Ta­čiau bė­da prie Gin­ta­ro pri­sė­li­no iš ki­tos pu­sės – nu­vy­kęs į Vil­nių pas už­sa­ko­vą kas­ti šu­li­nio, įkri­to į sta­to­mo na­mo rū­sį. Pats iš jo ne­be­iš­li­po. Ap­skri­tai ant ko­jų po šio ne­lai­min­go nu­ti­ki­mo nebeat­si­sto­jo...

Me­di­kai diag­no­za­vo – vie­nas stu­bu­ro slanks­te­lis vi­sai su­tru­pė­jo, ki­tas de­for­muo­tas. De­vy­nis mė­ne­sius pra­lei­do li­go­ni­nė­je. Pa­si­ge­dę pa­žįs­ta­mi ar­ti­mes­nių kai­my­nų net tei­rau­tis pra­dė­jo – ar tik ne­pa­si­mi­rė Gin­ta­ras?

Nu­vy­kę pas Ra­my­ga­los gat­vė­je gy­ve­nan­tį Gin­ta­rą, ra­do­me jį ne vie­ną. Ry­ti­nės ka­vos puo­de­lio bu­vo už­su­kęs ta­me pa­čia­me na­me gy­ve­nan­tis kai­my­nas Rai­mon­das. Kas ry­tą už­su­ka. Tai jau ta­po kai­my­niš­ku ri­tu­a­lu. Kaip ir šaš­ly­kų ke­pi­mas ben­dra­me jo­kio­mis tvo­ro­mis ne­atit­ver­ta­me kie­me.

Tu­ri Gin­ta­ras ma­mą, la­bai ge­rą se­se­rį. Bet jos gy­ve­na ki­tur. „Se­suo Dan­guo­lė la­bai ma­ni­mi rū­pi­na­si – ji tik­ras ma­no An­ge­las sar­gas. O ir ma­ma siū­lė gy­ven­ti kar­tu. Ta­čiau aš li­kau sa­vo na­muo­se. Vi­sa­da ge­rai su­ta­rėm su Rai­mon­du, o da­bar jo drau­gys­tė ypač bran­gi – juk ar­ti­miau­sias kai­my­nas“, – sa­ko pa­šne­ko­vas. Po ne­lai­mės bu­vę drau­gai la­bai grei­tai at­si­si­jo­jo. Anot Gin­ta­ro, li­ko gal tik ko­kie pen­ki pro­cen­tai.

Vie­nat­vė jau se­niai jo ne­trik­do. Prieš aš­tuo­ne­rius me­tus su žmo­na iš­si­sky­ręs vy­riš­kis gy­ve­no vie­nas ir prieš at­sė­li­nant ne­lai­mei. „Me­tus nak­ti­niu sar­gu dirb­da­mas dar la­biau pri­pra­tau bū­ti vie­nas“, – tei­gia vy­ras.

Iš pra­džių gy­dy­to­jai ban­dė guos­ti – da­vė ly­giai pen­kias­de­šimt pro­cen­tų vil­ties, kad vaikš­čios. „Jau po ko­kių po­ros sa­vai­čių pats su­pra­tau, kad gy­vent – gy­ven­siu, bet ant ko­jų ne­be­pa­kil­siu“, – pri­si­me­na Gin­ta­ras. Su­pra­to, kad gy­ve­ni­mas įgau­na ki­tą ko­ky­bę... Jei jau bū­ti iki ga­lo tiks­liems – jo žo­džiais ta­riant, ap­si­ver­tė aukš­tyn ko­jom. Daug ko rei­kė­jo mo­ky­tis iš nau­jo.

Vy­riš­kis ne­ap­si­me­ti­nė­ja, kad bu­vo leng­va pri­im­ti šį li­ki­mo iš­šū­kį. Ne­ra­miai pa­si­muis­to ve­ži­mė­ly­je, pa­pra­šy­tas pri­si­min­ti pir­mą­ją sa­vo ke­lio­nę ne­įga­lio­jo ve­ži­mė­liu Uk­mer­gės gat­vė­mis. „Bu­vo tik­rai ne­jau­ku, at­ro­dė, kad vi­si žvilgs­niais vars­to“, – pri­si­pa­žįs­ta jis.

