Aldona KUZMIENĖ
Kol dar vilioja vasaros šiluma, LPŽA Ukmergės rajono skyriaus nariai susiruošė į Kupiškį, vieną gražiausių Lietuvos miestų, įsikūrusį Lėvens ir Kupos upių santakoje.
Šis miestas yra gavęs vardą iš upės pavadinimo ir sėlių kalbos žodžio „kūpėti“, reiškiančio virti, kunkuliuoti. Atvykę tikrai įsitikinome, jog gyvenimas čia smarkiai verda, juda. Nors pagal dydį ir gyventojų skaičių miestas priskiriamas prie mažesnių Lietuvoje, pastebėjome, jog jis yra labai lankomas poilsiautojų, ekskursijų dalyvių.
Senjorų susipažinimas su Kupiškio rajonu prasidėjo romantinio klasicizmo medinės architektūros Adomynės dvare. Tai XVIII a. pradžios statinys, įrašytas į Lietuvos kultūros registrą. Dvaro gidė papasakojo apie jo istoriją ir dvariškių gyvenimą. Gėrėjomės iki šių dienų išlikusiomis koklinėmis krosnimis, freskomis, ornamentinio parketo grindimis. Nors restauracija dar tęsiama, bet dvaro lankytojai turi puikią galimybę susipažinti su vienu gražiausiu medinės architektūros pastatu.
Vaikštinėjome dvaro parko takais, prisėdome ant Bučinių suoliuko Meilės alėjoje, džiaugėmės galėdami persikelti pontoniniu plaustuku į dvaro teritoriją. Gaila, kad neteko paragauti garsiųjų Adomynės „pagrabinių“ bandelių, kurios kepamos tik šiame dvare… Apsilankėme ir dvaro ansambliui priklausančioje Švč. Mergelės Marijos vardo bažnyčioje, kuri jau skaičiuoja šimtuosius gyvenimo metus.
Kupiškyje turizmo centro gidė papasakojo miesto įsikūrimo istoriją, lydėjo mus į įvairias lankytinas vietas. Pabuvoję neogotikinėje Kristaus Žengimo į dangų bažnyčioje, pastatytoje 1900–1914 metais, stebėjomės jos didingumu, trijų altorių puošnumu.
Lankėmės ir buvusioje žydų sinagogoje – dabar čia įsikūrusi viešoji biblioteka. Kadaise buvusios trys sinagogos mieste keliems tūkstančiams čia gyvenusių žydų tarnavo kaip maldos namai, susirinkimų, susibūrimų vieta. Bibliotekos sienų atminimo lentose išspausdinti 830 žuvusių tragiškais okupacijos metais žydų vardai ir pavardės.
Buvome girdėję apie Kupiškio marias, bet neįsivaizdavome, kad jos taip puikiai įrengtos ir tapusios kupiškėnų ir turistų mėgstama vieta. Šis dirbtinis vandens telkinys turi ir Uošvės Liežuvio, ir Žento Slėptuvės salas, kuriose galima puikiai leisti laiką. Marių pakrantėje – daug sporto aikštelių, poilsio namelių.
Užkopėme ir ant Kupiškio Aukštupėnų piliakalnio, kur seniau stovėjo pilis, o šalia gyveno baltų gentis – sėliai. Gidė papasakojo apie čia gyvenusius milžinus, o mes pabandėme parūkyti jų pypkes. Pelenus, žinoma, išbarstėme ant piliakalnio, linkėdami, jog jis tvirtai stovėtų ilgai ilgai… Sugiedoję kupiškėnų himną, kiekvienas gavome raštą, kaip „tykrą liūdymą, kad buvome Kupišky“.
Dėkojame skyriaus nariui Stanislovui Laurinavičiui už puikią ir ilgam įsimintiną išvyką.
