Jau tradiciniu tampančiame „Ukmergės žinių“ skelbtame poezijos konkurse šiemet daugiausia mūsų skaitytojų įvertinimų sulaukė Ukmergės rajono vartotojų kooperatyvo administracijos vadovės Angelės Andrikonienės kūrybos eilės. Su konkurso laimėtoja kalbamės apie jos eilėraščius, mūzas, svajones ir tai, kokiomis spalvomis kasdienybę gali nušviesti poezija.
Ką Jums reiškia poezija?
Poezija man nėra tik žodžių žaismas ar literatūros forma. Tai – būdas sustoti, įsiklausyti į save ir pasaulį. Dažnai tai, ko negaliu pasakyti kasdieniais žodžiais, atranda vietą eilėse, kaip aš vadinu – eiliuotose mintyse. Jose telpa mano išgyvenimai, klausimai, prisiminimai, džiaugsmai ir net tylos akimirkos. Man poezija yra galimybė pamatyti giliau – tiek žmogų, tiek gyvenimą, tiek… save pačią. Todėl poezija man pirmiausia yra nuoširdus pokalbis su savimi ir su žmonėmis, kurie skaito ir vertina savo paskatinančiomis žinutėmis.
Kokia kūrybinio kelio pradžia?
Už tai, kad šiuo metu galiu gražia, taisyklinga lietuvių kalba sakyti ir rašyti savo mintis, esu dėkinga Šviesios Atminties mano lietuvių literatūros mokytojai Irenai Šarmavičiūtei, kurį Paparčių (Kaišiadorių r.) mokykloje pastebėjo mano gebėjimus ir juos skatino. Pirmas mano eilėraštukas buvo išspausdintas 1970 m. Kaišiadorių rajono laikraštyje. Tuo metu man, vaikui, tai buvo labai didelis įvykis. Buvo vaikiškų bandymų ir daugiau, tačiau jie taip ir liko bandymais…
Vėliau mokslai, šeima, darbas kažkaip nutolino nuo rašymų, todėl liko tik gražios sveikinimų kalbos bičiuliams, giminėms, kolegoms įvairių švenčių metu. Tačiau mūsų pasąmonė tokia „gudrutė“, kad parenka metą ir sugrąžina tai, ko tuo metu labiausiai reikia. O viskas sugrįžo tada, kada likau viena ir reikėjo kažkuo užpildyti tuos vakarus… Tai taip ir liko pateisinimas ir pasiteisinimas: man patinka būti kitokia – ne tik griežta ir atsakinga vadove, bet kartu ir trapia bei pažeidžiama moterim, kuri dalinasi savo vidiniais išgyvenimais per eiliuotas mintis.
Kas įkvepia kurti?
Dažniausiai mane įkvepia pats gyvenimas – prisiminimai, žmonės, jų likimai, susitikimai, išsiskyrimai, netikėtos akimirkos ar mintys, kurios ilgai nepaleidžia. Kartais užtenka… vakaro tylos, vieno žodžio, vaizdo iš penkto aukšto balkono, stipresnio jausmo ar prisiminimo, kad pradėtų dėliotis eilutės. Niekada nerašau pagal planą ar iš anksto numatytą temą. Eiliuotų minčių temos ateina pačios – iš to, kuo tuo metu gyvenu, kas jaudina, skaudina, džiugina ar verčia susimąstyti. Todėl kiekvienas eilėraštis man yra savotiškas tam tikro gyvenimo momento atspindys. Dažniausiai ne aš pasirenku temą – ji pati ateina pas mane, kai kažkas viduje prašosi būti išsakyta žodžiais.
Ką mėgstate skaityti?
Skaitau įvairaus žanro literatūros kūrinius, bet dažniau renkuosi knygas, kurios įkvepia, moko, skatina augti, stiprina pasitikėjimą savimi. Šiuo metu skaitau viena kitą papildančias knygas: tai – Joe Vitale „Jokių ribų“ ir Editos Mildažytės „Pelynų medus“. Saviugda ir moteriškumas – du viename… Tai, ko šiuo metu man labiausiai reikia.
Yra minčių apie poezijos leidinį?
Svajonė išleisti savo kūrybos knygelę tikrai yra. Tai viena iš svajonių, kuri tyliai gyvena širdyje ir vis primena apie save, juolab kad ir klausimų vis sulaukiu… Tačiau kol kas dar jaučiu, kad ne viskas sugulė į savo vietas, turiu slaptą viltį paprašyti žmonių, turinčių patirtį, man padėti. Galbūt pristabdo ir atsakomybės jausmas, noras subrandinti kūrybą, o gal – tai turbūt svarbiausia – natūralus kuklumas. Viskas turi ateiti savo laiku, todėl tikiu: jei šiai svajonei skirta išsipildyti, vieną dieną jį ras kelią į tikrovę.
Kokių dar pomėgių turite?
Kai atsiranda laiko sau, labai mėgstu keliauti, sportuoti, susitikti draugužių ratelyje. Esu žmogus, kuriam svarbus bendravimas, nuoširdūs pokalbiai ir kartu patirti įspūdžiai.
Labai vertinu estetiką ir grožį. Mane žavi meninė fotografija, nebijau iššūkių, esu dalyvavusi ne vienoje fotosesijoje, domiuosi mados tendencijomis. O geriausiai pailsiu, vairuodama automobilį, klausydama mėgstamos muzikos, lankydamasi spektakliuose, kine ar įvairiuose mokymuose. Man poilsis nėra vien neveikimas – dažnai tai galimybė pasisemti naujų įspūdžių, minčių, įkvėpimo.
Jūsų darbas – taip pat kūrybiškas?
Darbas man buvo, yra ir bus visada pirmoje vietoje, nes labai jį myliu ir vertinu. Karjerą pradėjau nuo pardavėjos pareigų, 1973m. baigusi Trakų prekybos mokyklą, ir taip žingsnis po žingsnio ėjau iki dabartinių. Į Ukmergę atsivežė mano a. a. vyras ir tai tapo mano gyvenimo uostu, kuriam šiandien jau 51 metai. Ukmergės vartotojų kooperatyve pradėjau dirbti 1975 m. Vadove dirbu jau 21-eri metai. Tikiu komanda ir tuo, ką darau, nes prekyba yra mano prigimtinė teisė: gimiau po prekybos dievo Merkurijaus ženklu, o Dvynių ženklas suteikia aštrų protą ir intelektą, neprilygstamą komunikabilumą, lankstumą, kūrybiškumą, idėjų gausą ir daugiapusiškumą – tuo viskas ir pasakyta apie mane.
Kalbino Vaidotė Šantarienė.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
