Dėl sa­vo ne­ga­lios li­ki­mo ne­kal­ti­na

 

„Ir taip ne­le­pi­no ma­nęs li­ki­mas nei vai­kys­tėj, nei jau­nys­tėj. O be to, nė­ra jau taip blo­gai – juk tu­riu ran­kas...“ – be­veik dve­jus me­tus ne­įga­lio­jo ve­ži­mė­ly­je sė­din­tis tris­de­šimt sep­ty­ne­rių me­tų Gin­ta­ras Mi­siu­kas sa­ko pa­ko­vo­ti už sa­ve iš­mo­kęs jau se­niai. Tą tu­ri su­ge­bė­ti kiek­vie­nas, o ne­įga­lu­sis – dvi­gu­bai.

Li­gi­ta JUODVALKIENĖ

Li­ki­mas Gin­ta­rui aki­brokš­tą mes­te­lė­jo iš tos pu­sės, iš ku­rios žmo­gus ma­žiau­siai ti­kė­jo­si. Dvi­de­šimt me­tų prie al­gos jis pri­si­dur­da­vo kas­da­mas šu­li­nius. Bu­vo tik­ras šu­li­nių ka­si­mo meist­ras. Ei­da­vo po dar­bo, per iš­ei­gi­nes – vis vie­nas ki­tas li­tas. Ži­no­jo – dar­bas itin pa­vo­jin­gas. Ne­at­sar­gus veiks­mas – ir ga­li lik­ti po že­me.

 

Gin­ta­ras Mi­siu­kas sa­ko, kad ne­ga­lia jo ne­įvei­kė - an­ti­dep­re­san­tų nie­kuo­met ne­nau­do­jo.
Au­to­rės nuotr.

Ta­čiau bė­da prie Gin­ta­ro pri­sė­li­no iš ki­tos pu­sės – nu­vy­kęs į Vil­nių pas už­sa­ko­vą kas­ti šu­li­nio, įkri­to į sta­to­mo na­mo rū­sį. Pats iš jo ne­be­iš­li­po. Ap­skri­tai ant ko­jų po šio ne­lai­min­go nu­ti­ki­mo nebeat­si­sto­jo...

Me­di­kai diag­no­za­vo – vie­nas stu­bu­ro slanks­te­lis vi­sai su­tru­pė­jo, ki­tas de­for­muo­tas. De­vy­nis mė­ne­sius pra­lei­do li­go­ni­nė­je. Pa­si­ge­dę pa­žįs­ta­mi ar­ti­mes­nių kai­my­nų net tei­rau­tis pra­dė­jo – ar tik ne­pa­si­mi­rė Gin­ta­ras?

Kai­my­no drau­gys­tė ypač bran­gi

Nu­vy­kę pas Ra­my­ga­los gat­vė­je gy­ve­nan­tį Gin­ta­rą, ra­do­me jį ne vie­ną. Ry­ti­nės ka­vos puo­de­lio bu­vo už­su­kęs ta­me pa­čia­me na­me gy­ve­nan­tis kai­my­nas Rai­mon­das. Kas ry­tą už­su­ka. Tai jau ta­po kai­my­niš­ku ri­tu­a­lu. Kaip ir šaš­ly­kų ke­pi­mas ben­dra­me jo­kio­mis tvo­ro­mis ne­atit­ver­ta­me kie­me.

Tu­ri Gin­ta­ras ma­mą, la­bai ge­rą se­se­rį. Bet jos gy­ve­na ki­tur. „Se­suo Dan­guo­lė la­bai ma­ni­mi rū­pi­na­si – ji tik­ras ma­no An­ge­las sar­gas. O ir ma­ma siū­lė gy­ven­ti kar­tu. Ta­čiau aš li­kau sa­vo na­muo­se. Vi­sa­da ge­rai su­ta­rėm su Rai­mon­du, o da­bar jo drau­gys­tė ypač bran­gi – juk ar­ti­miau­sias kai­my­nas“, – sa­ko pa­šne­ko­vas. Po ne­lai­mės bu­vę drau­gai la­bai grei­tai at­si­si­jo­jo. Anot Gin­ta­ro, li­ko gal tik ko­kie pen­ki pro­cen­tai.

