Ukmergės rajono savivaldybės Vlado Šlaito viešoji biblioteka šiemet antrą kartą skelbė leidybos konkursą. Leidybai skirta suma išaugo dvigubai, o teikėjų skaičius sumažėjo. Leidybos konkursą laimėjo fotomenininko Arūno Kulikausko pateiktas fotoalbumas.
Skaistė Vasiliauskaitė-Dančenkovienė
Pernai leidybos konkursas buvo skelbtas pirmą kartą, leidybai skirta suma siekė 2 000 Eur. Konkurso tikslas – skatinti Ukmergės kultūrai, istorijai ir literatūrai vertingų leidinių bei Ukmergės rajono savivaldybės teritorijoje gyvenančių ar gimusių kūrėjų leidybą bei sklaidą. 2024 metais konkursą iš keturių paraiškų laimėjo ir buvo išleista Juliaus Kelero poezijos knyga „Arti Ukmergės“.
Bibliotekos direktorė Sigita Astikienė informavo, kad šiemet leidybai skirta dvigubai didesnė pinigų suma – 4 000 Eur. Toks sprendimas priimtas, įvertinus pernykštę patirtį, kai, siekiant išleisti kuo geresnės kokybės knygą, autoriui teko pačiam ieškoti papildomos paramos, nes konkurso lėšos dengė tik dalį išlaidų.
Šiemet konkursui buvo pateiktos dvi paraiškos. Pasak direktorės, abi finansuotinos – parengtos kokybiškai ir abi knygos vertingos Ukmergei. Tačiau vieną teko atmesti, nes neatitiko poros kriterijų – ją pateikė ne asmuo, o organizacija, be to knyga jau buvo gavusi dalinį finansavimą iš kito fondo, o tai prieštarauja konkurso nuostatams.
Komisijos, kurioje yra Lietuvos rašytojų sąjungos, rajono savivaldybės administracijos, Ukmergės kraštotyros muziejaus, rajono meno organizacijų atstovų bei pačios bibliotekos darbuotojų, sprendimu šiemet konkursą laimėjo Arūno Kulikausko knyga darbiniu pavadinimu „Polaroid emulsijos perkėlimai. Fotoobjektai“.
Apie šią knygą, kol ji dar tik pakeliui, apie tai, kaip ji gimė ir kas sudaro jos turinį, kalbamės su pačiu autoriumi.
Fotoobjektai – kas tai?
Jau darbinis knygos pavadinimas atskleidžia, kad joje busfotoobjektai. „Tai yra vienas iš mano fotografinių nežinojimų. Nes tai, ką aš žinau, man neįdomu. Aš visada einu ten, kur nežinau, nes tai man įdomu. Su kiekvienu darbu pabandau ką nors tokio, ko nežinau. Technologiškai ar dar kaip nors“, – pasakoja fotomenininkas.
Pašnekovas paaiškina, kad fotoobjektai, techniškai žiūrint, yra vaizdai ant įvairių daiktų. Kiekvienas jų turi savo istoriją. „Tai nėra kokie nors ant siūlo suverti karoliukai, turintys vieną jungtį. Tai gali būti ir prisiminimas, ir šiaip koks nors netikėtas dalykas, gali būti ir simbolis, ir totemas. Kai ant antkapių dedamos nuotraukos, tai irgi galėtų būti fotoobjektai“, – išplečia mintį menininkas.
Savo istorijas turi ne tik nuotraukos, bet ir patys daiktai, ant kurių jos uždedamos. Pasak Arūno Kulikausko, esmė sujungti daiktus su vaizdais. „Būdavo po kokios nors kelionės lieka butelis nuo vyno ar kefyro ar dar ko nors ir kelionės vaizdai skaidrėse. Iš skaidrių padarai polaroidus. Dar į tą butelį sukiši kelionės metu mašinoje prisikaupusių talonėlių, kvitukų ir visokių daikčiukų. Tada polaroido vaizdas naudojant emulsiją perkeliamas ant daikto“, – dalijasi jis.
Arūnas dar nežino, kiek leidžiamoje knygoje bus fotoobjektų – knygą sudarys nuo 140 iki 200 puslapių. Puslapyje – vienas vaizdas.
Teiraujantis, per kiek laiko tie vaizdai sukaupti ir kiek metų darbo įdėta, fotomenininkas papasakoja, kad pradžia buvo dar gyvenant Niujorke, maždaug nuo 1995-ųjų.
Patį pirmąjį savo sukurtą fotoobjektą autorius vadina „Pandoros skrynia“. „Vieno konflikto metu aš patekau į daboklę. Tame procese buvo visokių dokumentų, liko visokiausių peštynių daiktų. Kai jau viskas baigėsi, aš visa tai sudėjau į dėžutę, ją uždažiau, uždėjau vaizdus, aplipdžiau fotografijomis ir užrišau vielomis, kad jinai neatsidarytų. Taip tą visą savo įvykį, kuris buvo, sudėjau į tą dėžutę ir „paleidau pavandeniui“, – dalijasi prisiminimu.
