Spausdinti šį puslapį

Iš laukų keliauja paskutinės daržovės

JAV am­ba­sa­dos dar­buo­to­jai, ruoš­da­mie­si He­lovino šven­tei, jau ne vie­ne­rius me­tus mo­liū­gus per­ka iš uk­mer­giš­kių – Le­on­po­lio kai­me ūki­nin­kau­jan­čių Stra­gių. Šei­ma džiau­gia­si, kad jų už­au­gin­tas pro­duk­tas pa­puo­šia ame­ri­kie­tiš­ką šven­tę.

 

Ge­di­mi­no Ne­mu­nai­čio nuotr. Lai­mos Stra­gie­nės eko­lo­gi­nis dar­žas – vie­nas di­džiau­sių Lie­tu­vo­je.


 

Eko­lo­gi­nio ūkio šei­mi­nin­kai Vin­cen­tas ir Lai­ma Stra­giai jau ke­lio­li­ka me­tų au­gi­na eko­lo­gi­nes dar­žo­ves. Vie­na mėgs­ta­miau­sių – mo­liū­gas.

L. Stra­gie­nė pa­sa­ko­jo, kad šių He­lovino sim­bo­lių jau ne pir­mus me­tus iš jų per­ka JAV am­ba­sa­dos dar­buo­to­jai. Šie­met jie įsi­gi­jo ke­lias de­šim­tis ne­di­de­lių įvai­rių rū­šių mo­liū­gė­lių.

Di­džiu­liai mo­liū­gai, kad ir kaip po­pu­lia­ri­na­mi, nė­ra la­bai mėgs­ta­mi pir­kė­jų. Vie­nas iš mi­nu­sų – pra­pjau­ta dar­žo­vė grei­tai gen­da, o di­de­lę ją su­val­gy­ti, kad ir kaip steng­sie­si, nė­ra pa­pras­ta. „Aš vi­sa­da ra­gi­nu mo­liū­gu da­lin­tis su ki­to­mis šei­mi­nin­kė­mis“, – sa­ko ūki­nin­kė. Ta­čiau pa­ste­bi – pir­kė­jams vis tiek la­biau pa­tin­ka ma­ži mo­liū­gė­liai.

Pas­ta­ruo­sius ke­lerius me­tus Stra­giai gė­ry­bė­mis kiek­vie­ną sa­vai­tę pre­kiau­ja sos­ti­nės Ty­mo tur­ge­ly­je ir kios­ke ne­to­li „Ak­ro­po­lio“. No­rin­tie­ji at­vyks­ta ap­si­pirk­ti ir tie­siai į Le­on­po­lį.

Ir kla­si­ki­nės, ir re­tes­nės

L. Stra­gie­nė pa­sa­ko­jo į sos­ti­nę kar­tą per sa­vai­tę ga­be­nan­ti per 20 rū­šių dar­žo­vių. Be kla­si­ki­nių – mor­kų, cu­ki­ni­jų, ko­pūs­tų – gau­su ir ne itin po­pu­lia­rių.

Ro­pės, ka­lia­ro­pės, la­pi­niai ko­pūs­tai, špi­na­tai taip pat no­riai ke­liau­ja į vil­nie­čių krep­šius.

Tarp re­tes­nių­jų – ir la­pi­niai bu­ro­kė­liai (man­gol­dai). Spe­cia­lis­tai tvir­ti­na, kad jų ver­tė pri­lygs­ta špi­na­tams.

Špi­na­tai už­ima svar­bų vaid­me­nį ūki­nin­kų asor­ti­men­te. Juos sė­ja per se­zo­ną ne kar­tą ir ne du, o bent 10. Au­gi­na pen­kių rū­šių sa­lo­tas, sė­ja prie­sko­ni­nių žo­lių – graž­gars­tes (ru­kolas), kra­pus, ka­len­dras, ba­zi­li­kus.

Šiais me­tais ūky­je la­bai ge­rai už­de­rė­jo ro­pės.

Ūki­nin­kai ne­gai­li joms pa­gy­rų. Sa­ko, jog tai ypač ver­tin­ga dar­žo­vė – tik­ras vi­ta­mi­nų ir mi­ne­ra­lų šal­ti­nis. Dėl jo­se esan­čių nau­din­gų me­džia­gų ro­pes la­bai nau­din­ga val­gy­ti pa­ty­ru­s trau­mų, kau­lų lū­žių, jos pa­de­da grei­čiau už­gy­ti žaiz­doms, ko­vo­ja su dan­te­nų už­de­gi­mais, vei­kia nuo ate­ros­kle­ro­zės. Vir­tos ro­pės pa­de­da už­ki­mus, ne­te­kus bal­so. Ro­pės ge­ri­na imu­ni­te­tą, taip pat tai – liek­nė­jan­čiųjų dar­žo­vė. Tai pui­kus prie­das dar­žo­vių ir mė­sos troš­ki­niams. 

