Jonas BUROKAS
Laisvės kovų dalyvis, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos garbės pirmininkas
2025 m. rugsėjį artimieji, draugai, pažįstami, bendražygiai į paskutinę kelionę palydėjo politinį kalinį, laisvės kovų dalyvį, Ukmergės jaunimo organizacijos „Lietuvos patriotas“ vieną iš vadovų Leonardą Zigmantą Vašatkevičių. Ilga gedulinga procesija pajudėjo link Pašilės kapinių, kuriose amžinybėje ilsisi velionio sesutė ir tėveliai. Pašilės klebonui sukalbėjus maldas už mirusiojo vėlę, tariau keletą žodžių velionio ir jo bendražygių garbingai atminčiai.
Priminiau, kad esu surinkęs archyvinę medžiagą ir noriu ukmergiškius sugrąžinti į tuos sovietinio teroro laikus, kai velionis Zigmantas ir jo bendražygiai buvo jauni, apie garbingą organizacijos „Lietuvos patriotas“ aktyvią antisovietinę veiklą. Negalėdami pakęsti sovietų vykdomo teroro, žudymų, trėmimų, patriotiškas Ukmergės jaunimas nusprendė priešintis įsigalinčiai sovietizacijai.
Pirmą kartą patriotinio jaunimo grupė susirinko 1950 metais Ukmergės priemiestyje, Baruvkos miško prieigose, kur gyveno Viliaus Vagonio tėvai. Pirtelėje prie žvakės šviesos jie buvo septyniese: Vilhelmas Vagonis (Erelis), Zigmantas Vašatkevičius (Vanagas), Stasys Milinskas (Jupiteris), Stasys Aukštuolis (Daugirdas), Vytautas Turla (Šarūnas), Juozas Klastauskas (Oldšaterhandas) ir Edvardas Burokas (Vytenis). Jie ten pasirinko slapyvardžius ir davė priesaiką, kurioje su ryžtu ir pasiaukojimu pasižadėjo atiduoti savo gyvybes, jeigu to pareikalaus Tėvynė Lietuva.
Pogrindininkai įsigijo mašinėlę, su kuria spausdino įvairius pranešimus apie sovietinį terorą Lietuvoje, ir platino informacinius lapelius Ukmergės miesto ir rajono teritorijoje, jaunimo susibūrimuose. Juose propagavo nepriimtiną sovietinės sistemos kolchozų absurdą, rašė įspėjimus kolchozų pirmininkams ir kitiems sovietinių organizacijų vadovams. Proklamacijas teko spausdinti ir man savo tėvų akmeniniame rūsyje. Iš pradžių sekėsi sunkiai, bet po kurio laiko pramokau. Gavęs paruoštą tekstą, ant plono popieriaus iki vėlyvo vakaro spausdindavau vyresniųjų duotus užsakymus. Pramokus, per vakarą pavykdavo atspausdinti iki 30 egzempliorių proklamacijų. Pagal brolio Edvardo ir jo bendražygių pavedimą teko proklamacijas klijuoti arba segti ant namų sienų, tvorų, platinti jas „vakaruškose“. Lapelius kaišiojau į jaunimo paltų, švarkų kišenes.
Pogrindinė Ukmergės jaunimo organizacija veikė visu tempu ir tai nedavė ramybės KGB struktūroms. Vieną vėlyvą naktį, pagal pogrindininkų numatytą planą, nuo stulpų buvo nukirpti telefonų laidai iš Vilniaus, Kauno ir Panevėžio pagrindinių kelių pusės. Ryšis su Ukmerge nutrūko. Milicija buvo informuota, kad Ukmergės link artėja partizanų būriai. Stribų ir milicijos būriai ruošėsi gynybai, net kasė apkasus.
Pogrindininkai vieną vakarą suruošė „teismą“ Lietuvos komjaunimo vadovybės iš Vilniaus atsiųstam antros vidurinės mokyklos komjaunimo sekretoriui Masandukui. Vilhelmas Vagonis, pagal organizacijos nutarimą, vėlų vakarą, pamokų metu, metė akmenį pro mokyklos langą ir pataikė naujajam komjaunimo organizacijos sekretoriui į galvą. Masandukas, po galvos traumos, pasruvęs krauju, nukrito nuo kėdės. Po kelių minučių atsigavo ir neilgai trukus nusprendė atsisakyti atsakingų pareigų. Jis grįžo atgal į Vilnių.
Lietuvos valstybinės šventės Ukmergėje nepraeidavo be Lietuvos trispalvės iškėlimo virš pastatų, gaisrinės bokšto ar virš kitų objektų. Patriotai vieną naktį ant aukščiausio medžio iškėlė trispalvę Ukmergės piliakalnyje. Žemiau vėliavos įkėlė kaip „bombą“ maišą, pripildytą mėšlo. Ant medžio kamieno didelėmis raidėmis užrašė – UŽMINUOTA. Lyg varnai sulėkė saugumo pareigūnai, milicijos darbuotojai. Jie šaudė į maišą, bet mina nesprogo. Jie tik apie pietus išdrįso lipti į medį ir iškelti iš jo Lietuvos trispalvę.