Pra­šau Gin­ta­ro pri­si­min­ti, kaip api­bū­din­tų jaus­mą, kai dar sa­vo ko­jo­mis ei­da­mas gat­ve pa­ma­ty­da­vo at­rie­dan­tį ne­įga­lų­jį. „Gai­les­tis“, – at­vi­rau­ja pa­šne­ko­vas. Ypač jei tas ne­įga­lu­sis sė­di ve­ži­mė­ly iš­ties­ta ran­ka. Pri­si­pa­žįs­ta, kad jei ne­tu­rė­da­vo ką į tą ran­ką įdė­ti, per­ei­da­vo į ki­tą gat­vės pu­sę. Ne­sma­gu bū­da­vo. Už­dirb­da­vo apie tūks­tan­tį li­tų per mė­ne­sį, už ku­riuos su šei­ma tu­rė­da­vo iš­si­vers­ti.

Dar­bo nie­kuo­met ne­ven­gė – iš­nau­do­jo kiek­vie­ną lais­vą va­lan­dė­lę. „Nei spor­tui, nei žve­jy­bai ar ki­tiems vy­riš­kiems po­mė­giams ne­bu­vo lai­ko, – ti­ki­na Gin­ta­ras. – Dir­bau, kad ga­lė­čiau pra­gy­ven­ti.“

Ne­leng­va bu­vo ir iš­mok­ti ju­dė­ti ve­ži­mė­liu. Tuo la­biau, kad ir tas ne pats mo­der­niau­sias. Jį pa­ma­tęs net iš­si­gan­do, kad na­mie pro du­ris ne­pra­lįs. Jis ne tik la­bai gre­mėz­diš­kas – nuo­lat gen­da, lūž­ta. Nau­jo­viš­kas, pa­to­gus ve­ži­mė­lis ne­įga­lia­jam – ne­ma­žas kom­for­tas.

Kai Gin­ta­ro „trans­por­to prie­mo­nė“ su­lūž­ta, pir­ma­sis į pa­gal­bą at­sku­ba Rai­mon­das. „Jei skir­tin­gus ne­įga­lio­jo ve­ži­mė­lius ly­gin­tu­me su au­to­mo­bi­lių mo­de­liais, pa­vyz­džiui, mer­se­de­sai, gol­fai, au­di, tai Gin­ta­ro bū­tų za­po­ro­žie­tis“, – vaiz­džiai pa­aiš­ki­na kai­my­nas.

„Jei ne­nau­do­tum, pa­si­sta­ty­tum ir sto­vė­tų, tai ir re­mon­tuo­ti ne­rei­kė­tų“, – svars­to Gin­ta­ras. Ta­čiau iš­va­žiuo­ti į gat­vę bu­vo sun­ku tik pra­džio­je. Vy­riš­kis pri­si­pa­žįs­ta, kad no­ri jaus­tis kuo sa­va­ran­kiš­kes­nis ir, kur tik ga­li, nu­va­žiuo­ja pats.

Daž­nai va­žiuo­ja į tur­gų, mies­tą. Ke­lio­nė ne­įga­lio­jo ve­ži­mė­liu nuo Ra­my­ga­los gat­vės iki li­go­ni­nės trun­ka dvi va­lan­das. Min­ti­nai ži­no vi­sus marš­ru­tus, kur ga­li­ma nu­si­gau­ti ra­tu­kais. Ta­čiau Uk­mer­gė­je – be­ga­lė ne­įga­lia­jam ne­pra­va­žiuo­ja­mų gat­vių bei ša­li­gat­vių. Net į ban­ką ne­ga­li įva­žiuo­ti.

Gin­ta­rui be­lie­ka pa­si­džiaug­ti, kad gy­ve­na la­bai pa­to­gio­je vie­to­je. Nuo jo na­mų ne­to­li tur­gus, cen­tras. Bet svar­biau­sia – Uk­mer­gės ra­jo­no ne­įga­lių­jų drau­gi­ja čia pat. „Be jos aš bū­čiau pra­puo­lęs. Ten dir­ban­tys žmo­nės la­bai pa­de­da“, – kal­bė­da­mas apie drau­gi­ją, gra­žių žo­džių vy­riš­kis ne­pri­trūks­ta.

