Vaidas Žvirblis yra skulptorius, tapytojas, knygų iliustratorius. Menininkas gyvena Ukmergės rajone, Rimeisių kaime esančiame miško vienkiemyje netoli Šešuolos upės. Keliolika metų gyvenęs ir kūręs Australijoje Vaidas grįžo į senelių žemę – vaikystės žemę, kuri įkvepia.
Skaistė VASILIAUSKAITĖ-DANČENKOVIENĖ
Koks buvo jūsų pirmas sąlytis su menu?
Tikriausiai kaip ir visų vaikų. Kaip visi vaikai mėgsta piešti, aš taip pat mėgau. Paišiau ir nešdavau tuo piešinukus parodyti kokiai tetai ar savo tėčiui arba mamai ir jie sakydavo „Oi, kaip gražiai tu nupiešei“. Iš karto džiaugsmas ir eini piešti toliau.
O vieną kartą mano tėtis, kai aš atnešiau jam piešinuką, paklausė manęs „Ar nori būti dailininku?“. Sakau „Noriu“. „Tai gerai“.
Tai jis ir sugalvojo, kad reikia man lankyti Juozo Naujalio vidurinę meno mokyklą Kaune. Buvo stojamieji egzaminai į penktą klasę. Jeigu įstoji, gauni visą programą, mokaisi ne tik tiksliuosius dalykus, kuriuos ir įprastose mokyklose visi mokosi, bet šalia to ir menų. Žodžiu, vietoje penkių ar šešių pamokų būdavo aštuonios. Susidarydavo labai didelis krūvis.
Tėtis kažkurią dieną pridrožė man pieštukų, nuvedė prie mokyklos durų ir sako „Eik ten, kur visi vaikai eina ir kas, ką sakys, tą ir daryk“. Aš vaikas dar buvau. Gal dešimties metų. Tai mane paleido ir aš kažką dariau. Į tą mokyklą priėmė.
Mes gyvenom gana toli, apie valanda kelio. Reikėdavo maždaug keturiasdešimt penkias minutes važiuoti autobusu iki Žaliakalnio, o paskui dar penkiolika minučių eiti. Mokykloj reikėdavo būti devintą valandą, tai atsikelti – apie septintą. Tamsoj išvažiuoji, grįžti irgi tamsoj perpildytu autobusu. Ten tokie krūviai buvo vaikams, kad dabar galvoju, kaip jie atlaikė? Tarp jų – ir aš. Bet jau kai ėmiau, tai ėmiau.
Dailės akademijoje studijavote tais laikais naują – stiklo – specialybę. Kaip ją pasirinkot?
Pirmais metais stojau į tapybą, bet visi iškart sakė „Neįstosi, nes nėra vietų“. Tais laikais būdavo gal aštuonios vietos, o stodavo į jas kelios dešimtys. Aišku, ir neįstojau. O ką tada reiškė neįstoti? Vadinasi, eini į armiją. O į armiją aš labai nenorėjau, nes ten du metus nepieši ir nežinia koks grįši.
Tai aš nuėjau į profesinę kino mechanikų mokyklą. Ji veikė Kaune, prie Soboro. Pabaigiau metus, gavau gerus pažymius, gerą charakteristiką ir vėl stojau į akademiją. Bet jau šįkart norėjau įstoti, tai pasirinkau tokį dalyką, kur buvo mažiausias konkursas – meninį stiklą. Jį ir baigiau.
Penkiolika metų gyvenot Australijoje, ten turėjot galeriją. Ar visada veikėt kaip menininkas?
Iš pradžių ten niekas manęs nenorėjo, kaip menininko… Reikėjo kažkaip išgyventi. Buvom išvažiavę su šeima. Nuomojomės namo dalį, už kurią turėjome mokėti mėnesinį mokestį. Turėjau būtinai uždirbti pinigus. Tai aš tiesiog skaičiau rytais skelbimus ir ieškojau darbų, kad gaučiau pinigų ir galėčiau sumokėti nuomą. Kokius dvejus metus dirbau viską – ir dažytoju, ir valytoju, ir statybininku.
Kaip pavyko įkurti galeriją?
Ten, kur mes nuomojomės, buvo viena privilegija – toks didelis garažas, o jame – daug vietos. Grįžęs po darbų aš lipdydavau visokius keramikos dirbinius. Savaitgaliais važiuodavom į amatų turgų pardavinėti.
Galiausiai važinėjimas į darbus atsibodo. Sugalvojom, kad reikia išsinuomoti patalpas, tinkamas parduotuvei, geroje gatvėje ir su antru aukštu, kad būtų galima viršuje gyventi, o apačioje pardavinėti. Tokias patalpas radom ir iškart viskas pasikeitė. Apačioje įrengėm galeriją. Prasidėjo tikras meninis gyvenimas. Darėm sau – keitėm parodas, eksponavom savo darbus, kvietėm menininkus.
Buvot gavęs stipendiją dalyvauti meno rezidencijoje Indijoje.
