Kaip atrodytų erdvė po žmoniškumo griūties? Tai galima pamatyti naujausioje parodoje Vilniaus rotušėje, kur rugsėjo 3 d. atidaryta ukmergiškio Česlovo Lukensko paroda, lydima performanso, „PO-PO“. Vieno ryškiausių Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų ekspozicijos ašis – trapumo ir destrukcijos dialogas, kurį atskleidžia pristatomi naujausi menininko darbai: „krematai“ (deginiai), koliažai, asambliažai, objektai ir „motografiniai“ piešiniai.
Paroda „PO-PO“ kviečia pažvelgti į būseną „po“: po įvykio, po žodžio, po struktūros. „Tai vizualinė teritorija po žmoniškumo griūties, – parodos idėją nusako menininkas. – Joje susikerta sugriautų miestų fragmentai, suskeldėję langų paviršiai, nudegusių struktūrų reliktai ir juodos spalvos tankis, kuris veikia ne kaip fonas, o kaip svarbiausia parodos turinio dedamoji.“
Kaip pabrėžia Č. Lukenskas, ši paroda – „ne apie grožį, o apie tiesą. Nuodėgulių tekstūros ir surinkti objektai primena archeologinius radinius iš dar neįvardytos civilizacijos“. Taip ekspoziciją apibūdina žmogaus žiaurumo ir žlugimo temas savo parodoje tyrinėjantis kūrėjas.
Parodą sudaro penkios dalys. Pirmoji „Algiuko širdis, kuri buvo namai“ lankytojus pasitinka jau rotušės vestibiulio centre. Čia įkurdinta pajuodusi ir sudužusi širdis – paminklas pralaimėtai ir vis dar pralaimimai kovai už gyvybę. Tačiau, kaip sako Č. Lukenskas, „Algiuko istorija tampa universaliu pasakojimu apie mūsų laikų būseną – apie viltį, kuri neišnyksta net tada, kai griūva tai, kas atrodė tvirčiausia.“
Kita ekspozicijos dalis „Kaukolytės“ kalba apie karuose žūstančius vaikus. „Už kiekvieno karo statistikos slypi nutrūkęs vaiko juokas, neišsipildžiusi ateitis, šeimos netektis. Karuose žūstantys vaikai tampa skaudžiausiu žmogaus nesugebėjimo sustabdyti smurto simboliu“, – sako menininkas.
Antrajame rotušės aukšte eksponuojami „Pragaro vitražai“, susiję su 2022 m. vasario 24-ąja – data, tapusia negrįžtamu lūžiu ir viena svarbiausių šiuolaikinės Europos atminties datų. „Tai iliuzinis pasaulis, kuriame tamsa paslėpta už blizgančių, spalvingų fasadų. Šiuo atveju juodžiausias sielos atspindys, pro kurį neprasiskverbia jokia šviesa, – žmogaus baimės, nuodėmės ar vidinės kovos simbolis“, – paaiškina Č. Lukenskas.
Dar viena ekspozicijos dalis „Sąmonės kilimai“. Iš analoginių kino juostų sukurtame kūrinyje tūkstančiai fragmentų, kadaise skirtų skleisti informaciją ir propagandą, praranda savo pirminę galią ir virsta informacinio triukšmo bei atminties sluoksniais.
Paskutinė ekspozicijos dalis – ,,Krematai figūrėlės“. Joje apdegusios ąžuolo figūrėlės tampa nebe sunaikinimo, o atminties ženklu. Iš medžio iškylančios figūros primena senųjų kultūrų stabus ar iš senovės sugrįžusius žmogaus pavidalus. Jos įtvirtintos ant išlaužytų baldinės plokštės fragmentų – civilizacijos nuolaužų. Tai kūrinys apie trapų žmogaus buvimą, medžiagos atmintį ir naują gyvybę, gimstančią iš to, kas buvo atmesta ar sunaikinta.
Parodos autorius Česlovas Lukenskas (gim. 1959) – vienas Lietuvos šiuolaikinio tarpdisciplininio meno pradininkų ir reformatorių, avangardinio meno grupės „Post Ars“ įkūrėjas. Jis yra surengęs kelias dešimtis personalinių parodų ir projektų Lietuvoje bei užsienyje, o jo kūriniai buvo eksponuojami Diuseldorfe, Berlyne, Londone, Paryžiuje, Nime, Briksene, Porte, Kopenhagoje ir kitur. Č. Lukensko darbų yra įsigiję Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, MO muziejus bei privatūs kolekcininkai Lietuvoje ir užsienyje. 1993 m. Europos bienalėje „Niederlausitz II“ Vokietijoje menininkas kartu su grupe „Post Ars“ pelnė pagrindinį prizą už projektą „Partitūra“.
Apie parodą informavo Vilniaus rotušės renginių vadybininkė Sandra Dastikienė.
UŽ inf.