L. Stra­gie­nė au­gi­na ke­lias­de­šim­ties pa­va­di­ni­mų dar­žo­ves, ta­čiau no­rė­tų „pri­si­jau­kin­ti“ ir ar­ti­šo­kus bei Pe­ki­no sa­lo­tas.

Nuo­la­ti­niai uk­mer­giš­kių pir­kė­jai sos­ti­nė­je – ma­žus vai­kus au­gi­nan­tys ir jų svei­ka­ta be­si­rū­pi­nan­tys tė­ve­liai, tik dar­žo­ves pri­pa­žįs­tan­tys ve­ge­ta­rai ar tie­siog na­tū­ra­laus pro­duk­to iš­si­il­gę mies­tie­čiai.

Įdar­bin­ti šie­met leng­viau

Ūki­nin­kė ne­sle­pia – už eko­lo­giš­ką pro­duk­ci­ją žmo­nės jau įpra­to mo­kė­ti bran­giau. Ta­čiau ir ją pa­ga­min­ti kai­nuo­ja daug dau­giau. Vie­nas iš pa­grin­di­nių rei­ka­la­vi­mų to­kiems ūkiams – ne­nau­do­ti che­mi­nių prie­mo­nių nuo pik­tžo­lių, li­gų ir ken­kė­jų. O to­kiu at­ve­ju rei­kia la­bai daug ran­kų dar­bo – juk mil­ži­niš­kas dar­žas tu­ri bū­ti nuo­lat ra­vi­mas. Se­zo­no me­tu kas­dien jį pri­žiū­ri iki de­šim­ties dar­bi­nin­kų.

Tie­sa, ūkio šei­mi­nin­kė džiau­gia­si di­džiu­liu šiais me­tais įves­tu dar­bo ap­skai­tos pa­leng­vi­ni­mu – va­di­na­mai­siais pa­slau­gų kvi­tais: vi­si žmo­nės dir­ba le­ga­liai, vals­ty­bei mo­ka­mi mo­kes­čiai, o „po­pie­riz­mo“ – ma­žiau.

Ti­ki nau­da svei­ka­tai

Ar „ne­pra­slys­tų“, lau­kuo­se pa­bars­tę che­mi­ka­lų, juk taip pik­tžo­lės iš­nyk­tų, o ran­kų dar­bo su­ma­žė­tų? L. Stra­gie­nė ti­ki­na, kad apie tai ne­ga­li bū­ti net min­ties. „Pir­miau­siai, ne­ga­lė­čiau pir­kė­jams į akis pa­žiū­rė­ti, o an­tra – mil­ži­niš­ka ri­zi­ka – pa­tik­ri­ni­mo me­tu nu­sta­čius ne­leis­ti­nus che­mi­ka­lus, ne­tek­tu­me eko­lo­gi­nio ūkio sta­tu­so“, – kal­ba pa­šne­ko­vė. Ji tei­gia ti­kin­ti eko­lo­giš­ku­mo svar­ba ir pra­smin­gu­mu.

Vi­są gy­ve­ni­mą ka­bi­ne­te bu­hal­te­ri­nį dar­bą dir­bu­si L. Stra­gie­nė tik iš­ėju­si į pen­si­ją  pa­ni­ro į vi­sai ki­to­kią veik­lą – dar­žo­vių au­gi­ni­mą.

Sa­vo ūky­je ji nuo­lat eks­pe­ri­men­tuo­ja, ka­da ko­kias dar­žo­ves sė­ti, o apie dar­žo gė­ry­bių nau­dą svei­ka­tai yra su­kau­pu­si dau­gy­bę in­for­ma­ci­jos.

Pra­si­dė­jęs lap­kri­tis ūki­nin­kams – pas­ku­ti­nio der­liaus nu­ė­mi­mo me­tas. Į šil­tas pa­tal­pas jau se­niai su­neš­tos šal­čio bi­jan­čios gė­ry­bės. Tuo tar­pu vė­ly­vo­sios mor­kos, po­rai, kai ku­rie prie­sko­ni­niai au­ga­lai dar kan­triai ken­čia dir­vo­je, kad ant pir­kė­jų sta­lų pa­tek­tų kuo švie­žes­ni.

Autorė: Vil­ma NEMUNAITIENĖ

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)