė, domėjosi liaudies menu, pagoniškais simboliais, pradėjo kurti didesnes skulptūras, konstruoti erdvinius objektus. Tuomet linas jau „pakluso“ jam.
Ar manote, kad Gintauto kūryba neįvertinta?
Dėmesio jam nestigo. Surengta nemažai parodų žinomose galerijose (Šiuolaikinio meno centre, Kauno paveikslų galerijoje ir kitur), yra menotyrininkų recenzijos, sklaida spaudoje, liko filmuotos medžiagos, žmonos Marijos rūpesčiu išleistas albumas, kuris buvo apdovanotas, kaip gražiausias meno leidinys. Ukmergėje bičiulių dėka, prisiminus kokią nors jo sukaktį, atsirasdavo viena kita parodėlė-paminėjimas.
Neseniai „Giedros galerijoje“ Molėtų rajone lankėme taip pat kraštiečio Leono Striogos jubiliejinę parodą. Ten sutikome žmones, mačiusius LRT laidą apie Gintautą. Jie stebėjosi: „Neįtikėtina, pas jus toks menininkas Ukmergėje. Jo darbus į UNESCO paveldą reikia įtraukti! Pasaulyje kito tokio nėra.“
Ar Ginto darbai būtų įdomūs pasauliui?
Taip, pasaulyje iš tikrųjų tokio nėra, tą liudijo daugybė svečių iš užsienio, kuriuos veždavome pas jį.
Dailės projekte „Femin’Art“ Prancūzijoje eksponavome ir Ginto darbą, kaip kitokio meno pavyzdį. Sulaukė daug dėmesio ir klausimų.
Ar yra ir daugiau unikalių ukmergiškių menininkų?
Taip. Tai – įdomūs, savitą braižą turintys skulptoriai Mykolas ir Leonas Striogos. Taip, kaip Leonas, Lietuvoje niekas nekuria, menininkas įvertintas daugybe apdovanojimų. Jo personalinės parodos gausiai lankomos. Mes savo muziejuje turime pačių autorių padovanotą apie 50 darbų kolekciją. Retas žino, kad ji pas mus yra. Autoriai ir jų artimieji dovanodami tikėjo, kad darbus galės matyti ukmergiškiai ir svečiai.
Šiais metais sulaukėme dar vienos kraštietės dovanos. Žymi keramikė profesorė Aldona Keturakienė padovanojo savo kūrinių kolekciją. Man, dirbant kultūros centro galerijoje, teko daug bendrauti su ja – rengėme personalines ir Dailės instituto studentų parodas. Dosni ir nuoširdi menininkė, labai mylinti savo miestą. Koks bus jos dovanų likimas?
Ko reikėtų imtis?
Reikia kraštiečių kūrybos muziejaus, kur būtų eksponuojami vertingi dovanoti darbai. Būtų puikiausia didžiulė ekspozicija. Mano lydimi svečiai pusiau juokais, pusiau rimtai sako, kad Ukmergė tampa galerijų miestu. Kodėl gi ne?
Yra sektinų pavyzdžių. Stasio Eidrigevičiaus muziejus Panevėžyje tapo antruoju MO – žmonės į jį važiuoja iš visos Lietuvos. Anykščių „Angelų muziejus“. Naujausias – Kraštiečių muziejus Zarasuose.
Tai – gausiai lankomi traukos centrai, turintys gražias erdves, juose vyksta koncertai ir kiti renginiai.
Kokia įprasminimo forma galėtų būti?
Pavyzdžiu galėtų būti kolekcininko V. Matikonio veikla. Jis yra menininkų mecenatas. Vilniaus senamiestyje įkūrė galeriją, kviečia menininkus, kurie neturi lėšų nuomai, kad galėtų eksponuoti savo darbus. Kaip jis sakė, padės tiems, kurie dar tik bus garsūs ateityje. Gal paskleidus žinią apie nuolatinės ekspozicijos kūrimą ir Ukmergėje atsirastų mecenatų ar kraštietis, jau turįs patalpas, tinkamas įrengti tokiai ekspozicijai.
Galimybių parengti ilgalaikę ekspoziciją yra, tik reikia erdvės ir noro?
Iniciatyvos. Reikia žmonių entuziastų, kurių dėka atsirastų projektas, skirtas įgyvendinti kraštiečių kūrybos muziejaus idėją. Žaviuosi mūsų jaunimu, jų nuoširdumu, aktyvumu.
Linkiu, kad jie nesisuktų tik apie savo idėjų ašį, įvertintų tai, ką turime, kas yra mūsų krašto paveldas, kuriuo galime didžiuotis.