Vie­nat­vė jau se­niai jo ne­trik­do. Prieš aš­tuo­ne­rius me­tus su žmo­na iš­si­sky­ręs vy­riš­kis gy­ve­no vie­nas ir prieš at­sė­li­nant ne­lai­mei. „Me­tus nak­ti­niu sar­gu dirb­da­mas dar la­biau pri­pra­tau bū­ti vie­nas“, – tei­gia vy­ras.

Iš pra­džių gy­dy­to­jai ban­dė guos­ti – da­vė ly­giai pen­kias­de­šimt pro­cen­tų vil­ties, kad vaikš­čios. „Jau po ko­kių po­ros sa­vai­čių pats su­pra­tau, kad gy­vent – gy­ven­siu, bet ant ko­jų ne­be­pa­kil­siu“, – pri­si­me­na Gin­ta­ras. Su­pra­to, kad gy­ve­ni­mas įgau­na ki­tą ko­ky­bę... Jei jau bū­ti iki ga­lo tiks­liems – jo žo­džiais ta­riant, ap­si­ver­tė aukš­tyn ko­jom. Daug ko rei­kė­jo mo­ky­tis iš nau­jo.

Trik­dė pra­ei­vių žvilgs­niai

Vy­riš­kis ne­ap­si­me­ti­nė­ja, kad bu­vo leng­va pri­im­ti šį li­ki­mo iš­šū­kį. Ne­ra­miai pa­si­muis­to ve­ži­mė­ly­je, pa­pra­šy­tas pri­si­min­ti pir­mą­ją sa­vo ke­lio­nę ne­įga­lio­jo ve­ži­mė­liu Uk­mer­gės gat­vė­mis. „Bu­vo tik­rai ne­jau­ku, at­ro­dė, kad vi­si žvilgs­niais vars­to“, – pri­si­pa­žįs­ta jis.

Pra­šau Gin­ta­ro pri­si­min­ti, kaip api­bū­din­tų jaus­mą, kai dar sa­vo ko­jo­mis ei­da­mas gat­ve pa­ma­ty­da­vo at­rie­dan­tį ne­įga­lų­jį. „Gai­les­tis“, – at­vi­rau­ja pa­šne­ko­vas. Ypač jei tas ne­įga­lu­sis sė­di ve­ži­mė­ly iš­ties­ta ran­ka. Pri­si­pa­žįs­ta, kad jei ne­tu­rė­da­vo ką į tą ran­ką įdė­ti, per­ei­da­vo į ki­tą gat­vės pu­sę. Ne­sma­gu bū­da­vo. Už­dirb­da­vo apie tūks­tan­tį li­tų per mė­ne­sį, už ku­riuos su šei­ma tu­rė­da­vo iš­si­vers­ti.

Dar­bo nie­kuo­met ne­ven­gė – iš­nau­do­jo kiek­vie­ną lais­vą va­lan­dė­lę. „Nei spor­tui, nei žve­jy­bai ar ki­tiems vy­riš­kiems po­mė­giams ne­bu­vo lai­ko, – ti­ki­na Gin­ta­ras. – Dir­bau, kad ga­lė­čiau pra­gy­ven­ti.“

Ve­ži­mė­lis – „za­po­ro­žie­tis“

Ne­leng­va bu­vo ir iš­mok­ti ju­dė­ti ve­ži­mė­liu. Tuo la­biau, kad ir tas ne pats mo­der­niau­sias. Jį pa­ma­tęs net iš­si­gan­do, kad na­mie pro du­ris ne­pra­lįs. Jis ne tik la­bai gre­mėz­diš­kas – nuo­lat gen­da, lūž­ta. Nau­jo­viš­kas, pa­to­gus ve­ži­mė­lis ne­įga­lia­jam – ne­ma­žas kom­for­tas.

Kai Gin­ta­ro „trans­por­to prie­mo­nė“ su­lūž­ta, pir­ma­sis į pa­gal­bą at­sku­ba Rai­mon­das. „Jei skir­tin­gus ne­įga­lio­jo ve­ži­mė­lius ly­gin­tu­me su au­to­mo­bi­lių mo­de­liais, pa­vyz­džiui, mer­se­de­sai, gol­fai, au­di, tai Gin­ta­ro bū­tų za­po­ro­žie­tis“, – vaiz­džiai pa­aiš­ki­na kai­my­nas.

