K. Mo­tie­jū­nas ir V. Kriš­ta­po­nis bu­vo pa­skir­ti uk­mer­giš­kių ko­or­di­na­to­riais. K. Mo­tie­jū­nui te­ko au­to­stra­dos at­kar­pa ša­lia via­du­ko ties Re­čio­ni­mis, V. Kriš­ta­po­niui – ša­lia Duks­ty­nos. Or­ga­ni­zuo­jant ren­gi­nį bu­vo pa­lai­ko­mi ry­šiai su kau­nie­čiais, o ko­or­di­nuo­ti vi­są Uk­mer­gės ra­jo­no at­kar­pą Są­jū­džio val­džia pa­ve­dė sve­čiams – vil­niš­kiui Arū­nui Gru­ma­dui ir kau­nie­čiui Alek­san­drui Abi­ša­lai.

Pa­grin­di­nis ko­or­di­na­to­rių dar­bas bu­vo už­tik­rin­ti žmo­nių sau­gu­mą ren­gi­ny­je. Nie­kas ne­si­ti­kė­jo, kad su­si­rinks tiek daug en­tu­zias­tų. Ma­nant, kad žmo­nių bus ma­žai, pa­siū­ly­ta at­si­vež­ti tri­spal­ves juos­te­les – jas pa­ė­mus į ran­kas ne­va bū­tų už­pil­dy­ti tar­pai tarp žmo­nių. Ti­kė­ta­si žmo­nių abe­jin­gu­mo, nes per ži­niask­lai­dos prie­mo­nes ša­lies val­džia vi­siems pa­siū­lė bū­ti san­tū­riems.

Ta­čiau, kaip vė­liau pa­aiš­kė­jo, val­džios kvie­ti­mas at­sa­ko ne­su­lau­kė. Bal­ti­jos ke­ly­je vi­sa­me Pa­bal­ti­jy­je da­ly­va­vo dau­giau kaip du mi­li­jo­nai žmo­nių.

Są­jū­die­čiai pa­me­na, kad žmo­nės da­ly­vau­ti Bal­ti­jos ke­ly­je bu­vo kvie­čia­mi per ra­jo­no spau­dą. K. Mo­tie­jū­nas tada ren­gė Są­jū­džio ra­di­jo lai­dą per tuo me­tu po­pu­lia­rų lai­di­nį ra­di­ją. Žmo­nės į ren­gi­nį bu­vo kvie­čia­mi ir per jį, taip pat – per Lie­tu­vos te­le­vi­zi­ją.

Ta­čiau vi­siems bu­vo ne­ra­mu – ar val­džia leis tai da­ry­ti? Tad są­jū­die­čiams te­ko ei­ti į tuo­me­ti­nį Vyk­do­mą­jį ko­mi­te­tą. At­si­klaus­ti. Vis­gi bu­vo ge­ra­no­riš­kai su­si­tar­ta, val­džia pa­ža­dė­jo mi­li­ci­jos pa­gal­bą.

Į nu­ma­ty­tą vie­tą au­to­stra­do­je K. Mo­tie­jū­nas at­vy­ko su ki­tu ak­ty­viu są­jū­die­čiu Ri­mu Aukš­tuo­liu. Ko­or­di­na­to­riai, skirs­ty­da­mi žmo­nes, nau­do­jo­si me­ga­fo­nais, tar­pu­sa­vy­je pa­lai­kė ra­di­jo ry­šį, virš au­to­stra­dos skrai­dė ma­lūns­par­nis. Va­do­vau­jan­tis nu­ro­dy­mais iš jo bu­vo sten­gia­ma­si vė­liau at­vy­ku­siuo­sius nu­kreip­ti į tas vie­tas, ku­rio­se žmo­nių bu­vo ma­žiau.

Pa­lai­ky­ti ry­šį pa­dė­jo mo­to­cik­li­nin­kai, o K. Mo­tie­jū­nui te­ko iš vai­kų sko­lin­tis dvi­ra­tį. Taip dirb­ti ko­or­di­na­to­riams te­ko iki vie­nuo­lik­tos va­lan­dos va­ka­ro.

Su­si­rin­ko dau­gy­bė žmo­nių. Au­to­stra­do­je, ne­to­li mies­to, vi­siems sto­vė­ti te­ko ke­lio­mis ei­lė­mis. Vė­luo­jan­tie­ji nuo Re­čio­nių iki au­to­stra­dos bė­go. Uk­mer­gė­je Vy­tau­to gat­vę už­tvin­dė ma­ši­nų srau­tas. Ne­spė­ję at­va­žiuo­ti iki au­to­stra­dos, žmo­nės tie­siog su­sto­jo ir su­si­ė­mė ran­ko­mis – kas kur be­bu­vo. Ši­taip su­si­da­rė ke­lios Bal­ti­jos ke­lio at­ša­kos.

