Senatvėje blogėjanti sveikata, kai nėra artimųjų, kurie aplankytų ir pagelbėtų buityje, gali tapti rimta problema. Paslaugas namuose vienišiems senyvo amžiaus žmonėms mūsų savivaldybėje teikia Socialinių paslaugų centras, bet gyventojai ne visada moka priimti pagalbą.
Į redakciją paskambinusi moteriškė iš Paželvės kaimo skundėsi, kad Socialinių paslaugų centras neatsiunčia darbuotojo. Pasakojo, kad gyvena jos dvi – ligotos seserys, dėl sveikatos problemų negali išeiti nusipirkti maisto produktų, vaistų.
Sakė, kad telefonu kreipėsi į Socialinių paslaugų centro skyrių dėl pagalbos į namus, tačiau pagalbos nesulaukė. Esą darbuotoja pasiūlė kreiptis į kaimynus.
Ukmergės socialinių paslaugų centro direktorė Kristina Karpovienė patvirtino, kad jų įstaiga žino skambinusiųjų seserų socialinę situaciją.
„Centras į šių gyventojų prašymą padėti reagavo ne vieną kartą – socialiniai darbuotojai lankėsi vietoje, pristatė maisto produktų, vandens, vaistų, įvertino gyvenimo sąlygas“, – teigė direktorė.
Jos teigimu, minėtų moterų gyvenimo sąlygos yra itin sudėtingos. Būstas sunkiai pasiekiamas – nėra tinkamo privažiavimo kelio, taip pat fiksuota antisanitarinė aplinka, kuri kelia grėsmę ne tik pačioms moterims, bet ir darbuotojų saugumui. „Be to, moterys yra susipykusios su kaimynais bei vietos gyventojais, kuriuos kaltina dėl įvairių veiksmų. Dėl to bendruomenė atsisako bendradarbiauti, o tai riboja galimybes įtraukti savanorius ar kaimyninę pagalbą“, – aiškino situaciją K. Karpovienė.
Centro žiniomis, gyventojos turi būstą Vilniuje, tačiau jų pačių pasirinkimu gyvena atokiai kaime. Pasak direktorės, siūlytų socialinių paslaugų – trumpalaikės ar ilgalaikės socialinės globos institucijoje – gyventojos atsisakė. „Socialiniai darbuotojai siūlė keltis į miestą, kur, įvertinus jų sveikatos būklę ir socialinę aplinką, pagalba moterims būtų labiau prieinama, tačiau jos kategoriškai atsisako“, – aiškino K. Karpovienė. Anot jos, į klausimą, kaip tvarkysis žiemą, kai kelias tampa nepravažiuojamu, moterys atsako, kad tuomet išvyks gyventi į Vilnių.
Socialinės paslaugos asmenims teikiamos, pateikus prašymą Ukmergės socialinių paslaugų centrui, į kurį galima kreiptis ir telefonu, ar rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriui.
„Socialinis darbuotojas, nuvykęs į namus, įvertina poreikį socialinėms paslaugoms gauti. Paslaugos neteikiamos, kai asmuo nesudaro sąlygų paslaugų teikimui, neįsileidžia patekti į būstą ar nebendradarbiauja. Šiuo metu socialiniai darbuotojai tęsia situacijos stebėjimą ir ieško galimų sprendimų bendradarbiaujant su seniūnija, medikais bei kitomis atsakingomis institucijomis, tačiau pabrėžiame, kad bet kurios socialinės paslaugos gali būti teikiamos tik esant objektyvioms sąlygoms jas vykdyti“, – aiškino K. Karpovienė.
Želvos seniūnas Saulius Rutavičius sakė, kad ir jam situacija yra žinoma. Seserys gyvenamąją vietą deklaravusios Želvos seniūnijoje, gyvena jau daug metų ir jų problemos tik gilėja, nes prastėja sveikata. Seniūno žiniomis, viena sesuo visiškai nebevaikšto. Grįžusi iš ligoninės nepajėgė išlipusi iš automobilio nueiti iki namų – pagelbėjo seniūnijos darbuotojai.
Pasak S. Rutavičiaus, šią šeimą lydi ne viena problema. Pirmoji – kad sunku privažiuoti. Namas nuo pagrindinio kelio yra pusės kilometro atstumu ir iki jo nėra jokio keliuko, tenka važiuoti per laukus. Kiemas labai mažas, nėra vietos apsisukti, kieme – išmaitotas purvas. Kai palyja arba žiemą automobiliu privažiuoti iki jų namų neįmanoma. Pasak seniūno, seniau seserys pačios rinkosi atsiskyrėlišką gyvenimo būdą ir nenorėjo, kad jas kas nors lankytų, todėl keliukas iki jų namų taip ir neatsirado.
Seniūnija socialinių paslaugų neteikia, bet sprendžiant problemą gali prisidėti paslaugų organizavimu – suteikti didesnio pravažumo automobilį ar panašiai. S. Rutavičius pasakojo, kad bandė vietos bendruomenėje ieškoti savanorių, kas seseris aprūpintų maistu. Tačiau atkreipė dėmesį, kad gyventojos yra konfliktiškos, todėl niekas padėti nenori.
Seserys ne visada įsileidžia darbuotojus ar savanorius. „Kai jau pasidaro visai blogai, tada šaukiasi pagalbos, bet būna, kad atvažiavus pažiūrėti, kaip jos gyvena, durų neatidaro, sako, kad įsileis po kelių dienų“, – pasakojo seniūnas. Be to, kai siūlomos paslaugos, dažnai keičia nuomonę. Pasitaiko atvejų, kad pasikviečia pagalbą apsipirkti, bet perka labai mažai – pakelį pieno ar kefyro.
Seniūnas teigė, kad seserims buvo pasiūlyta persikelti į savarankiško gyvenimo namus arba į jų turimą butą Vilniuje, tačiau jos kategoriškai atsisako. Želvoje yra katalikiški senelių namai, tačiau norint juose apsigyventi, reikalinga gydytojų pažyma bei yra nustatytas mokestis.
S. Rutavičius sakė, kad per jo darbo praktiką yra buvęs ne vienas atvejis, kai su sveikatos problemomis susiduriantis vienišas senyvo amžiaus asmuo nesutinka kraustytis iš savo namų. Tokie žmonės, tik jų būklei pablogėjus iki krizinės, patekę į slaugos įstaigą, galiausiai susitaiko su tuo, kad savo namuose vieni be priežiūros gyventi nebegali.
