Skai­ty­to­jai te­ko gir­dė­ti, kad ste­ri­li­zuo­ti sten­gia­ma­si kuo dau­giau su­gau­tų be­glo­bių, net neat­si­žvel­giant į jų am­žių bei tuo me­tu esan­čią fi­zi­nę būk­lę. Mat ne­ma­žai jų čia pa­ten­ka il­go­kai pa­ba­da­vę ir iš­se­kę.    

Be­glo­bių gy­vū­nų prie­glau­dos ad­mi­nist­ra­to­rius Au­ri­mas Pa­liu­lis sa­ko, kad per me­tus nuo prie­glau­dos įstei­gi­mo čia pa­bu­vo­jo apie 300 šu­nų ir ka­čių. Di­džio­ji jų da­lis iš­da­li­na­ma. Vie­nus lai­ki­nus gy­ven­to­jus at­si­i­ma šei­mi­nin­kai, ki­tiems, pa­mes­ti­nu­kams, nuo­lat ieš­ko­ma nau­jų­jų na­mų.

Pa­pras­tai per sa­vai­tę į lai­ki­nuo­sius na­mus at­va­žiuo­ja po 4–5 ke­tur­ko­jus. Pa­sak ad­mi­nist­ra­to­riaus, yra bu­vę ir „der­lin­ges­nių“ die­nų – kai tiek jų at­si­ve­ža­ma per vie­ną die­ną.

„Va­žiuo­ja­me gau­dy­ti gy­vū­nė­lio, kai apie jį pra­ne­ša gy­ven­to­jai. Ta­čiau iš pra­džių iš­si­aiš­ki­na­me, ar jis tik­rai val­ka­tau­jan­tis. Ne­re­tai pa­aiš­kė­ja, kad tai – pa­bė­gęs kai­my­nų šuo ar ka­tė“, – pa­sa­ko­ja A. Pa­liu­lis.

Tiems, ku­riems rei­kia ne­su­dė­tin­go gy­dy­mo, pa­gal­bą su­tei­kia prie­glau­do­je dir­ban­tis ve­te­ri­na­ras. Ne­ma­žai ser­gan­čių­jų pa­si­i­ma ki­tos gy­vū­nų glo­bos or­ga­ni­za­ci­jos. De­ja, sun­kiai su­žeis­tus ten­ka už­mig­dy­ti.

Uk­mer­giš­kiai nuo­lat ben­drau­ja su vie­šo­sio­mis įstai­go­mis iš ki­tų mies­tų – „Penk­ta ko­ja“, „Na­mi­nu­ku“, „Le­se“.

Į šias įstai­gas iš­ke­liau­ja ke­tur­ko­jai, ku­riems ne­pa­vyks­ta su­ras­ti nau­jų na­mų, ta­čiau ir nė­ra bū­ti­ny­bės už­mig­dy­ti.

Krikš­tė­nų prie­glau­do­je gy­vū­nas lai­ko­mas ma­žiau­siai 14 die­nų – jos ad­mi­nist­ra­to­rius įsi­ti­ki­nęs, kad per tiek lai­ko šei­mi­nin­kas tik­rai ga­li su­si­ras­ti pra­din­gu­sį šei­mos drau­gą.

A. Pa­liu­lis ti­ki­na, kad at­si­ve­žus gy­vū­ną, iš kar­to ste­ri­li­zuo­ti jo ne­puo­la­ma. Tai da­ro­ma pa­gal ei­lę, tad pri­glaus­ta­sis na­tū­ra­liai iš­bū­na prie­glau­do­je ke­le­tą sa­vai­čių. Per jas at­si­gau­na ir su­stip­rė­ja.

Ste­ri­li­zuo­tos ka­tės daž­nai pa­lei­džia­mos į tą pa­čią vie­tą, iš kur bu­vo pa­im­tos. Pa­sak pa­šne­ko­vo, dau­gu­ma iš jų yra lau­ki­nu­kės, ne­pri­si­lei­džian­čios žmo­gaus. To­kių nie­kas ir pri­glaus­ti ne­sku­ba.

Šu­nims šei­mi­nin­kų ieš­ko­ti se­ka­si ge­riau. Vis tik pa­šne­ko­vas pri­pa­žįs­ta, kad va­sa­rą jau­čia­mas tam tik­ras „šti­lius“ – bir­že­lį pas nau­jus šei­mi­nin­kus iš­ke­lia­vo tik ke­li lai­min­giau­sie­ji. Ma­no­ma, kad žmo­nės atos­to­gau­ja, iš­vyks­ta – ne lai­kas nau­ją gy­ven­to­ją į na­mus par­si­ves­ti.

Šiuo me­tu Krikš­tė­nuo­se be­veik vi­si jiems skir­ti nar­vai už­im­ti – čia glau­džia­si 15 šu­nų ir 6 ka­tės. Vie­na jų at­si­ve­dė 5 ka­čiu­kus. Ka­tės daž­nai lai­ko­mos po ke­lias vie­na­me ap­tva­re.

A. Pa­liu­lis sa­ko, jog pa­mes­ti­nu­kai ne­jau­čia ne­pri­tek­liaus. Per mė­ne­sį pa­gal nu­sta­ty­tas nor­mas še­ria­mi prie­glau­du­kai su­ėda apie 100 ki­log­ra­mų sau­so mais­to. Ta­čiau la­biau­siai čia trūks­ta vie­tos – rei­kė­tų dar apie 10 pa­pil­do­mų ap­tva­rų.

In­for­ma­ci­ja apie prie­glau­do­je esan­čius gy­vū­nus, jų nuo­trau­kos publikuojamos Uk­mer­gės sa­vi­val­dy­bės tin­kla­py­je.