Taip, dar prieš vykstant į Australiją gavau UNESCO Aschberg stipendiją trims mėnesiams (UNESCO Aschberg stipendijų programa jauniems menininkams). Rezidencija vyko prie Delio.
Kokių patirčių ten įgijote?
Tada dar nebuvo interneto… Aš apie Indiją nieko nežinojau, todėl specialiai važiavau pas Indijos specialistą Romualdą Neimantą. Jis rekomendavo knygų, šį tą papasakojo. Sakė „Tau labai pasisekė, nes Indija – būtent ta šalis, kur dar yra kažkas išlikę autentiško, o kitose Azijos šalyse jau lyg ir dingsta.“
Kai nuvykau į Indiją, priėmė labai aukštame lygyje. Pagal tą programą buvom ten dviese: rumunė tapytoja Carmen Poenaru ir aš, kaip skulptorius. Davė studijas. Labai rūpinosi viskuo. O mes kūrėm. Ji daug pritapė, aš daug skulptūrų pridariau.
Kaip į jūsų gyvenimą atėjo iliustracija? Pirmosios knygos? Ar jūs kažkam pasiūlėt? Kiek yra jūsų iliustruotų knygų?
Septynios. Pradėjau iliustruoti dar Lietuvoje. Pirma buvo Gintaro Patacko „Dangaus žvėrys“.
O rimtai užsiėmiau jau Australijoje. Ten gyvena Šarūnas Vaitkus, Jono Vaitkaus sūnus, ir mes draugavom su juo. Savaitgaliais jis atvažiuodavo pas mane, mes kalbėdavomės, gurkšnodavom vyną, žodžiu, gerai leidom laiką. Vieną kartą jis išsitraukė savo rankraštį ir sako „Aš parašiau novelę. Juoksies, nesijuoksi, bet gali paskaityti“. Aš perskaičiau ir man labai patiko. Kitą kartą, kai atvažiavo, pasakiau, kad aš ją iliustruosiu. Pabandėm. Labai gerai gavosi. Jis liko patenkintas. Man irgi buvo labai įdomu.
Taip sutapo, kad kaip tik tuo metu į Melburną atvyko koncertuoti Vytautas V. Landsbergis. Parodžiau kelias iliustracijas. Jis susidomėjo, pasiūlė iliustruoti „Briedį Eugenijų“. Vėliau dar kitas jo knygas.
Paskui prasidėjo Emilijos Liegutės knygos.
Iliustravimas užtrunka ilgai, apie metus, ir tuo laiku niekuo kitu negali užsiimti, tiktai iliustruoti.
Jūsų iliustracijų originalų paroda buvo surengta Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje. Piešiniai šviesūs ir linksmi. Kas dar būdinga jūsų iliustracijai?
Na, aš būtent to ir siekiu. Noriu, kad ji būtų šilta, nes yra skirta vaikams. Nežinau, ar galėčiau iliustruoti knygą suaugusiems. Ypač – rimtai. Man visą laiką norisi žaisti, o su vaikais žaisti lengviausia. Negali jų skaudinti. Turi būti jautrus ir nesišaipyti. Gali juoktis, bet negali šaipytis. Turi mylėti savo charakterius ir tą jauną žiūrovą.
Iš tikro tai – grįžimas į vaikystę. Man atrodo, labai svarbus grįžti į natūralumą – natūralius pojūčius, natūralų džiaugsmą. Ne kažkokius išmąstytus, bet į paprastus dalykus. Tai yra svarbiausia.
Kita jūsų kūrybos dalis – tapyba.
Tapyboje truputį kitos taisyklės. Iliustracijoje turi būti suprantamas. Vaikas turi perskaityti, ką tu nupiešei, kaip kad tekstą. O tapyba man yra abstraktesnė priemonė. Aišku, vis tiek turi būti nuorodos, ką tu nori tuo pasakyti. Turi kažką konkrečiai pateikti, kažką vizualizuoti, kažką duoti, kažkokią žinutę, kaip žiūrėti. Turi būti užuominos – ar džiaugsmo, ar liūdesio, ar ko kito.
Man svarbu spalvos kokybė, tekstūra, spalvinės dėmės kompozicijoje. O pats piešinys daugiau kaip nuoroda.
Kuriate objektus, skulptūras. Lietuvio akiai gal ir nelabai tradicines.
Man tradicinė skulptūra nuobodu. Nes darai tai, kas jau yra padaryta… Man visą laiką norisi išradinėti dviratį.
Jeigu tau kas nors sako, kad tu darai taip, kaip, tarkim, koks nors autoritetas, tai iš karto dingsta ūpas tai daryti. Ir tiktai tada būna įdomu, jeigu darai taip, kaip tau atrodo. Negalima turėti autoritetų. Jeigu turi rėmus, į kuriuos bandai save įtalpinti, tai dingsta noras, susidomėjimas.
Jūsų skulptūrai būdinga apvali platėjanti figūra, spalva. Iš kur tai ateina?
