Beržo skulptūrose – meilė Lietuvai

Autorius Ukmergės žinios

Uk­mer­gės kul­tū­ros cen­tro dai­lės ga­le­ri­jo­je eks­po­nuo­ja­ma kraš­tie­čio me­ni­nin­ko, Na­cio­na­li­nės kul­tū­ros ir me­no pre­mi­jos lau­re­a­to, nu­si­pel­niu­sio me­no vei­kė­jo Le­o­no Strio­gos ju­bi­lie­ji­nė skulp­tū­rų pa­ro­da.

 

Vil­ma NEMUNAITIENĖ

07-09-3_straipsnio_nuotr

Ge­di­mi­no Ne­mu­nai­čio nuotr. Ber­ži­nių žmo­ge­liu­kų pa­ro­dą į Uk­mer­gę at­ga­be­nęs kraš­tie­tis pa­va­di­no „Ke­lio­ne“. Tai jau sep­tin­to­ji šio cik­lo pa­ro­da, ke­liau­jan­ti po Lie­tu­vos kul­tū­ros ga­le­ri­jas. Kū­rė­jas ir jo šei­ma ti­ki – ji tik­rai ne pas­ku­ti­nė.

Ber­ži­niai žmo­ge­liu­kai: links­mi, liūd­ni, mąs­tan­tys, pra­šan­tys, ry­man­tys, my­lin­tys… Dau­giau kaip pen­kias­de­šimt skulp­tū­rų ant me­di­nių pos­ta­mentų įsi­tai­sė ga­le­ri­jos sa­lė­je.

„Šią pa­ro­dą ski­riu sa­vo gen­čiai, sa­vo tau­tai. No­riu, kad ma­no tau­ta bū­tų dva­sin­ga, kad vie­ni ki­tiems at­leis­tų“, – kal­bė­jo gar­sus skulp­to­rius pa­ro­dos ati­da­ry­mo va­ka­rą. Pri­si­pa­ži­no vi­sa­da no­rė­jęs iš­gry­nin­ti tau­tos pa­vel­dą ir iš­kel­ti tai, kas lie­tu­viams bu­vo svar­biau­sia.

L. Strio­gą svei­ki­no gau­sus bū­rys pa­ro­dos lan­ky­to­jų –­ gi­mi­nės, ar­ti­mie­ji, mū­sų ra­jo­no kū­rė­jai.

Skulp­to­rius gi­mė ir už­au­go Uk­mer­gės ra­jo­ne. Čia lan­kė mo­kyk­lą, žai­dė su drau­gais ir pa­ju­to mei­lę kū­ry­bai.

Šiuo me­tu su žmo­na Da­lia gy­ve­na Kau­ne. Į sa­vo gim­ti­nę at­vyks­ta daž­nai – Uk­mer­gė­je gy­ve­na jo bro­lis, ­ taip pat gar­sus skulp­to­rius My­ko­las Strio­ga. Čia – bu­vę drau­gai, vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mai, tė­vų ka­pai.

Sa­vo ener­gi­ja ap­lin­ki­nius ste­bi­nan­tis 80 me­tų ju­bi­lie­jų šie­met at­šven­tęs me­ni­nin­kas pri­si­pa­žįs­ta su skulp­to­riaus įran­kiais neiš­si­ski­rian­tis nie­ka­da. Kū­ry­ba jam – vi­sas gy­ve­ni­mas, di­džio­ji gy­ve­ni­mo mei­lė.

Pri­si­pa­žįs­ta, kad net kai sir­go, ne­nu­sty­go lo­vo­je: ­ kad bū­tų pa­to­giau, tuo­met rai­žė ma­žas dram­blio kau­lo sta­tu­lė­les ar­ba skulp­tū­rų de­ta­les. Vė­liau jas jun­gė, „pa­gim­dy­da­mas“ žmo­ge­liu­kų kū­nus. Ta­čiau dau­gu­ma skulp­to­riaus kū­ri­nių ­ vien­ti­si, pa­ga­min­ti iš vie­no me­die­nos ga­ba­lo.

Ar kū­rė­jas tu­ri sa­vo skulp­tū­ras – nu­my­lė­ti­nes? Tu­ri. Ir aki­mis vis stab­te­li tai prie vie­no, tai prie ki­to žmo­ge­liu­ko. Sa­vo fi­lo­so­fi­ja kū­rė­jui be­ne ar­ti­miau­sia skulp­tū­ra, pa­va­din­ta „Aš ne­no­riu bū­ti di­des­nis už sa­ve.“ Ber­ži­nis žmo­gu­tis tie­siog lai­ko pa­kė­lęs virš sa­vo gal­vos del­ną. Ir tuo vis­kas pa­sa­ky­ta.

„Ma­ne ste­bi­na tai, kad sa­vo kū­ry­bo­je jis vis dar ne­si­kar­to­ja“, – apie vy­rą šil­tai kal­ba jo žmo­na Da­lia. Drau­ge per gy­ve­ni­mą po­ra žen­gia jau 50 me­tų. „Su me­ni­nin­ku gy­ven­ti nė­ra la­bai pa­pras­ta. Tu­ri su­si­tai­ky­ti su tuo, kad me­ni­nin­kai ap­lin­ką su­vo­kia kiek ki­taip. Tu­ri su tuo su­si­tai­ky­ti“, – sa­ko Da­lia. Anks­čiau dir­bu­si bib­lio­te­kos di­rek­to­re, da­bar ji sa­ko esan­ti tik vy­ro pa­gal­bi­nin­kė ir na­mų šei­mi­nin­kė. Ka­dan­gi gy­ve­na ša­lia kū­ry­bi­nių dirb­tu­vių, dar­bo „ko­vo­jant“ su skied­ro­mis ir dul­kė­mis nie­ka­da ne­trūks­ta.

 

 

Dalintis
Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *