Ukmergės karo istorijos klubas „1-as LDK Didžiojo Etmono pėstininkų regimentas“ kitąmet minės jau 20-ąsias savo veiklos metines. Ukmergėje klubas žinomas, kaip puoselėjantis istorinę atmintį, o be jo narių, apsirengusių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų pėstininkų uniformomis, neapsieina mūsų ir kituose miestuose vykstantys karybos festivaliai.
Rengia festivalius
Šiemet klubas pats surengė tarptautinį karybos istorijos festivalį, į kurį buvo susirinkę įvairių istorinių laikmečių karybą rekonstruojantys klubai. Jų nariai atvyko iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos ir Airijos. Jie pristatė vikingų, riterių, Šiaurės karų, napoleonmečio, Pirmojo pasaulinio karo, tarpukario, Ant-rojo pasaulinio karo, partizaninio pasipriešinimo, pokario ginkluotę, ekipuotę, karių buitį, kovų epizodus. Festivalis buvo dedikuotas vienam reikšmingiausių Lietuvos karinių įvykių – 1435 metais vykusiam Pabaisko mūšiui.
Ukmergės karo istorijos klubo „1-as LDK Didžiojo Etmono pėstininkų regimentas“ narė Violeta Širmenė pasakojo, kad prieš keliolika metų klubas pradėjo rengti Deltuvos (Vilkmergės) mūšio inscenizacijas. Šis mūšis, kuriame susitiko Prancūzijos ir Rusijos armijos, ties Deltuva vyko 1812 metais.
Prieš trejus metus nutarta mūšių inscenizacijomis priminti ne tik Napoleono kovas, bet ir praplėsti laikmečių ratą.
Jau trečius metus karo istorijos festivaliai rengiami Kopūstėliuose. Į šiuos festivalius kviečiami įvairių laikmečių restauracija besudominčių klubų nariai.
Ukmergės gyvosios istorijos klubas rekonstruoja Tado Kosciuškos sukilimo laikų lietuvišką karinį dalinį, kuris buvo dislokuotas Ukmergėje 1792–1794 m.
Kodėl ukmergiškių klubas pasirinko atkurti būtent 1-ą LDK Didžiojo Etmono pėstininkų regimentą?
„Nes jo istorija svarbi tiek Lietuvai, tiek Ukmergei. 1793 m. Ukmergėje dislokuotas 1-as LDK Didžiojo Etmono pėstininkų regimentas dalyvavo Abiejų Tautų Respublikos kare prieš Rusiją. 1794 m. sukilimo metu šis regimentas dalyvavo Vilniaus gynyboje“, – pasakoja V. Širmenė.
Pradžia – nuo kepurės
Šiame klubo restauruotame pulke, kuris anuomet vadintas regimentu, pati V. Širmenė atlieka ne tik pėstininkės, bet ir pulko muzikantės vaidmenį – groja fleita arba muša būgną.
Pasidomėjus, kaip ji pati įsiliejo į šį klubą, pasakojo, kad paskatino šio klubo įkūrėjas ir siela Julius Zareckas. Jis pirmasis ėmėsi Ukmergėje atgaivinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dvasią – burti šio laikmečio karybos istorijos klubą.
J. Zareckas tuomet vadovavo Ukmergės rajono savivaldybės Kultūros skyriui. Šiame skyriuje pradėjo dirbti ir V. Širmenė. Prisimena, kad skyriaus vadovas paprašė pasimatuoti rekonstruotą kariuomenės pėstininko kepurę ir nusifotografuoti – reikėjo tokios nuotraukos reklamai ar lankstinukui. „Pradėjo girti, kaip man ji tinka, pakvietė prisijungti prie klubo“, – pasakojo pašnekovė.
Be to, klubui reikėjo muzikanto, o Violeta groja fleita.
Kaip tik šiuo instrumentu grodavo pulko dvasią palaikantys muzikantai. Dabar Violeta į inscenizuotus mūšius pulką veda grodama fleita arba mušdama būgną – jau keliolika metų ji yra klubo muzikantė.
Apranga
V. Širmenė pasakojo, kad nors klubo narių daugiau yra vyrų, nuo pat pradžių jame buvo ir moterų. Mūšių inscenizacijose jos atlieka, pavyzdžiui, slaugytojų vaidmenį.
Pasidomėjus apie karių aprangas – kaip ir kas jas sukūrė, pasakojo, kad jos taip pat – J. Zarecko nuopelnas. Tai jis iš to meto piešinių ir aprašymų sugalvojo, kokia bus šio klubo narių uniforma. Violeta pasakojo, kad uniforma nuolat atnaujinama, nes tai juk – dėvimas drabužis. Karo istorijos klubo nariai jas vilkėdami inscenizuoja mūšius, taigi uniformos ir susitepa, ir suplyšta. V. Širmenė sakė, kad yra siuvėjai, kurie specializuojasi būtent tokių drabužių kūrime.
Vienos iš svarbesnių aprangos detalių yra kepurės, kurios, anot pašnekovės, taip pat atkurtos J. Zarecko dėka.
Pėstininkai turi ir šaunamuosius ginklus – tai ano meto ginklų muliažai, kurie užtaisomi, o mūšyje juos naudojant būna daug triukšmo ir dūmų.
Apranga ir amunicija kainuoja brangiai, tad iš ukmergiškių šis pomėgis reikalauja nemenkų išlaidų.