Aš ieškau pas save… Kiekvieną rytą piešiu eskizus į knygutę. Čia yra viena iš dešimties. Kiekvieną dieną tuo pradedu ir užbaigiu. Taip nugula visos mano mintys. Tiesiog būna tokia gera būsena, kada tiesiog miela sėdėti, gerti kavą, užsikūrus židinį, ir galvoti. Paskui peržiūriu. Susirandu, kas man atrodo tuo metu įdomu, praleidžiu. Kitą dieną vėl paišau tą patį. Jei man vis dar įdomu ir po kokios savaitės, tai pradedu dirbti, jeigu turiu laiko. Kai kurie dalykai iš jų gali būti skulptūros, kiti – iliustracijos. Čia man kelių gyvenimų reikėtų viską įgyvendint.
Kaip ateina temos, įkvėpimas ir kokios temos jus domina?
Yra dalykai, ko tu nenori daryti, ir yra dalykai, kurie tau svarbūs – gerumas, švarumas, šviesumas, lakoniškumas. Iš viso to galiausiai ir susidaro, kas tau patinka technikoje – ar spalvos, ar tekstūros, ar linija. Ir visa tai nusako, ką tu turėsi daryti ir ko tu negali daryti.
Paminėjot, kad nereikia remtis autoritetais. O kieno kūrybą jūs mėgstat, vertinant? Kas jūsų autoritetai?
Na, daug menininkų padarė įtaką. Kažkada ėjau į visas parodas. Galiausiai atėjo laikas, kada nusprendžiau atsirinkinėti, kas yra svarbu ir kas nereikalinga. Dabar yra toks etapas, kai noriu užmiršti visas technikas ir daryti taip, kaip kad darytų nežinantis.
Mokyklos įdeda daug štampų, klišių. Atrodo, kad tu jau moki kažką, bet iš tikro tai yra štampas. Kažkas padarė tau įspūdį ir tu tai pasiėmei. Tai nėra taisyklė, nes mene iš viso taisyklių nėra, negali būti. Tu pats jas turi susikuri. Tada yra tavo taisyklė.
Iki šiol vertinu aborigenų meną (Australijoje tai man padarė įtaką) ir gatvės meną. Kažkas kažkąnupiešė ant kokio nors namo kampo, uždėjo, priklijavo. Niekas pinigų nedavė. Dar ir kainuoja tai padaryti, ir nežinia, kiek tas kūrinys bus. Labai pavojinga, nes policija gali pagauti. Bet nuostabių dalykų pridaryta. Tai man labai patinka.
Kaip vertinate menininkų situaciją šiandien Lietuvoje?
Lietuvoje, mažoje šalyje, menininkams yra gan sunku gyventi. Aš manyčiau, kad valstybė turėtų kur kas labiau rūpintis menininkais, negu kad iki šiol tai daroma. Nes jeigu menininkas neturi savo komforto zonos, jeigu jis negali leisti sau kurti, o turi galvoti apie ekstra darbą, tai jo situacija labai bloga. Jis negali visiškai atsiduoti savo kūrybai. Menininkai ir taip jau yra labai, labai, labai save susimažinę. Iki tokio minimumo, kur jau turėtų būti dugnas.
O Australijoje kitaip?
Australijoje kitaip. Ten irgi ieškai darbo, bet jis gali būti labai paprastas ir jeigu dirbi kelias dienas, tau užtenka išgyventi. Žinoma, ir ten darai kompromisus, nevažinėji brangia mašina, bet tu turėsi už ką pavalgyt, kur gyventi ir tu gali atsiduoti kūrybai. Čia to nėra. Turi daryti pasirinkimus, kenkiančius menininkui.
Ar jūs gyvenat iš meno ar dar turit papildomai dirbti?
Aš kelias dienas mokytojauju Ukmergės meno mokykloje. Mokau skulptūros, keramikos.
Vyko nemaža jūsų parodų – Ukmergėje bibliotekoje buvo iliustracijų, Kultūros centre – personalinė, lauko paviljone – skulptūros, teisme – tapybos. O kokia paroda jums pačiam įsimintiniausia?
Įsimintiniausia turbūt buvo Indijoje, besibaigiant rezidencijai. Mecenatas į mano ir tos tapytojos parodos atidarymą sukvietė ambasadorius – Venesuelos, Kolumbijos ir kitus. Indijoje labai reikšminga kastos. Jie visi buvo labai pasipuošę, pasipūtę ir visi labai turtingi. Tada jie išpirko visus mūsų darbus. Iki vieno. Visą parodą.
Mes iš pradžių Indijoje buvom kuklūs, bet po tos parodos tapom tokie turtingi, kad galėjom sau viską leisti. Buvo labai, labai įspūdinga, kad visus darbus pardavėm ir aš, ir kolegė. Jautėmės, kad tikrai mumis pasirūpino.
Ruošiatės dalyvauti tarptautinėje meno mugėje ArtVilnius. Kur bus galima jus rasti?
Architektūros zonoje. Ji bus kitame pastate.
Ko palinkėtumėte sau ir kitiems menininkams?
Sėkmės pardavinėjant darbus.
Ačiū už pokalbį.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
