Virginija TYLIENĖ
Ukmergės Vlado Šlaito viešosios bibliotekos direktorės pavaduotoja
Tęsdami tradiciją lankytis pas kolegas bibliotekininkus kituose miestuose, Ukmergės Vlado Šlaito viešosios bibliotekos darbuotojai svečiavosi Šeduvoje (Radviliškio r.). Daugelis iš mūsų šiame mieste lankėsi pirmą kartą.
Šeduva – senas ir istoriškai turtingas miestas, nutolęs 18 km į rytus nuo Radviliškio ir pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas XVI a. pirmojoje pusėje. Šis kraštas garsėja giliomis krikščioniškosios kultūros tradicijomis bei reikšmingu žydų paveldu, atspindinčiu spalvingą daugiakultūrę praeitį.
Mieste stovi renesansinė, baroko bruožų turinti Šeduvos Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia, kurią pirmiausia ir aplankėme. Manoma, kad pirmoji medinė bažnyčia čia pastatyta ir parapija įkurta dar 1512 m. Vėliau, 1640–1649 m., Upytės vaivada Jeronimas Valavičius pastatė mūrinę šventovę, kuri stovi iki šiol. Šeduvos bažnyčia ne kartą nukentėjo nuo gaisrų, XIX a. pradžioje buvo atstatyta, o formas, išlikusias iki šių dienų, įgavo 1905 m.
Istorijos vingiuose būta ir kitų kulto pastatų: po 1863 m. sukilimo Šeduvoje buvo pastatyta stačiatikių cerkvė, kuri 1935 m. nugriauta. Istoriniuose šaltiniuose, Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje bei Šiaulių vyskupijos bažnyčių metraščiuose fiksuojama, kad XIX a. pabaigoje Šeduvos bažnyčioje tarnavę dvasininkai Stasys Janeliūnas, Pranas Janulaitis ir Kazys Marcinkevičius aktyviai organizavo bei vykdė draudžiamos lietuviškos spaudos platinimą.
Miesto centre, Laisvės aikštėje, stabtelėjome prie žinomo Lietuvos skulptoriaus Romo Kvinto paminklo su jaunos mergaitės skulptūra, skirto visiems Šeduvos žydams atminti.
Šiuo metu Šeduvoje gyvena per 2 tūkst. gyventojų. Mieste veikia gimnazija, o privačiomis lėšomis kuriamas istorinės technikos muziejus „Retromobile“ – „gyva“, mobili istorinės bei karinės technikos ekspozicija. Miestą garsina ir „Šeduvos bernai“ – populiari Lietuvos liaudiškos muzikos kapela, jau daugiau nei du dešimtmečius aktyviai koncertuojanti šalies miestų ir miestelių šventėse. Šeduva išsiskiria atgimstančia atmintimi – čia sutvarkytos istorinės žydų kapinės ir veikia didžiulis žydų istorijos muziejus.
Besigrožėdami sutvarkyta miesto aikšte bei gėlynais, pasukome į Šeduvos miesto biblioteką, kuri neseniai įsikūrė naujose patalpose. Čia dirbančios kolegės Ema ir Asta mielai papasakojo apie savo veiklą bei atsakė į daugybę klausimų. Pasidžiaugę nuoširdžiu priėmimu, jaukiomis dar dažais kvepiančiomis erdvėmis, lankytojų gausa, naujų knygų bei periodinių leidinių įvairove ir įgyvendinamais projektais, apžiūrėjome bibliotekoje eksponuojamą Šeduvos globos namų gyventojų tapybos darbų parodą „Senjorų spalvų pasaulis“. Atsisveikindami koleges pakvietėme į Ukmergę.
Viešnagės metu aplankėme ir įspūdingą muziejų „Dingęs štetlas“, kviečiantį pažinti turtingą Lietuvos žydų istoriją ir kultūrą.
Lydimi muziejaus gido Luko, pasivaikščiojome po to laikotarpio Šeduvos štetlą. Susipažinome su ekspozicijose atgijusia tarpukariu ten gyvenusia žydų bendruomene, patekome į tarpukario Šeduvą, kurioje vieni šalia kitų draugiškai gyveno žydai ir lietuviai, susipažinome su jų religiniu bei visuomeniniu gyvenimu. Didžiausioje muziejaus galerijoje atkurta turgaus aikštė, kuri buvo ne tik prekybos ar kasdienių susitikimų vieta, bet ir erdvė bendravimui. Kaip pasakojo gidas, muziejuje eksponuojami itin vertingi originalūs istoriniai artefaktai. Dalį jų muziejui dovanojo Šeduvos žydų palikuonys, kiti muziejai bei įstaigos. Kuriant ekspoziciją buvo pasitelktos modernios technologijos ir interaktyvios priemonės: atskiros muziejaus galerijos turi savo garsus, kvapus, o dalis istorijų pristatoma interaktyviuose ekranuose, naudojant vaizdo ir garso medžiagą. Susidomėję keliavome iš vienos galerijos į kitą klausydamiesi gido įtraukiančių pasakojimų.
Ir, žinoma, kokia gi Šeduva be garsiojo malūno! Tai buvo paskutinė mūsų aplankyta vieta Šeduvoje. Šis pastatas lankytojus traukia savo didybe, mistinėmis istorijomis, legendomis ir sutvarkyta aplinka. Malūną pradėta statyti 1905 metais, tačiau dar nebaigtas jis užsidegė, o karo metais buvo smarkiai apgriautas. Visgi statinys nebuvo užmirštas: po 1967 m. rekonstrukcijos jis tapo vienu populiariausių restoranų visame krašte. Čia maloniai praleidome laiką, pasižvalgėme po senojo malūno vidų ir skaniai papietavome.
Tikime, kad tokios išvykos ne tik praturtina akiratį, bet ir stiprina tarpusavio ryšius. Kelionės įkvepia, suartina ir primena, kad geriausios idėjos gimsta dalijantis jomis vieniems su kitais.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