„Jei ne­nau­do­tum, pa­si­sta­ty­tum ir sto­vė­tų, tai ir re­mon­tuo­ti ne­rei­kė­tų“, – svars­to Gin­ta­ras. Ta­čiau iš­va­žiuo­ti į gat­vę bu­vo sun­ku tik pra­džio­je. Vy­riš­kis pri­si­pa­žįs­ta, kad no­ri jaus­tis kuo sa­va­ran­kiš­kes­nis ir, kur tik ga­li, nu­va­žiuo­ja pats.

Daž­nai va­žiuo­ja į tur­gų, mies­tą. Ke­lio­nė ne­įga­lio­jo ve­ži­mė­liu nuo Ra­my­ga­los gat­vės iki li­go­ni­nės trun­ka dvi va­lan­das. Min­ti­nai ži­no vi­sus marš­ru­tus, kur ga­li­ma nu­si­gau­ti ra­tu­kais. Ta­čiau Uk­mer­gė­je – be­ga­lė ne­įga­lia­jam ne­pra­va­žiuo­ja­mų gat­vių bei ša­li­gat­vių. Net į ban­ką ne­ga­li įva­žiuo­ti.

Su­tin­ka ir pa­lū­žu­sių­jų

Gin­ta­rui be­lie­ka pa­si­džiaug­ti, kad gy­ve­na la­bai pa­to­gio­je vie­to­je. Nuo jo na­mų ne­to­li tur­gus, cen­tras. Bet svar­biau­sia – Uk­mer­gės ra­jo­no ne­įga­lių­jų drau­gi­ja čia pat. „Be jos aš bū­čiau pra­puo­lęs. Ten dir­ban­tys žmo­nės la­bai pa­de­da“, – kal­bė­da­mas apie drau­gi­ją, gra­žių žo­džių vy­riš­kis ne­pri­trūks­ta.

Ne­įga­lus vy­riš­kis su­si­ra­do drau­gi­jo­je nau­jų drau­gų – li­ki­mo nu­skriaus­tų, bet nuo­šir­džių ir at­vi­rų. Ta­čiau sa­ko, kad tarp ne­įga­lių li­ki­mo bro­lių ne­re­tai ten­ka su­tik­ti ir la­bai pa­lū­žu­sių, taip ir ne­su­ge­bė­ju­sių su­si­tai­ky­ti su ne­įga­lio­jo da­lia. „To­kie ar­ba pra­si­ge­ria, ar­ba pra­de­da apie kil­pą kal­bė­ti“, – Gin­ta­ras sa­ko ne­su­pran­tąs, kaip jie bu­te­liui pi­ni­gų ne­gai­lin­tys. Juk ne­įga­lu­sis dau­ge­lio dar­bų pats pa­si­da­ry­ti nie­kaip ne­ga­li – pra­šo sve­ti­mų žmo­nių. O tuo­met ir at­si­skai­ty­ti kaž­kaip tu­ri. Tai­gi kiek­vie­ną li­tą kuo nau­din­giau iš­leis­ti knie­ti.

An­ti­dep­re­san­tų ne­pri­rei­kė

Kai­my­nas Rai­mon­das ti­ki­na, kad Gin­ta­ras – stip­rios va­lios žmo­gus. „Gal su pa­lū­žu­siais ne­įga­liai­siais ir sun­ku ben­drau­ti bū­tų, bet apie Gin­ta­rą to tik­rai ne­pa­sa­ky­si“, – tvir­ti­na jis. Pats Gin­ta­ras ne­nei­gia, kad per­si­lauž­ti po ne­lai­mės, su­si­tai­ky­ti su ne­ga­lia ir iš­mok­ti jo­je įžvelg­ti po­zi­ty­vių da­ly­kų jam rei­kė­jo šiek tiek lai­ko. Ta­čiau vy­riš­kis sa­ko net be an­ti­dep­re­san­tų iš­si­ver­tęs: „Pa­gal­vo­jau – nė­ra man taip blo­gai. Tu­riu ve­ži­mė­lį – ga­liu ju­dė­ti. O svar­biau­sia – val­dau ran­kas.“ Jas be­lie­ka tik kuo dau­giau tre­ni­ruo­ti. Pa­kil­no­jęs svar­me­nis na­muo­se, jau ir už Uk­mer­gės ne­įga­lių­jų spor­to klu­bą „Vil­kmer­gė“ var­žy­bo­se da­ly­vau­ja ir pri­zi­nes vie­tas už­ima.

Vie­no ne­įga­laus jau­nuo­lio iš Jo­na­vos ma­ma, ma­ty­da­ma to­kį Gin­ta­ro tvir­tu­mą, pa­pra­šė, kad leis­tų sū­nui ke­le­tą sa­vai­čių pa­gy­ven­ti pas jį. Kad pa­si­mo­ky­tų iš pa­na­šaus li­ki­mo žmo­gaus pa­ste­bė­ti gy­ve­ni­mo švie­si­ą­sias spal­vas, įgau­tų op­ti­miz­mo. „Tai jo si­tu­a­ci­ja dar ge­res­nė nei ma­no – jis ant ko­jų at­si­sto­ja ir pa­ei­ti net be ra­men­tų ga­li. Bet jis, at­ro­do, pa­pras­čiau­siai tin­gė­da­vo – tik sė­dė­da­vo ant so­fos, o aš jam val­gyt iš vir­tu­vės ra­tu­kais ve­žio­da­vau“, – juo­kia­si pa­šne­ko­vas.

Gin­ta­ras sa­ko, kad sė­dint ne­įga­lio­jo ve­ži­mė­ly­je jam la­biau­siai trūks­ta dar­bo ir pra­mo­gų – no­rė­tų į ko­kį kon­cer­tą nu­va­žiuo­ti. Mies­to sta­dio­nas, į ku­rį su ra­te­liais ga­lė­tum pa­kliū­ti, – to­lo­kai. „Va­ka­re su­te­mus pa­vo­jin­ga va­ži­nė­ti – už­klius ve­ži­mė­lio ra­tu­kas ir ne­pa­ma­ty­si, kaip ant že­mės ga­li at­si­dur­ti“, – pa­šne­ko­vas sa­ko, ačiū Die­vui, ap­vir­tęs su vi­su ve­ži­mė­liu dar nė kar­to ne­bu­vo.

Su­tin­ka ne­įga­lu­sis gat­vė­je įvai­rių žmo­nių. Kar­tą vai­kai ir pa­aug­liai su sa­vo pik­tom pa­ty­čiom už­puo­lė. Ki­ti mi­nio­je brau­na­si tie­siog per ra­tu­kus, nie­ko ne­žiū­ri. Bet dau­giau vis tik to­kių, ku­rie pa­ma­tę, kad ve­ži­mė­ly­je sė­din­čiam sun­ku įveik­ti ko­kią kliū­tį, pa­si­siū­lo pa­dė­ti.

 

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)

Pridėti komentarą

ukzinios.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, nesusijusius su tema, įstatymus pažeidžiančius, reklaminius, skatinančius smurtą komentarus. Už komentarus atsako juos parašę skaitytojai. Kurstant smurtą, rasinę, tautinę, religinę bei kitokio pobūdžio neapykantą ar kitaip pažeidžiant LR įstatymus, galite sulaukti atitinkamų tarnybų dėmesio.


Saugos kodas
Atnaujinti

Veterinarijos klinika

Vilkmerge restoranas

Ukmerges siluma

Ar pritariame streikuojantiems mokytojams?
  • Votes: (0%)
  • Votes: (0%)
  • Votes: (0%)
Total Votes:
First Vote:
Last Vote:

Laidojimo ir kremavimo paslaugos Ukmergėje

Autoservisas Ukmergėje

Floros Studija

Telefonai Ukmergė

Optima 13 Picerijos salės nuoma

Akmenys prabyla

Draugai

Ukmerges kulturos puslapiai

gpm 2011 n 135

Lietuvos valstybe

ukvm

vilkmerge

UKC logo 115x63

Voruta

Tauragės laikraštis

Faberlic 2015

baidariu aukstaitija

Interneto dienraštis Bernardinai

Vilkmerge

lrytas

delfi

logo srtrf-300x170

Į viršų