Turėjo pulkas ir patranką, turinčią atskirą savo atsiradimo istoriją. Tačiau šiuo metu patranka yra Ukmergės kraštotyros muziejaus nuosavybė, o, be to, pėstininkų pulkas juk patrankos anuomet ir neturėjo.
Vyksta į keliones
Šiais metais klubo „1-as LDK Didžiojo Etmono pėstininkų regimentas“ nariai dalyvavo rekonstrukciniuose mūšiuose Daugpilyje ir Kaune. Kasmet jie surengia tris keturias tokias išvykas, kuriose pristato savo veiklą, bendrauja su kitais.
Tokios inscenizacijos ir bendraminčių susitikimai vyksta visame pasaulyje. Ukmergiškiams teko dalyvauti renginiuose Lenkijoje, Latvijoje ir Austrijoje.
Klubo „1-as LDK Didžiojo Etmono pėstininkų regimentas“ nariai žino ir tragiškiausią šio pulko istorijos vietą – Lenkijos miestą Kobylka, kur kovoje su Rusų caro kariuomene žuvo daug šio pulko karių ir pulkas buvo sunaikintas. Jei būna Lenkijoje ir turi galimybę nukakti iki to miesto, kovas ženklinusioje vietoje ukmergiškiai padeda gėlių.
****
Regimentas (lot. regimen – vedimas), XVII–XVIII a. Vakarų Europos kariuomenių (ir Abiejų Tautų Respublikos) karinis vienetas. Buvo svetimšalių autoramento sudėtinė dalis, atitiko pėstininkų, dragūnų, raitarų, arkebuzininkų pulką. Vadovavo pulkininkas. Buvo 200–2 000 karių. Regimentą dažniausiai sudarė štabas, kelios, kartais – keliolika kuopų arba eskadronų pėstininkų daliniuose, atitinkamai vėliavų arba kornetų – kavalerijoje. Iki 1794 m. Abiejų Tautų Respublikos kariuomenėje kavalerijos regimentą sudarė vienas arba keli eskadronai.
****
Lietuvos didysis etmonas – vyriausiasis karo vadas karo metu ir svarbiausiose karinėse kampanijose. Iš pradžių vadovavo šauktinių kariuomenei, vėliau – samdytai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenei.
****
1-as LDK Didžiojo Etmono pėstininkų pulkas – Abiejų Tautų Respublikos, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės pėstininkų dalinys, pulkas, egzistavo 1717–1795 m.
****
Jis buvo vadinamas LDK Didžiojo Etmono pulku nes iki 1793 m. pulkams formaliai vadovavo Lietuvos didieji etmonai.
****
Istoriniuose šaltiniuose aptinkama žinių, kad 1792 m., kai Targovicos konfederacija perėmė Lietuvos kariuomenės kontrolę, pulke buvo 1 440 etatų, iš kurių užpildyti buvo 922. Kitų šaltinių teigimu, 1793 m. rugpjūčio 1 d. pulke buvo 752 kariai, o 1794 m. balandžio 16 d. – 757 kariai.
Paskutinis Lietuvos didysis etmonas buvo Kosakovskių palikuonis. Prasidėjus Kosciuškos sukilimui, 1794 m. balandžio 24 d. dėl Rusijos politikos palaikymo buvo sukilėlių pakartas Vilniaus rotušės aikštėje. Palaidotas Jonavos bažnyčios požemiuose.
Sukilėliams pralaimėjus pulkas buvo išformuotas, dalis karininkų perėjo į Rusijos imperijos kariuomenę.
****
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės organizuota karinė jėga, veikusi nuo 1253 m. iki 1263 m. ir nuo 1275 m. iki 1569 m. Po Liublino unijos iki Trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m. – savarankiška Abiejų Tautų Respublikos kariuomenės sudėtinė dalis.
****
Kariuomenė buvo organizuota karo prievolės pagrindu, tačiau karys turėjo pats įsigyti jam pagal luomą priderančią ginkluotę. Kariuomenės struktūra buvo panaši, kaip ir Vokiečių ordino. Kariuomenės pagrindą sudarė bajorai raiteliai. Kiekvienas jų turėjo atsivesti sau pavaldžių valstiečių ir tarnų pėstininkų būrį.
Nuo XVI a. į kariuomenę buvo šaukiami visi vyrai, turintys žemės. Neturtingieji į kariuomenę stoti neprivalėjo, bet turėjo mokėti specialų mokestį – hiberną arba kvartą.
****
Visuotinio šaukimo bajorų surinkimai, per kuriuos buvo tikrinama, kaip pašauktinė kariuomenė pasirengusi karo veiksmams, kiek ir kaip ginkluotų karių atvyksta šaukimo metu ar karo atveju, XVI–XVII a. buvo rengiami kasmet, vėliau kas dvejus metus.
Daugelis Lietuvos karo vadų buvo baigę mokslus Europoje ir perėmę pažangiausią karybos patirtį. Be to, veikė ir savos Karo mokyklos. Nuo XVIII a. Lietuvos kariuomenės svetimšalių autoramento dalinių mokymas vyko pagal kitose valstybėse leidžiamus reguliaminus, XVIII a. antroje pusėje, ypač nuo 1775 m., jie pradėti leisti ir Abiejų Tautų Respublikoje.