Da­ly­viai dar ir da­bar pri­si­me­na, su ko­kia ma­ši­na va­žia­vo, kur sto­vė­jo. K. Mo­tie­jū­nui pa­žįs­ta­mie­ji pa­sa­ko­jo tuo­met sa­vo dve­jų me­tų vai­ką pa­li­kę au­to­mo­bi­ly­je mie­go­ti, o pa­tys nu­ė­jo sto­vė­ti ke­ly­je. Už­plū­du­sią vi­suo­ti­nę eu­fo­ri­ją ir ge­ra­no­riš­ku­mą, pa­sak K. Mo­tie­jū­no, ga­li­ma pa­vaiz­duo­ti to­kia sce­na – au­to­bu­sas, va­žiuo­da­mas at­bu­las, už­ka­bi­no ma­ši­ną, ta­čiau jo­kių prie­kaiš­tų dėl ap­ga­din­to au­to­mo­bi­lio vai­ruo­to­jas ne­su­lau­kė...

To­kie įvy­kiai žmo­gaus at­min­ty­je lie­ka vi­są gy­ve­ni­mą. K. Mo­tie­jū­nas pir­ma­me di­de­lia­me ren­gi­ny­je bu­vo da­ly­va­vęs dar prieš me­tus – 1988 me­tų rug­pjū­čio 23 die­nos mi­tin­ge, mi­nint Mo­lo­to­vo-Ri­ben­tro­po pak­to su­da­ry­mo su­kak­tį. Ta­da Vil­niu­je per mi­tin­gą te­ko dirb­ti ža­lia­raiš­čiu – tvar­kos pa­lai­ky­to­ju.

K. Mo­tie­jū­nas tuo­met Vil­niu­je bu­vo is­to­ri­jos mo­ky­to­jų kur­suo­se. Iš jų mo­ky­to­jai bu­vo pa­kvies­ti į mi­tin­gą. Taip uk­mer­giš­kiai pir­mą kar­tą pa­ma­tė ne­ap­sa­ko­mą gau­sy­bę žmo­nių. Vė­liau se­kė ki­tas svar­bus ir iš­kil­min­gas ren­gi­nys, ku­ria­me te­ko da­ly­vau­ti, – tau­ti­nės vė­lia­vos pir­mas iš­kė­li­mas Uk­mer­gė­je, ant kul­tū­ros na­mų sto­go.

1990 me­tais vėl įvy­ku­sia­me Bal­ti­jos ke­lio pa­mi­nė­ji­me pa­šne­ko­vai ne­da­ly­va­vo – tuo­met ra­jo­nų at­sto­vai sa­vo te­ri­to­ri­jo­se sta­tė kry­žius. Tre­čia­ja­me Bal­ti­jos ke­ly­je bu­vo kū­re­na­mi lau­žai, bet žmo­nių su­lauk­ta žy­miai ma­žiau, eu­fo­ri­ja blė­so...

K. Mo­tie­jū­no nuo­mo­ne, di­džiau­sią ža­lą Są­jū­džiui, jo veik­lai, žmo­nių en­tu­ziaz­mui pa­da­rė pir­mie­ji rin­ki­mai į vie­ti­nes ta­ry­bas. Į jas iš­rin­kus da­lį ak­ty­vių są­jū­die­čių, li­ku­sie­ji ta­po lyg opo­nen­tais, o juk rei­kė­jo dirb­ti kar­tu... Gal tuo­met vis­kas bū­tų klos­tę­si ki­taip...

Pa­šne­ko­vai abe­jo­ja, ar šian­dien į Bal­ti­jos ke­lią vėl su­si­rink­tų to­kia gau­sy­bė žmo­nių. Duok Die­ve, anot jų, kad iš tuo­me­ti­nių or­ga­ni­za­to­rių į Bal­ti­jos ke­lią iš­ei­tų bent du treč­da­liai. Juk ta­da dar nie­kas ne­ži­no­jo, dėl ko­kios Lie­tu­vos ko­vo­ja­ma. Ta­čiau pa­ti idė­ja – ne­pri­klau­so­my­bės sie­kis – įgy­ven­din­ta. Ki­ta ver­tus, šian­dien ir en­tu­ziaz­mas ne­be tas, ir žmo­nių nuo­tai­kos ki­tos...