Naujausias Arūno fotoobjektas – ant bičių pikio. „Iš avilio išėmiau supikiuotą drobelę ir ant jos perkėliau vieną vaizdą iš savo polaroidų. Tada tą drobelę užtempiau ant rėmų ir padariau tokį kaip ir paveikslą.O pats paskutinis yra su medum. Tiksliau – su medaus stiklainiu. Su bitėmis, – pasakoja fotomenininkas, kuris pats ir bitininkauja. – Aš niekada nelaužiu iš piršto, viską darau iš realių mane supančių daiktų ir vaizdų. Ir daug nefantazuoju. Pats gyvenimas yra didelė graži fantazija.“
Fotoobjektų knygai atrinkinėti beveik nereikia, nes jų, kad ir kuriamų kelis dešimtmečius, nėra itin daug. „Aš nesu toks produktyvus. Galvoje aš produktyvus, bet kol išspaudžiu kokį vieną, tai užtrunka ir mėnesį, ir antrą. Kartais ir pusmetį nieko nepadarau“, – pasakoja menininkas. Pasak jo, darbų yra gal porą šimtų ar trys, tačiau tiksliai niekada neskaičiavo.
Knygą Arūnas kuria pats. Padeda žmona Oksana ir geras draugas dizaineris Dainius Kairaitis.
„Aš nebijau daryti klaidų ir man didelių įtakų iš kur nors nereikia. Kaip man atrodo, taip aš ir darau. Net jeigu prieš tai taip niekas ir nedarė. Aš taip darau“, – kalba Arūnas.
Fotoobjektas yra daiktas – apčiuopiamas, trimatis, o knygoje vaizdas bus plokščias, tų fotoobjektų fotografijos. Pasak menininko, žiūra ir įžvalgospriklauso nuo žiūrovo. „Kad ten yra daiktas, matysis. Gal bus viena kita istorija, bet to bus mažai. Kiekvieną vaizdą žiūrėdami žmonės matys tai, su kuo jiems jis asocijuosis. Kaip būna ir su paveikslais, ir su bet kuo pasaulyje. Apie tą patį įvykį kur nors stotelėje jį matę žmonės kiekvienas turi savo nuomonę“, – sako autorius.
Vis tik knygoje bus tekstų, kurie šiek tiek įves žiūrovą.Tekstus rašo poetas Kornelijus Platelis ir kiti. Tačiau tai nebus fotoobjektų aprašymas ar analizė. „Aš jų prašau, kad nerašytų labai konkrečiai apie šiuos mano vaizdus, tiesiog kad rašytų į tą nežinojimo, fantazijos, įsivaizdavimo, iliuzijos, totemo pusę“, – pasakoja Arūnas.
Knygąleidžia pačių Arūno ir Oksanos įkurta leidykla – „OirA Artless“. „Tai jau bus antra mūsų knyga. Prieš tai buvo „Polaroidai“, – dalijasi pašnekovas. O spausdinama bus spaustuvėje „Kopa“, Kaune.
Knygos tiražas dar nežinomas. Pasak pašnekovo, kada baigsis pinigai, tada bus sustabdytas presas. Egzempliorių bus tiek, kiek išeis. Nepaisant šiemet konkursui skirtos dvigubai didesnės sumos, papildomas finansavimas vis tiek reikalingas.
Apie Arūno Kulikausko būsimą knygą rašo filosofas Nerijus Milerius: „Ši paprasta teisė nežinoti, tai yra nesuvesti įvairovės ir daugio į viską paaiškinančias schemas, ir yra esminė nuostata, kurią, žvelgiant į Arūno Kulikausko darbus, norisi saugoti ir puoselėti. Nežinojimas čia yra ne trūkumas ar naivumas, bet sąmoningas pasirinkimas, paliekantis laisvą erdvę tam paslaptingumui, kuris glūdi vizualiame mene kaip akių ir rankų meistrystėje. Sumeistrauti menininko darbai kviečia ne juos aiškinti, bet pasinerti į meistrystėje šėlstančių stichijų galią.“ Pasak filosofo, visą Arūno Kulikausko knygą „persmelkia dvigubo kodo principas“. „Šią knygą priimu kaip kelių ir takelių sąraizgą su savom kryžkelėmis, užutekiais ir aklavietėmis […]. „Didžiuosiuose“ dalykuose išryškinamas jų laikinumas, nes jie suyra taip, kaip, pavyzdžiui, bėgant laikui suyra medis. „Mažuosiuose“ dalykuose atveriamos juose šėlstančios galios. Maksimaliai intymiuose ir asmeniniuose dalykuose sukrečia jų universalumas“, – rašo Nerijus Milerius.
