Deltuvoje – linksma ir turininga šventė

Autorius Ukmergės žinios

Liau­dies iš­min­tis by­lo­ja: „Kur du stos, vi­sa­dos dau­giau pa­da­rys“. Gal­būt to­dėl sa­vait­ga­lį Del­tu­vo­je vy­ku­si šven­tė bu­vo to­kia sma­gi ir tu­ri­nin­ga, kad ją ren­gė tri­se: mies­te­lio ben­druo­me­nė, se­niū­ni­ja ir kul­tū­ros na­mai.

 

Li­gi­ta JUODVALKIENĖ

D1

Deltuvos bendruomenės archyvo nuotr. Vėliavą pašventinimui į bažnyčią atnešė Deltuvos jaunimas.

Šeš­ta­die­nį del­tu­viš­kiai rin­ko­si į kraš­tie­čių su­ei­gą. Švč. Tre­jy­bės baž­ny­čio­je už mies­te­lio žmo­nes bu­vo au­ko­ja­mos šv. Mi­šios.

Prie mies­te­lio ben­druo­me­nės na­mų vi­są va­ka­rą ne­ti­lo sma­gi mu­zi­ka. Į su­ei­gą su­si­rin­ku­sius kraš­tie­čius links­mi­no liau­diš­kos mu­zi­kos ka­pe­los –  Del­tu­vos kul­tū­ros na­mų „Ar­mo­na“ (va­do­vė Lai­ma Len­čic­kie­nė) bei Jo­na­vos Lie­pių „Gi­ja“ (va­do­vė Ne­rin­ga Ku­ka­ri­nie­nė). L. Len­čic­kie­nė pri­mi­nė Žo­li­nės šven­tės tra­di­ci­jas, ra­gi­no ne­pa­mirš­ti jų, skie­py­ti jau­ni­mui. O į Žo­li­nės at­lai­dus ne tik pa­tiems at­ei­ti, bet ir kai­my­nus, gi­mi­nes at­si­ves­ti.

 

D2

Sma­gi va­ka­ro­nė ne­ap­si­ė­jo be liau­diš­kų šo­kių.


 

Va­ka­ro­nės me­tu su­si­rin­ku­sie­ji žiū­rė­jo fil­muo­tą me­džia­gą. Joje – frag­men­tai su Del­tu­vos mies­te­lio vaiz­dais, žmo­nė­mis, iš­puo­se­lė­to­mis se­niū­ni­jos so­dy­bo­mis. Bu­vo iš­da­lin­tas gra­žus pluoš­tas pa­dė­kų gra­žiau­sių so­dy­bų šei­mi­nin­kams.

Uk­mer­gės kul­tū­ros cen­tro Del­tu­vos fi­lia­lo va­do­vė Dai­va Stim­bu­rie­nė sa­ko, kad Del­tu­vos se­niū­ni­jos žmo­nės vis dau­giau dė­me­sio ski­ria sa­vo ap­lin­kai. „Gal juos įkve­pia kruopš­čiai tvar­ko­mos vie­šo­sios mies­te­lio erd­vės, gal vie­ni nuo ki­tų už­si­kre­čia no­ru gy­ven­ti gra­žio­je ap­lin­ko­je“, – svars­to ji.

Mies­te­lis tu­ri kuo pa­si­di­džiuo­ti – vi­suo­met sa­vo tvar­kin­gu­mu akį trau­kia Del­tu­vos mū­šio vie­ta, prieš pen­ke­rius me­tus pa­so­din­tas par­kas. Nuo anks­ty­vo pa­va­sa­rio iki ru­dens ne­vys­ta gė­lės prie mies­te­lio cen­tre esan­čio kop­lyt­stul­pio šv. Jur­giui.

Kraš­tie­čiai ty­los mi­nu­te pa­ger­bė ne­se­niai Ana­pi­lin iš­ėju­sią dau­ge­lį me­tų iš ei­lės bu­vu­sią gra­žiau­sios so­dy­bos šei­mi­nin­kę Be­ni­fa­ci­ją Sko­mi­nie­nę.

Gau­sus bū­rys del­tu­viš­kių bei sve­čių sek­ma­die­nį su­si­rin­ko į Žo­li­nių – Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos ėmi­mo į dan­gų – at­lai­dus.

Švč. Tre­jy­bės baž­ny­čio­je kle­bo­nas Gin­tau­tas Nau­džiū­nas pa­šven­ti­no į at­lai­dus su­si­rin­ku­sius vai­kus, ti­kin­čių­jų at­si­neš­tus žo­ly­nus, ne­se­niai res­tau­ruo­tus baž­ny­čios var­go­nus bei Del­tu­vos mies­te­lio vė­lia­vą.

Del­tu­vos her­bo eta­lo­ną su­kū­rė kraš­tie­tis dai­li­nin­kas Al­ber­tas Gurs­kas. Jo idė­ją ma­te­ria­li­za­vo ir vė­lia­vą pa­siu­vo dai­li­nin­kė Re­gi­na Si­pa­vi­čiū­tė.

 

D3

Kraš­tie­čių su­ei­ga – pui­ki ga­li­my­bė ne tik pa­si­links­min­ti, bet ir pa­ben­drau­ti.


Her­bo sim­bo­liais ta­po ne­to­li Del­tu­vos esan­čia­me Obe­lių ka­pi­ny­ne ar­che­o­lo­gų ras­ti pla­čia­aš­me­niai ko­vos kir­viai. Jie me­na ne tik se­ną­sias ko­vas, bet ir Del­tu­vos že­mės vaid­me­nį su­dė­tin­ga­me vals­ty­bės kū­ri­mo­si eta­pe.

Her­bui pa­rink­tos dvi spal­vos – rau­do­na, sim­bo­li­zuo­jan­ti nar­są, pra­lie­tą krau­ją, ir bal­ta – si­dab­ro spal­va, reiš­kian­ti do­rą, tur­tą ir kraš­to žmo­nių dva­sin­gu­mą.

Dalintis
Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *