Vitos Vaitkevičienės keramika atkuria akmens amžiaus dirbinius

Autorius Skaistė VASILIAUSKAITĖ - DANČENKOVIENĖ
Autorės nuotr.

Vita Vaitkevičienė vienintelė Ukmergėje profesionali keramikė taip nuosekliai ir kryptingai ilgus metus perduodanti keramikos tradiciją jaunajai kartai. Savo iniciatyva įrengtose dirbtuvėse ji moko vaikus, suaugusius, senjorus keramikos paslapčių, o pati domisi eksperimentine archeologija ir atkuria senuosius keramikos dirbinius.

Skaistė VASILIAUSKAITĖ-DANČENKOVIENĖ

Kaip jūs pasirinkote karamikės profesiją?

Tiesiog nusižiūrėjau tuometinę Kauno penkiasdešimt antrąją profesinę technikos mokyklą. Ten buvo labai daug specialybių – medžio drožėjai, juvelyrai, siuvinėtojai, dizaineriai, keramikai.

Metais vyresnė draugė iš Dainavos kaip tik buvo įstojus mokytis juvelyrikos. Ji gerai atsiliepė apie mokyklą ir man patiko. Labai norėjau stoti į siuvinėjimo specialybę, bet šiai profesijai reikėjo baigti dvylika klasių, o aš buvau apsisprendusi stoti į specialybę po devynių. Tad buvo pasirinkimas – juvelyrika, keramika ir medžio drožyba. Aš pasirinkau keramiką ir nemečiau.

Kur jūs iki tol gyvenote, mokėtės?

Dainavoje. Lankiau Dainavos pagrindinę mokyklą.

Keramika turėjo kažkuo patraukti. Ar prieš tai buvot kada nors bandžiusi?

Buvau bandžiusi. Vos gaisro namuose nesukėliau.Kaip ir visi vaikai – kas nežaidė su smėliu, nelipdė iš molio? Dabartiniai vaikai gal ir ne, o tais laikais, būdavo, randi smėlio, randi molio ir vaikas jau užsiėmęs pusę dienos. Mes su kaimynų berniuku lipdėm ir sumanėm gi orkaitėje išdegti, nes žinojom, kad keramiką dega. Sudėjom savo lipdinius ant kartono ir – į krosnį, į orkaitę. Ir, aišku, kartonas užsidegė.

Ar gavot pylos nuo tėvų?

Susitvarkėm patys. Kažkaip susipratom, kad reikia išvėdinti kambarius bute.

Ar buvo giminėje keramikų?

Ne. Buvo stalius, senelis. Dar dabar jo ąžuolinį stalą naudoju.

Kaip pradėjote dirbti?

Baigusi specialybę galvojau, pragyvensiu važinėdama po muges. Mama mokslų baigimo proga nupirko krosnį. Ją pastatėme garaže.Giminaitis laidus pravedė, kad būtų galima ja naudotis. Bet žiemą krosniai ten buvo negerai dėl minusinės temperatūros.

Ilgainiui pamačiau, kad iš pardavimų nepragyvensi. Laikai keitėsi. Tada pradėjau vesti keramikos būrelį.

Su mokiniais pradėjote dirbti gana anksti.

Labai – nuo devyniolikos.Pirmiausia įsidarbinau tuometėje Jaunimo mokykloje keramikos būrelio vadove. O patalpas būreliui gavome kultūros namuose Dainavoje, buvusioje slėptuvėje nuo oro pavojaus. Buvotokia ilga, siaura patalpa be langų, be šildymo. Šildėmės elektriniu radiatoriumi. Krosniai jau buvo gerai, nes žiemą temperatūra nenukrisdavo iki minuso. Būrelį lankė Dainavos vaikai.

Po to pakvietė dirbti nevyriausybinė organizacija „Babilonas“. Ten buvo ir keramika, ir gėlių kompozicijos, darėme floristines atvirutes.

Dar dirbau „Želvos vaikų ir jaunimo centre“ keramike, taip pat – Specialiojoje mokykloje. Kurį laiką buvo keramikos būrelis Ukmergės technologijų ir verslo mokykloje. Iki dabar keramikos mokau vaikų lopšelyje-darželyje „Žiogelis“, „Šilo“ progimnazijoje ir mokykloje Siesikuose.

Ukmergės tolerancijos centro kieme atskirame pastate jūsų iniciatyva buvo įrengtos keramikos dirbtuvės. Kokios veiklos čia vyksta?

Čia vykdau edukacijas pagal neformalaus vaikų švietimo programą „Senoji ir šiuolaikinė keramika“, kaip ir Siesikuose bei „Šilo“ progimnazijoje. O trečiadienio vakarais vedu užsiėmimus suaugusiems. Būna, edukaciją užsisako ir organizacijos, ir šeimos, ateina paminėti sukaktuves kartu su vaikais.

Edukacijos – tai jau patirties sklaida, ir ne vieną kartą Ukmergėje užauginote. O šalia to pati domitės eksperimentine archeologija. Kaip šitą sritį atradote?

Per Jaunimo mokyklą mane susirado Kernavės muziejus ir pakvietė į etnokultūros stovyklas. Tada ten dar dirbo Jonas Vitkūnas, dabar amžiną atilsį. Vasarą kartu su Širvintų kultūros centru jie organizuodavo etnokultūros stovyklas. Kadangi Kernavėje vienoje ar kitoje kurio nors piliakalnio vietoje beveik nuolat vykdavo archeologiniai kasinėjimai, vaikai eidavo į tuos kasinėjimus. Archeologai pasiūlė dalintis sukauptomis žiniomis – jie savomis, aš – savomis – ir pabandyti lipdyti. Taip ir pradėjome bendradarbiauti. Pirmieji degimai vyko Kernavės archeologų bazėje lauže. Tiesiog ėjom bandymų ir klaidų keliu.

O kokią temperatūrą galima lauže išgauti?

Nemažą, galima ir virš tūkstančio laipsnių pasiekti.

Tikriausiai degimui reikia specialiai paruošt tą laužą?

Taip. Reikia duobelę iškasti, ją pašildyti. Keramikoje pagrindinė degimo technologija yra tokia, kad pradžioje šildai, jog pasišalintų drėgmė, o tada jau galima temperatūrą greičiau kelti. Ją maždaug galima pajausti pagal spalvą. Iš pradžių žarija rausva, šeši šimtai – raudona, tada į gelsvumą eina, jau gaunasi devyni šimtai, tūkstantis, virš tūkstančio – į baltumą. Važiuodavome į Kernavę net ir su nakvyne, kadangi degimas trukdavo ilgai.

Ir buvo toks juokas kartą: išdegėm, išplovėm tas puodynes, sustatėm ir atvažiuoja kiti archeologai į svečius. Na ir pajuokavo vietiniai – „Žiūrėkit, ką mes radom perkasoje“. O jie – „Ach, ir visi beveik sveiki!“ Paprastai kasinėjimuose retai yra randamas sveikas puodas, o čia… Paskui paaiškinom. Taip ir užgimė eksperimentinė archeologinė keramika.

Neužilgo Kernavėje pradėtos organizuoti gyvosios archeologijos dienos. Gerokai virš 20 metų ten nuolat dalyvaudavau. O dabar jau kokie dveji metai nebebuvau. Šiemet šiam renginiui, berods, jau 26 metai.

Ar nedarote dailiosios keramikos?

Kai baiginėjau keramikos specialybę, jau buvau Tautodailininkų sąjungos narė ir dirbau tautodailininkės stiliumi. Paskui patraukė archajinė keramika.

Ar iš jos įmanoma pragyventi?

Ne, tai nėra populiaru. Žiestoji, glazūruota keramika, nuo viduramžių ir vėlesnių laikų – taip. O archajine keramika iki viduramžių mažai kas domisi. Labai specifinė sritis, iš to tikrai negyvensi. Reikia turėti labai daug duomenų, nes kiekviena puodynė – atskiras pasaulis.

Puodžių cechas, berods, gavęs Europos Sąjungos finansavimą, darė kelių puodynių tyrimus, kad tiksliai žinotų, iš ko ir kaip pagaminta. Ir straipsnius rašė. Aš nėjau taip giliai, kad straipsnius rašyčiau, nes reikia daryti bandymus, lyginti su originalu. Tai darbas ne tik su muziejaus saugyklose esančiais radiniais.

Dabar taip sutapo, kad užsakymą gavau. Jau keletas metų archajinių puodynių užsakymo neturėjau. Paprastai pirkdavo per senovę atkuriančius renginius iš to, kas jau buvo atkurta ir eksponuota anksčiau.

Ukmergėje buvo surengta jūsų archainės keramikos darbų paroda, gal ji ir pakeliavo?

Taip, buvo eksponuota lauko paviljone „Gobis“, taip pat – Molėtuose, Kėdainiuose. Dėkoju Tomui J. Daunorai.

Mano puodynės eksponuotos ir respublikinėse tautodailininkų parodose Panevėžyje, Vilniuje. Rimčiausia paroda surengta kartu su kolege Virginija Zvolinskaite Kauno keramikos muziejuje. Ir aukso vainiko konkursuose dalyvavau, bet nemačiau aš savęs tarp tautodailininkų. Tautinis paveldas – gan šviežias dalykas, o archajinė keramika iš to ilgoko laikotarpio, kai Lietuvos valstybė dar nebuvo susikūrusi, todėl savotiškai iškrenta iš konteksto.