Ne­įga­lus vy­riš­kis su­si­ra­do drau­gi­jo­je nau­jų drau­gų – li­ki­mo nu­skriaus­tų, bet nuo­šir­džių ir at­vi­rų. Ta­čiau sa­ko, kad tarp ne­įga­lių li­ki­mo bro­lių ne­re­tai ten­ka su­tik­ti ir la­bai pa­lū­žu­sių, taip ir ne­su­ge­bė­ju­sių su­si­tai­ky­ti su ne­įga­lio­jo da­lia. „To­kie ar­ba pra­si­ge­ria, ar­ba pra­de­da apie kil­pą kal­bė­ti“, – Gin­ta­ras sa­ko ne­su­pran­tąs, kaip jie bu­te­liui pi­ni­gų ne­gai­lin­tys. Juk ne­įga­lu­sis dau­ge­lio dar­bų pats pa­si­da­ry­ti nie­kaip ne­ga­li – pra­šo sve­ti­mų žmo­nių. O tuo­met ir at­si­skai­ty­ti kaž­kaip tu­ri. Tai­gi kiek­vie­ną li­tą kuo nau­din­giau iš­leis­ti knie­ti.

Kai­my­nas Rai­mon­das ti­ki­na, kad Gin­ta­ras – stip­rios va­lios žmo­gus. „Gal su pa­lū­žu­siais ne­įga­liai­siais ir sun­ku ben­drau­ti bū­tų, bet apie Gin­ta­rą to tik­rai ne­pa­sa­ky­si“, – tvir­ti­na jis. Pats Gin­ta­ras ne­nei­gia, kad per­si­lauž­ti po ne­lai­mės, su­si­tai­ky­ti su ne­ga­lia ir iš­mok­ti jo­je įžvelg­ti po­zi­ty­vių da­ly­kų jam rei­kė­jo šiek tiek lai­ko. Ta­čiau vy­riš­kis sa­ko net be an­ti­dep­re­san­tų iš­si­ver­tęs: „Pa­gal­vo­jau – nė­ra man taip blo­gai. Tu­riu ve­ži­mė­lį – ga­liu ju­dė­ti. O svar­biau­sia – val­dau ran­kas.“ Jas be­lie­ka tik kuo dau­giau tre­ni­ruo­ti. Pa­kil­no­jęs svar­me­nis na­muo­se, jau ir už Uk­mer­gės ne­įga­lių­jų spor­to klu­bą „Vil­kmer­gė“ var­žy­bo­se da­ly­vau­ja ir pri­zi­nes vie­tas už­ima.

Vie­no ne­įga­laus jau­nuo­lio iš Jo­na­vos ma­ma, ma­ty­da­ma to­kį Gin­ta­ro tvir­tu­mą, pa­pra­šė, kad leis­tų sū­nui ke­le­tą sa­vai­čių pa­gy­ven­ti pas jį. Kad pa­si­mo­ky­tų iš pa­na­šaus li­ki­mo žmo­gaus pa­ste­bė­ti gy­ve­ni­mo švie­si­ą­sias spal­vas, įgau­tų op­ti­miz­mo. „Tai jo si­tu­a­ci­ja dar ge­res­nė nei ma­no – jis ant ko­jų at­si­sto­ja ir pa­ei­ti net be ra­men­tų ga­li. Bet jis, at­ro­do, pa­pras­čiau­siai tin­gė­da­vo – tik sė­dė­da­vo ant so­fos, o aš jam val­gyt iš vir­tu­vės ra­tu­kais ve­žio­da­vau“, – juo­kia­si pa­šne­ko­vas.

Gin­ta­ras sa­ko, kad sė­dint ne­įga­lio­jo ve­ži­mė­ly­je jam la­biau­siai trūks­ta dar­bo ir pra­mo­gų – no­rė­tų į ko­kį kon­cer­tą nu­va­žiuo­ti. Mies­to sta­dio­nas, į ku­rį su ra­te­liais ga­lė­tum pa­kliū­ti, – to­lo­kai. „Va­ka­re su­te­mus pa­vo­jin­ga va­ži­nė­ti – už­klius ve­ži­mė­lio ra­tu­kas ir ne­pa­ma­ty­si, kaip ant že­mės ga­li at­si­dur­ti“, – pa­šne­ko­vas sa­ko, ačiū Die­vui, ap­vir­tęs su vi­su ve­ži­mė­liu dar nė kar­to ne­bu­vo.

Su­tin­ka ne­įga­lu­sis gat­vė­je įvai­rių žmo­nių. Kar­tą vai­kai ir pa­aug­liai su sa­vo pik­tom pa­ty­čiom už­puo­lė. Ki­ti mi­nio­je brau­na­si tie­siog per ra­tu­kus, nie­ko ne­žiū­ri. Bet dau­giau vis tik to­kių, ku­rie pa­ma­tę, kad ve­ži­mė­ly­je sė­din­čiam sun­ku įveik­ti ko­kią kliū­tį, pa­si­siū­lo pa­dė­ti.