Šiemet vykusioje tarptautinėje meno mugėje ArtVilnius iš Ukmergės dalyvavo dvi galerijos – „Vilkamirgės galerija“ ir „Česiux“, trys ukmergiškiai menininkai – Vaidas Žvirblis, Egidijus Darulis, Česlovas Lukenskas – pristatė savo kūrybą. Krašto galerijų dalyvavimo mugėje parėmė rajono savivaldybė.
Skaistė VASILIAUSKAITĖ-DANČENKOVIENĖ
Mugės organizatorių pasiūlyta tema – Vilnius, Varšuva, Viena – triguba V, trys Europos sostinės, atviros tarptautiškumui, kaip sujungiančiam saitui – galerijų ir menininkų interpretuota labai įvairiai.
Menininko Česlovos Lukensko įkurta galerija „Česiux“ ArtVilnius dalyvavo antrą kartą. Šiemet galerija pristatė penkis menininkus, tarp jų – du ukmergiškius. Ekspozicijoje buvo galima išvysti Eugenijaus Nalivaikos, Jurgitos Rencevienės tapybą, Monikos Furmanos koliažus. Ukmergės menininkai – Egidijus Darulis, kuriam tai pirmasis kartas mugėje, ir pats Česlovas Lukenskas. Česlovas ir Jurgita jau turintys patirties, nes dalyvavo ir pernai. Visi penki menininkai, pakviesti galerijos įkūrėjo, – labai skirtingi, tačiau ne atsitiktiniai. Pasak Česlovo, juos jungia žmogiškumo griūties tema ir juoda spalva bei atsvaros tam ieškojimas. Bandymas rasti mažytę vilties kibirkštėlę, prilaikyti jau griūvantį pasaulį.
Eugenijus Nalivaika, pasak Česlovo Lukensko, yra tyliojo modernizmo estetas, jo paveiksluose yra grožio ir vilties. Jurgita Rancevienė, pernai pristačiusi didelius paveikslus, šį kartą labai sumažino formatą. Česlovas Lukenskas pastebi, kad jos kūriniuose skleidžiasi abstrakcionistinis siurrealizmas, psichodelika yra šiek tiek ramesnė, labiau suvaldyta, bet kažkuria prasme ir tragiškesnė nei ankstesniuose darbuose. Tai, pasak Česlovo, leidžia įžiūrėti „ir gyvenimo kunkuliavimą, ir juodą, paprastą tuštumą, kurioje tarsi Karavadžo paveiksle, gimsta šviesa, iššviečianti tai, kas egzistuoja toje tamsoje“. Monika Furmana parodai pateikė nedidelius darbus, savo turiniu ir raiška atitinkančius galerijos pasirinktą koncepciją, nes koliažas yra nesuderinamų dalykų derinimas.
Ukmergiškis Egidijus Darulis parodoje parodė naujausius savo darbus. Česlovas atkreipė dėmesį, kad ukmergiškio kūryba, po tam tikrų vidinių pergyvenimų yra pasikeitusi, daugiasluoksnė, turinti netikėtumų, kurie tapo raktu į pasiūlytą temą. Egidijaus paveikslai, sukurti dedant drobę ant drobės, viršutinius jos sluoksnius pradeginant, tarsi atviros žaizdos, pulsuojantys skausmu ir viltimi.
Pristatydamas savo kūrybą, Česlovas pateikė deginius, pasak jo paties, susijusius „ne tiek su Holokaustu, kiek su tikromis tragiškomis žmonių istorijomis, kurių neįmanoma sudeginti iki galo, negalima užmiršti. Kai kartą kažkam įvykus, tai nusėda į tam tikrą anglies būvį“. O greta eksponuoti sudaužyti stiklai liudijo „būties trapumą, kurį žmonės stengiasi saugoti, kaip kad ukrainiečiai saugo nuo sprogimų išdužusius savo namų langus, juos klijuoja, kala“. Bendra galerijos ekspozicija kalbėjo apie tai, kad viskam griūnant, krentant, kai nėra vilties, dužęs langas vis dar saugo, kad visai nesubyrėjo.
Organizatorių pasiūlytoje temoje Česlovas įžvelgė ne tik tarptautiškumą ir vvv tinklo jungtis, bet ir tėkmę bei apykaitą. „Informacija, meninė veikla juda tarp šalių, vyksta apsikeitimai, ar ne? Gal taip reiktų žiūrėti“, – sakė menininkas.
Menininkų Oksanos Judakovos ir Arūno Kulikausko įkurta „Vilkamirgės galerija“ mugėje jau senbuvė. Šiemet ji pristatė Kauno tapytojo Jono Maldžiūno, pernai išėjusio iš šio pasaulio, kūrybą. Galerijos sienos skirtos išskirtinai šiam vienam menininkui. Parodą kuravo Arūnas Kulikauskas. Jis nutarė pristatyti savo kartos menininką, kurį pats pažinojo, gyvendamas ir kurdamas Kaune.
Arūnas Kulikauskas papasakojo, kad su pristatomu menininku tuo pačiu metu mokėsi institute. Kai Joną Maldžiūną pašalino „už nepadorų elgesį“, Arūnui net teko susimušti su vienu kitu tapytoju dėl blogų atsiliepimų apie draugą. Paskui Jonas grįžo į institutą ir jį baigė. „Tai žmogus, kuris sakydavo taip, kaip yra. Jis nemeluodavo, jis buvo tiesus“, – kalbėjo Arūnas. Pasak jo, Kaune tuo metu hipiuojančius studentus buvo galima suskaičiuoti ant pirštų.
Vėliau, kai Arūnas jau gyveno Amerikoje, Jonas atvyko pas jį. Kai chuliganai menininkui Antanui Obcarskui pamušė akį, Jonas kaip atsaką chuliganizmui Kauno Rotušės aikštėje per naktį pastatė kartuves, tad kiti draugai jam patarė išvykti iš Lietuvos. „Jis kurį laiką gyveno pas mane. Kartu nuėjom padėkoti Polako (Jackson Pollock) našlei, kuri yra įkūrusi stipendiją menininkams ir Jonas buvo ją gavęs“, – prisiminė Arūnas Kulikauskas. Jonui grįžus į Lietuvą, draugystė nenutrūko. O pernai Jonas Maldžiūnas mirė.
„Vilkamirgės galerijoje“ įrengtame stove buvo galima pamatyti ir pasirinkti Eugenijaus Varkulevičiaus piešinių iš galerijos kolekcijos. Darbai, pasak Oksanos Judakovos, „tikrai geri – lengvi ir su istorija, išsaugoti iš Niujorko laikotarpio“.
Abu galerijoje pristatyti menininkai vadinami Kauno lūžio karta – juos jungia tas pats laikmetis, tie patys idealai. „Visi esam iš to pačio upelio, – sakė Arūnas Kulikauskas. – Laikas eina ir stumia viską į užmarštį, taip ir Joną užmirš, tad nutarėm parodyti jo darbus“.
Svarbus ArtVinius aspektas – tai yra ne paroda, o mugė. Tad sandoriai ir pardavimai yra pageidautina renginio dalis. Oksana Judakova minėjo, kad žmonės domėjosi ir pirko Eugenijaus Varkulevičiaus kūrinius. „Perka net po du darbus. Viena šeima nusipirko vieną. Paskui grįžo, sako – mums neišeina iš galvos dar kitas. Ir nusipirko antrą“, – pasakojo Oksana. Apsilankė ir nuolatiniai pirkėjai, įsigyjantys darbų iš galerijos kasmet.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