Aktyvi pogrindininkų veikla tęsėsi apie dvejus metus. Tačiau intensyvėjo ir sovietinio saugumo, milicijos pareigūnų, jų agentų veikla. Saugumo darbuotojai, rinkdami įvairius pranešimus, remdamiesi tardymo dokumentais, spaudė pogrindininkus į sovietinį KGB ir jų pagalbininkų, agentų gniaužtą, tęsė kenkiančių sovietinei santvarkai asmenų paieškas.
1951 m. vasario mėn. Ukmergės MGB pareigūnus pasiekė asmenų parodymai ir agentūrinė medžiaga, kad prie atsišaukimų platinimo prisidėjo moksleiviai Edvardas Burokas, broliai Stasys ir Jonas Milinskai, Vilius Vagonis, Stasys Aukštuolis ir Pociūnaitė. Mokytojas Pinkevičius 1951 m. pranešė MGB, kad antisovietiškai nusiteikę moksleiviai broliai Milinskai, Edvardas Burokas ir kiti jį persekioja kaip sovietinį aktyvistą, rašo grasinančius anoniminius laiškus.
Dėl to organizacijos „Lietuvos patriotas“ nariai tapo atsargesni, jų veikla aprimo. Daugelis jų buvo paimti į sovietinę kariuomenę, kiti įstojo į aukštąsias, spec. vidurines mokyklas. Tačiau 1952 m. rugsėjo–spalio mėnesiais visi pogrindinės organizacijos nariai buvo suimti ir suvežti į Vilniaus kalėjimus ir KGB rūmus. Zigmas Vašatkevičius, studijuojantis Žemės ūkio akademijos Miškininkystės fakultete, buvo suimtas Kaune, prie Lietuvos prezidentūros. Edvardas Burokas, tarnavęs sovietinėje kariuomenėje, buvo atgabentas net iš Vladivostoko. Buvo suimti Vilhelmas Vagonis, Stasys Aukštuolis, Vytautas Turla, broliai Juozas ir Vytautas Klastauskai, Algirdas Grebliauskas, Jonas Milinskas ir Kazys Grigas.
Šioje byloje iš visų organizacijos „Lietuvos patriotas“ narių liko nesuimtas tik Stasys Milinskas. Apie jį neturėjo jokių žinių ir bendražygiai.
Ukmergėje, KGB rūmuose ir kitose tardymo vietose Vilniuje, po ilgų suimtųjų kankinimų, artimųjų ir draugų apklausų, sovietiniai tardytojai nutarė baigti nusikaltusių sovietų sąjungai jaunuolių tardymus ir jų bylas perduoti galutiniam verdiktui sovietiniam tribunolui.
Karinio tribunolo teismas Vilniuje įvyko 1953 m. sausio 22 d. ir tęsėsi 5 dienas. Saugumo karininkai, tardytojai tikėjosi teisiamuosius pamatyti nuolankius, nusiminusius, tačiau, kai juos sodino į teismo salės užtvarą, nematė juose jokio liūdesio.
Visų būsimų sovietinių politinių kalinių nuotaika buvo gera, nes vėl buvo kartu. Jie jautė pranašumą prieš savo budelius ir tramdytojus. Juos teis aukščiausia sovietinio teismo institucija – tribunolas – kaip didžiausius sovietinę tėvynę išdavusius nusikaltėlius, pardavusius sovietinę tėvynę. Jie tuo didžiavosi.
Stot. Teismas eina!
Iš šoninių durų į teismo salę sugužėjo čekistai, įvairaus rango karininkai. Jie susėdo už stalo, aukštose kėdėse. Mūsų tėvų ir artimųjų, stovėjusių teismo prieigose, į posėdį neįleido.
Teismo parodijai atstovavo MGB justicijos majoras Zalatariov, liaudies tarėjai kapitonas Lekačiov, leitenantai Ibudkin ir Salokun. Teisiamieji advokatų atsisakė. Pirmininkaujantis paklausė: „Kokia kalba kalbėsite?“ Visi atsakė, kad tik lietuviškai. Tuomet buvo iškviesti vertėjai.
Posėdis prasidėjo nuo apklausos. Teismo vadovybės pagrindinis siekis buvo, kad teisiamieji prisipažintų kaltais išdavę sovietų sąjungą. Visi teisiamieji neprisipažino kaltais. Jie visi teigė, jeigu yra kalti, tai tik ne prieš savo tautą ir jos žmones.
Tęsinys kito penktadienio „Ukmergės žinių“ numeryje
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