Ar jūsų vyras susijęs su keramika?

Jis yra ūkininkas. Kai reikia, padeda molį minkyti, dalyvauja degime. Kažkada bandė žiesti, lipdyti, bet nėra keramikas.

Ko mokote pirmoje edukacijoje?

Žiūrint, kas, ko pageidauja. Pagrindas yra rutulio forma, sienelių storumas ir dailumas, ornamentas – tai lipdymas „rankų šiluma“. Jeigu nori, gali būti ir teminė edukacija apie archaiką ar kitą konkretų lipdinį. Kultūros centras skirtingais metais buvo užsakęs švilpynių, varpelių, kalėdinių suvenyrų edukacijas vaikams, bendruomenėms.

Vasaros belaukiant organizuojate vaikams plunciaus kepimą. Kas tai yra?

Tai – neraugintos tešlos duonos paplotis, blynas. Dzūkai jį vadina pluncium. Panašų gaminį visos šalys turi. Tai visų žinomas levašas. Vidurio Azijos šalyse lepioškos, lenkuose – podplomykai, Kupiškio krašte – plotnikai, palei Uteną – razavi blynai. Buvo mintis apginti tautinio paveldo sertifikatą plunciaus gamybai, bet taip ir liko. Kiek girdėjau, jisgreitosiomis būdavo kepamas pavalgymui, kol įrūgdavo duona. Sako, pokaryje šeimininkės net ant tų vadinamų fajierkų, ant viryklės, plytkos geležinės dalies išsikepdavo. Aš kepu ant molinio pagrindo. Skurdesnėse pusiaujo šalyse taip pat ant molinio pagrindo kepama. Ten jis masyvesnis – gal per tris pirštus storumo, reikia ilgiau kaitinti. Aišku, jis ilgiau ir aušta.

Neformalaus vaikų švietimo programos sezono pabaigai, birželį, organizuoju plunciaus kepimą. Vaikai minko tešlą medinėse geldose iš įvairių miltų. Viena gelda yra amžinatilsį senelio (jai per 70 metų), kita gaminta pusbrolio Česlovo. Paįvairinimui kas kokių prieskonių, sėklų įsimaišo, išsikočioja, kepa ant molinio pagrindo, ant gyvos ugnies, ragauja su mūsų ūkyje pagaminta uogiene, pomidorų padažu.

Ukmergėje be jūsų ir Meno mokyklos, ko gero, niekas daugiau kryptingai nemoko vaikų lipdyti ir dirbti su moliu.

Taip tvirtai teigti negaliu. Kiek giliai ir kryptingai – žiūrint, nuo kurio taško atsispirsi. Girdėjau, kad Meno mokykloje atsirado užsiėmimai. Taip pat žinau, kad Jasiuliškio pensionatas turi keramikę. Pavienius skelbimus, kviečiančius į keramikos užsiėmimus Ukmergėje, mačiau facebooke. Girdėjau keramiką esant ir „Tėkmės“ mokykloje.

Žinių tikriausiai sukaupta labai daug. Ar niekada nėra kilus mintis dalintis jomis išleidžiant vadovėlį?

Kai pradėjau dirbti mokykloje ir kai šviežiai baigiau Klaipėdos universitete mokslus, buvo tokia mintis išleisti paprastą lipdymų knygelę. Paskui buvo mintis kokį nors konkretų eksperimentą aprašyti ir paskelbti Eksperimentinės archeologijos žurnale.Bet tuo metu galbūt nebuvo tokio stipraus impulso ar palaikymo iš šalies. Atsirado svarbesnių prioritetų. Taip ir nepradėjau.

Art turit mokinių, pasekėjų?

Esu apgynusi tautinio paveldo programą, pagal kurią galėčiau rimčiau mokyti. Pavienių užklausų būna, bet konkrečiai, kad atvažiuotų kažkas ir rimtai mokytųsi, tai ne. Kiek žinau, Liaušių kultūros namuose kurį laiką mano buvęs mokinys vedė lipdymo užsiėmimus, tad buvau maloniai nustebinta.

Ar įsivaizduojat save kažką kitą darant?

Kartais pagalvoju, kad galėčiau ir be keramikos gyventi, ir be edukacijų. Bet yra įdirbis ir patirtis, pagrindinis pragyvenimas. Neužbrauksi gi. Kaip kiti sako, kad be to, ką daro, negali – man taip nėra. Nemečiau kelio dėl takelio, nors negali žinoti, kaip pasisuks ateitis. Galbūt kažkuo kitu užsiimčiau, ūkininkavimu ar pedagogikos kita sritimi.

Kokia idėja ar kokiais planais gyvenat į ateitį?

Būti su savimi taikoje, su šeima taikoje, su Dievu taikoje.

Ačiū už pokalbį.

Dalintis

Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *