Dabar daug kalbama, rodoma, rašoma apie praėjusių metų pabaigoje Šeduvoje atvėrusį duris unikalų žydų istorijos muziejų „Dingęs štetlas“. Dar didesnį susidomėjimą šiuo objektu Pagyvenusių žmonių asociacijos Ukmergės skyriaus nariams sukėlė žinia, jog šis muziejus pateko į 2026 metų septynių gražiausių pasaulio muziejų sąrašą. „Dingęs štetlas” – pirmasis Baltijos šalyse įtrauktas į šį muziejų sąrašą. Todėl nusprendėme susipažinti su jo ekspozicija, giliau pasidomėti Holokausto istorija.
Štetlas – tai jidiš kalbos žodis, reiškiantis „miestelį“. Šis terminas vartojamas apibūdinti Rytų Europos, taip pat ir Lietuvos, miestelius ar gyvenvietes, kuriose iki Antrojo pasaulinio karo gyveno gausios, aktyvios ir savitą kultūrą kūrusios žydų bendruomenės.
Mus pasitikusi gidė Greta siūlė muziejuje atrasti išnykusį pasaulį – prarastą žydų civilizaciją. Šią pažintį pradėjome trumpu įžanginiu filmu, pasakojančiu štetlų istoriją. Daugiau negu 600 metų štetlai klestėjo Abiejų Tautų Respublikos teritorijoje – dabartinėje Lietuvoje, Latvijoje, Lenkijoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje. Milijonai žydų čia gyveno kalbėdami jidiš kalba, išpažindami judaizmą ir puoselėdami savitą kultūrinį paveldą. Žydai šiuose miesteliuose dalinosi viešąja erdve – turgavietėmis, gatvėmis ir kasdiene veikla – su krikščionių bendruomenėmis. Šimtmečius jos gyveno greta.
Gidė mus atveda į pagrindinę ekspozicijos erdvę, vadinamą Turgaus galerija, nes turgus – tai štetlo širdis, kasdienio gyvenimo centras. Pagal čia sklindančius garsus net pasijuntame lyg būtume tikrame turguje. Galerijoje pasakojama apie įvairias Šeduvoje gyvavusias profesijas ir amatus, laisvalaikio veiklas, ekonominius ryšius, tuo laikmečiu vyravusias idėjas.
Toliau esame paprašomi leistis trimis skirtingais maršrutais: susipažinti su Šeduvos žydų svajonėmis ir viltimis, pasigilinti į religinį gyvenimą iki tragiškų Antrojo pasaulinio karo įvykių, kurių metu Lietuvos žydai tapo Holokausto aukomis ir jų bendruomenė buvo sunaikinta. Svajonių ir realybės galerija atskleidžia, kokiomis svajonėmis gyveno jaunoji žydų karta, kokius kūrė ateities planus.
Knygos tautos galerija – tai erdvė, primenanti sinagogos interjerą. Čia buvo įdomu pamatyti žydų religinę knygą – Torą, kurią sudaro penkios Senojo Testamento knygos.
Holokausto galerija prasideda nuo istorinio konteksto: Antrojo pasaulinio karo pradžios Europoje, sovietų įvykdytos Lietuvos okupacijos ir vėlesnio nacių bei sovietų susidūrimo. Šie įvykiai atnešė kančias, smurtą ir sunaikinimą visoms Lietuvoje gyvenusioms etninėms ir religinėms bendruomenėms. Ekspozicija atskleidžia, kaip nacių ir vietinių kolaborantų rankomis buvo sunaikinta Šeduvos žydų bendruomenė. Po 1941 metų rugpjūčio 24–26 dienomis vykusių žudynių žydų bendruomenės neliko. Tačiau net ir tais baisiais laikais atsirado žmonių, rizikavusių viskuo, kad išgelbėtų persekiojamus žydus. Jie šioje galerijoje pagerbiami kaip Pasaulio tautų teisuoliai.
Paskutinė parodos dalis skirta Šeduvos štetlo ir šimtų kitų Lietuvoje gyvavusių štetlų atminimui. Štetlų gyventojai, kurie išgyveno arba emigravo dar prieš Holokaustą, išsaugojo atminimą. Jų palikuonys, gyvenantys įvairiuose pasaulio kraštuose, pasidalino savo šeimų istorijomis, brangiais daiktais.
Parodos pabaigoje lankytojai kviečiami aplankyti instaliaciją „Veidai iš praeities”. Ekskursiją užbaigiame pereidami Vilties tarpekliu – atsiveria šviesus langas tunelio gale, pro kurį matosi gražiai sutvarkytos senosios žydų kapinės.
Šio muziejaus ekspozicija labai įtaigi, originali, praturtinta interaktyviomis priemonėmis, palieka gilų įspūdį, priverčia mintimis nukrypti ir į šių dienų įvykius pasaulyje. Labai norisi pasakyti, jog visi turime dėti pastangas, kad tokie šiurpūs dalykai niekada nepasikartotų.
Birutė GUDELIAUSKIENĖ
